Šiuo metu Valstybinis jaunimo teatras (VJT) yra vienas iš nedaugelio teatrų Lietuvoje, po kurio premjerų, nors ir trunkančių keletą valandų, nesinori iš karto sprukti namo. Minčių kyla ne tik apie ką tik matytą spektaklį, bet ir apie bendresnius dalykus: teatro paskirtį ir misiją, jo prigimtį ir vietą šiuolaikinių menų kontekste. O tai jau savaime yra vertybė. Tik gaila, kad pats teatras nekuria diskusijų forumo erdvės. Jis meno kūriniui leidžia kalbėti pačiam už save, nors prieš premjerą pasirūpina tam tikru intelektualiniu „apšilimu“ - išsamiais, giliais, anaiptol ne reklaminiais tekstais kultūrinėje spaudoje. Visada vertingos ir šio teatro programėlės, padedančios geriau suprasti spektaklio sumanymą. Šia prasme VJT yra visiškai autorinis: tiek bendra teatro meninė kryptis, tiek atskiri spektakliai yra nuosekliai išplėtotos individualios meninės vizijos išraiška. Ir nors nepaprastai įdomu mąstyti apie naujausias šio teatro premjeras, sykiu sunku atsikratyti įspūdžio, kad čia individualiems menininkų pareiškimams teikiama daugiau svarbos nei galimybei užmegzti dialogą. Panašus pojūtis neapleido ir po Sergejaus Loznicos „Erinijų“, ir po Árpádo Schillingo „Barbarų“. Noriu prasibrauti į šių spektaklių pasaulį, nes man įdomu, rūpi tai, apie ką kalbama, bet jie tarytum neįsileidžia, tarsi išspjauna lauk. Kur slypi tokio efekto šaknis, sunku iki galo suvokti, ir, aišku, neturėtų būti suprantama kaip priekaištas. Tai veikiau ypatybė, išskirianti VJT iš kitų.
Po „Erinijų“ premjeros su kolegėmis teatrologėmis Alma Braškyte ir Sigita Ivaškaite radijo laidoje diskutavome ir net ginčijomės apie spektaklio emocinį santykį su publika. Šiuo požiūriu „Erinijos“ ir „Barbarai“ panašūs: abiejuose spektakliuose išlaikoma emocinė distancija ir labiau skatinamas ne jausminis, o intelektinis publikos įsitraukimas. Žiūrovų vertinimui pateikiama tam tikra situacija bei personažo pozicija ir tokiu būdu „įjungiamas“ kritinis mąstymas. Abiem spektakliams taip pat bendra tai, kad juose keliamas fundamentalus klausimas apie žmogiškumo prigimtį ir skaudžiausias moralines dilemas. „Aš esu toks pat žmogus kaip ir jūs“, - atgailaudamas (o gal tik manipuliuodamas atgaila) sako šiurpių nusikaltimų padaręs aktoriaus Donato Želvio vaidinamas pagrindinis „Erinijų“ veikėjas Maximilienas Aue, ir šis išpažinimas sukelia prieštaringų jausmų ir minčių laviną, kurios prislėgtas (bet sykiu savaip apvalytas) išeini iš spektaklio. Ar aš irgi iš tiesų esu toks žmogus? Kaip aš pasielgčiau fatališko pasirinkimo akivaizdoje? Panašią akistatą kuria ir režisierius Árpádas Schillingas su aktoriumi Valentinu Masalskiu „Barbaruose“, atskleisdami žmogaus prigimties prieštaringumą.
Įdomu, kad nors literatūrinio teatro mirtis paskelbta jau seniai, literatūra iš teatro anaiptol neišnyko. Ir daugeliu atvejų pagal literatūros kūrinius (beje, dažniau prozos nei dramaturgijos) sukurti spektakliai yra įdomesni, turiningesni už tuos, kurie remiasi kolektyvinės kūrybos būdu gimusia dramaturgija. Jaunimo teatras šiuo metu kaip tik puoselėja tokią meninę kryptį, pradėtą dar Eimunto Nekrošiaus. Žinoma, tai nėra senasis literatūrinis teatras, svarbiausiu tikslu laikęs rašytojo minties perteikimą. Šiandien režisieriai - tarp kitko, dažnai pripažįstantys literatūros viršenybę, didesnę jos galią, - pasitelkdami romaną ar kitą literatūrinį kūrinį, apmąsto šiuolaikinę tikrovę. Santykis su medžiaga ir kūrybos metodai skiriasi, tačiau dažniausiai tai nėra tiesiog literatūros „išvertimas“ į teatro kalbą arba „plika“ literatūros kūrinio interpretacija. Scenoje režisieriai kuria daugiasluoksnį patirčių pasaulį, kuriame susipynę rašytojo, režisieriaus, aktorių, visos kūrybinės grupės įnašai. Dažnai tai - ilgos trukmės spektakliai, kurių patyrimas prilygsta kelionei, pasinėrimui į sceninės tikrovės tėkmę.
