Valdui G. - po metų nebūties čia
Edukacinį LNDT projektą „Kosmosas+" reikia tik girti už jo intencijas prisikviesti vaikus su jų astronomijos mokytojomis į teatrą. Gal tie mažamečiai iš viso pirmąsyk apsilankys šiame gražiame Vilniaus pastate. Be to, išklausys ir suvoks jei ne visą, tai bent gerą dalį spektaklyje transliuojamos mokslinės informacijos. Mokinukų galvose nuo visos šitos meniškos košės, reikia manyt, labai suaktyvės klausimai, kuriuos jie vėliau užduos tėvams ir mokytojams. Daugelis atsakymų bus surasti vadovėliuose, internete, planetariume. Pastarajam, mano galva, ši teatrinė akcija savo perdėta vizualizacija neprilygsta. Kosmosas - juk labai subtilus dalykas.
Danų režisierės K. Dehlholm vizijos kosmoso tema - kaip anonsuojama, madingos visame pasaulyje - man pasirodė senamadiškos. Spektaklyje (kovo 21 d.) gyva, moderni, kosminė sklido tik jaunų didžėjų E. Kaušylo ir M. Skalskio elektroninė muzika, kuri, gaila, buvo nugrūsta už jos kaifą sugeriančios širmos. Gyvas buvo ir avanscenoje pasodintas nūdienis „mažasis princas" (J. Benys) - jis pavyzdingai išmoko tekstą ir suinteresuotai, be deklamacijos jį perteikė.
Tačiau mandagus vaikas, lydintis žiūrovus šitoje kosminėje kelionėje, priminė ne garsųjį literatūrinį princą, o užmirštą kinematografinį - iš A. Žebriūno filmo „Mažasis princas" (1967 m.). Nes ir ten, ir čia nepasitikėjimą kėlė paviljonai ir butaforija, nesurasta turiniui adekvati plastinė forma.
Nežinia, ką čionai reikėtų vadinti plastika: nesustabdomą vaizdo projekcijos srautą; už tinklinės uždangos marširuojančius kelis bežadžius artistus; scenos „balkonuose" visą valandą gėles laistančius du tipus ir ant kopėčių į dangų pakilusį trečiąjį; lempučių girliandom apipintus R. Rimeikį ir V. Mainelytę? (Viena scena su mergaitėm dvynėm - pasenusia namie ir tapusia paaugle kelionėje šviesos greičiu - buvo gražiai plastiška.) Tiršta videokošė skirta kažkokiai unifikuotai „visai šeimai", todėl siekiama nykaus universalumo ir pasiekiama minimumo: sumaltas ES produktas iš pako išverdamas per 3 minutes (kurios čia trunka 1 val. 17 min.). Dar plius - šitoje puikioje, akademiškoje teatro salėje elektroninis vaizdas mirguliuoja skurdžiau, nei kur kitur (muziejuje, lofte, tiesiog mokyklos salėje, kur patys vaikai vaidintų ir grotų) būtų mirguliavęs.
Kosmoso karai, gravitacijų dramos dabar yra kino nuosavybė. Teatras kiną perspjauti galėtų tik įsivedęs į sceną „gyvą materiją", aktorius, ir juos kažkaip labai jautriai energetiškai išnaudojęs. Daniškam projekte „aktorinis planas" - nulinis. Čionai stropiai dirbančių aktorių norisi net kažkaip atsiprašyti ir palinkėti jiems darbų jau geriau televizijos serialuose.
Tačiau gerą žodį reikia tarti apie „Kosmoso+" tekstą (kurį norintys gali atsisiųsti iš teatro internetinio puslapio ir ramiai perskaityti). Tik dabar, parašiusi puslapėlį, jį pati perskaičiau ir susižavėjau: tikra mokslinė kosmoso poezija! Skaitai faktų strofas, o tavo smegenų ir vaizduotės pusrutuliai ima suktis savaime gamindami erdves ir tolius: verkti kosmose negali, ašaros nerieda žemyn; Veneroj dvokia supuvusiais kiaušiniais; Saturno žiedai vos 3 metrų storio; jeigu kažkas gali atsirasti iš nieko, vadinasi, viskas įmanoma; po mirties būsi įtrauktas į Juodąją skylę ir suskaldytas į atomus; kiekvieną kartą, kai įkvepi, ore būna bent dvi molekulės, kurias buvo įkvėpęs Platonas prieš maždaug 2 361 metus; žiūrėti naktį į dangų - tai tas pats, kas žiūrėti į praėjusį laiką; keliauti po Visatą be galo nuobodu - gali keliauti milijonus metų, kol sutiksi ką nors, kas šviečia ir t. t., ir pan. Nuostabu. Ačiū dideliam scenarijaus autorių kolektyvui.
Keista, kodėl scenoje šita poezija nublanko ir pabaigoje kėlė net žiovulį.