Tokie yra ir „Barbarai“, sukurti pagal Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee vieną pirmųjų romanų „Barbarų belaukiant“ (1980). Galbūt neteisinga būtų apibendrinti, kad literatūra a priori turi daugiau sluoksnių ir briaunų nei bet kokia kita meno forma, tačiau Coetzee atvejis yra būtent toks, nes ypatinga jo kūrybos jėga glūdi be galo savitoje sintaksėje ir žodžiais sunkiai nusakomoje „šaltoje“, veriamai abejingoje, bet virtuoziškai tikslioje pasakojimo manieroje, kuri, kaip taikliai apibūdino „Sunday Times“, „nusiaubia žmogaus širdį“. Tą supranta ir Schillingas, ir jo sąžininga pozicija imponuoja: „Mačiau Ciro Guerra 2019 m. filmą pagal Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“. Ir žiūrėdamas galvojau: taip, neblogas režisierius, bet Coetzee knyga yra daug gilesnė, daug sudėtingesnė, daug geresnė. Tai, kas buvo mano vaizduotėje perskaičius knygą, atrodė daug įdomiau negu tai, ką pamačiau kino ekrane. Puikiai suprantu, kad taip gali nutikti ir su mūsų pastatymu, todėl truputį prisibijau“[1]. Ir čia pat, kalbėdamasis su Andriumi Jevsejevu, priduria: „Nemėgstu kitų kūrinių interpretacijų scenoje, kai tam tikru literatūros tekstu naudojamasi, siekiant sukurti kažką, kas su juo nelabai tesusiję“[2].
Tad režisieriaus santykis su romanu pagarbus, bet ne garbinantis. Labiausiai Schillingas, pats sukūręs romano sceninę adaptaciją, susitelkia į tai, kas yra teatro stiprybė - darbą su aktoriais. Spektaklyje, kaip ir knygoje, pasakojama alegorinė istorija apie neįvardytos, neapibrėžtu laiku gyvuojančios Imperijos pakraščio miestą, besiruošiantį tariamam barbarų (iš tiesų - paprastų klajoklių žmonių) puolimui. Belaikę spektaklio erdvę be konkrečių geografinių nuorodų sukūrė scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik. Istorijos centre - pagyvenęs Imperijai tarnaujantis valdininkas, Teisėjas, ir jo moralinė kova su į miestą atlikti tyrimo atvykusiu pulkininku. Į šią kovą labiausiai susitelkia minėto filmo režisierius Ciro Guerra. Jo ekranizacijoje silpnavalis teisuolis, vaidinamas Marko Rylanceʼo, meta iššūkį nuožmiam ir bejausmiam, aklai nurodymus vykdančiam pulkininkui Džolui (vaidina Johnnyʼis Deppas). Spektaklyje dėmesys daugiausia nukreiptas į Valentino Masalskio kuriamą Teisėjo personažą ir jo santykius ne tiek su Džolu (Gediminas Storpirštis), kiek su moterimis - visų pirma, Viktorijos Kuodytės vaidinama „barbare“.
Valentino Masalskio talento ypatybė yra ta, kad jis, išoriškai beveik nesikeisdamas, sukuria skirtingus personažų pasaulius. Iš pradžių „Barbaruose“ jo Teisėją regime kaip santūrų ir globėjišką inteligentą, humanistą, besirūpinantį suimtaisiais „barbarais“. Tačiau pamažu ima vertis ir tamsioji Teisėjo prigimties pusė: iš pradžių ją kursto kūno geiduliai, vėliau - ir įkalinto, išniekinto kūno poreikiai. Su seksualiniu potraukiu suimtajai suluošintai „barbarei“ (Viktorija Kuodytė) iš pradžių jis bando kovoti, tačiau be skrupulų naudojasi smuklės merginos (Ieva Kaniušaitė) švelnumu. Galiausiai jis pripažįsta pralaimėjimą ir apgailėtinai ieško pateisinimų savo silpnavališkumui. O spektaklio pabaigoje regime trikdantį paveikslą žmogaus, kuris, pamynęs bet kokį orumą, atsiduoda fiziologinių reikmių tenkinimui. Ši slogi tiesa spektaklyje atskleidžiama gana plakatiškai, tačiau tiksliai perteikia Coetzee mintį: „Bet skausmo mastas mano kankintojų nedomino. Jiems terūpėjo pademonstruoti man, ką reiškia gyventi kūnu, jaustis kūnu, kūnu, kuris teisingumu domisi tik tol, kol yra nepažeistas ir sveikas, ir kaipmat jį pamiršta, kai jam galva prispaudžiama prie grindų, gerklėn įspraudžiamas vamzdelis ir ąsotis po ąsočio pilamas sūrus vanduo, kol jis ima kosėti, žiaugčioti ir vemti. <...> Į mano vienutę jie atėjo, kad man parodytų, ką iš tikrųjų reiškia būti žmogumi, ir per valandą išties parodė labai daug.“[3]
Spektaklis irgi klausia, ką reiškia būti žmogumi. Ar auka savaime turi daugiau žmogiškumo už kankintoją? Kaip žmogiškumą veikia galia? Guodžiančių atsakymų Jaunimo teatro „Barbarai“ nesiūlo. Spektaklis, nevengiantis paralelių su šiandienos karu Ukrainoje, parodo, kad karas nužmogina ir budelius, ir aukas. Tačiau „Barbarai“ nėra tik apie karą. Spektaklis taikosi į pačią žmogiškosios prigimties šerdį, ir kiekvienas personažas, - o vaidina jame kone visa teatro trupė, - savo pasirinkimais ir poelgiais liudija žmogaus dvilypumą.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
[1] Spektaklio programėlė, p. 33.
[2] Ten pat, p. 34.
[3] Coetzee, John Maxwell. Barbarų belaukiant. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 154.
