 |
| Gešė Gotfryd (Rimantė Valiukaitė) ir jos pirmoji auka Miltenbergeris (Algirdas Gradauskas) |
Gešė Gotfryd vėl supranta, kad nieko čia kitaip nebus, ir lengvai atsidūsta. Stirnos žingsneliu liuokteli į jaukiai po scenos grindimis įrengtą nedidelį sandėliuką ir išsitraukia dar vieną puodelį. Grakščiai priima neva ritualinę pozą (ko gero, iš vadovėlyje matytos graikų vazos) ir šoneliu nužingsniuoja link dar vienos aukos, savo arbatėlę ar kavutę laikydama ištiestoje rankoje. Auka klusniai pasivaišina, šiek tiek pasiblaško ir mikliai eina ten, kur per spektaklį persikėlė beveik visi veikiantieji asmenys iš programėlės – už išilgai sceną dalijančių rėmų, ant kurių ištemptos arklių odos. Ten (nagi anapusybėje) – smagu, visi gauna dviračius arba paspirtukus ir žaidžia badmintoną. Kokia miela ta Gešė, gailestingoji nuodytoja, iš nykiai buitiškos avanscenos su balnų dirbtuvės atributais iš kaimo turizmo ar klojimų teatro arsenalo kraustanti visus į ten, kur galioja kitos klišės. Poezijos ir metaforos...
Vieną valandą keturiasdešimt minučių spektaklio veiksmas linguoja nuo vienos estetinės užuominos prie kitos, niekada nepasiekiant emocinio ar stilistinio apibrėžtumo. Viskas – lengvai, vos vos, galbūt, beveik, tarsi. Lengvas buitiškumas, dar lengvesnis sąlygiškumas, pilkšvas humoras, anemiškas groteskas, vangus, tarsi jau seniausiai jokių diskusijų nevertas socialinis aspektas su aptrinta lyčių lygybės problematika. Stabiliausiai apsistojama ties melodrama (tiksliau, taip pat paminkštintu jos variantu) – ko gero, labiausiai muzikos (kompozitorius Martynas Bialobžeskis) akcentų dėka. Joje galėtų būti ironijos, jei scenoje retkarčiais išdygtų bent kiek „sultingas“ kontrapunktas, gyvybingas antrasis planas, kuris sutvirtintų blyškius „beveik“...
Įbertas ir žiupsnelis nukenksmintų archetipų, kelios skiautelės iš seniai skaitytų tekstų – apie Medėją ir XIX amžiaus pradžios Vokietijos nuodytoją arba tūlą Almą Jonaitienę iš Lietuvos kaimelio. Atrodo, ši savo vaikus žudė taip pat kažkada seniai-seniai, dar prieš Žemaitę, kitaip juk Gešės istorija bent sekundę suskambėtų aktualiau? Sprendžiant iš „Juodosios našlės“/ „Laisvės kainos“ (taip teatras net du kartus tikslino Fassbinderį) arba jos (ne)keliamos reakcijos, mes jau seniai gyvename futuristinėje visuomenėje be problemų, nusikaltimų, virusų, konfliktų, kartu su visomis neteisybėmis išsinaikinome istoriškumą ir net stipriausio archetipo polinkį kartotis. Niekas negrįžta, viskas baigėsi, pjesės problematika aidi iš tolimų tolių, žiūrovų salėje sėdi tiesiog kita žmonijos rūšis, sunkiai suvokianti „tragišką Gešės nelaisvę“, jos „fizinio pasitenkinimo alkį“ ir „kūniškos meilės ištroškusias įsčias“ kartu su „vieniša širdimi“ (kaip kryptį priešpremjeriniuose pašnekėjimuose brėžė režisierė), abejingai stebinti jos sukilimą prieš socialinę aplinką, kovą su patriarchatu, kuriuos identifikuoti turėtų padėti spektaklio programėlė... Net gaila, bet kitapus scenos viskas anaiptol ne taip. Tai kodėl atrodo, kad esminės teatrinės topografijos erdvės egzistuoja skirtinguose matmenyse arba tarp jų atsirado juodoji skylė, sugerianti bet kokią prasmę, kuri paaiškintų, kodėl čia, kodėl – dabar, kodėl – Fassbinderis, kodėl – „Laisvė Bremene“, „Laisvės kaina“ ar „Juodoji našlė“, kodėl – Gešė ir visi jos kava ar arbata pasivaišinę?
 |
| Luizos Mauer trejybė (Jūratė Vilūnaitė, Monika Bičiūnaitė ir Jurga Kalvaitytė), pasipuošusi Anglijos Jane Austen laikų kostiumais. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Iš daugybės klaustukų, dygstančių per visą Nacionalinio dramos teatro premjeros pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio „Laisvę Bremene“ laiką, vienas pasirodė didžiausias: ar gali visą spektaklio organizmą apėmęs totalus drungnumas būti sąmoningas pasirinkimas, bandymas būtent meninės ir konceptualios apatijos plotuose ieškoti estetikos, būdo savaip prašnekinti pjesę ir žiūrovus? Abu ankstesni Yanos Ross spektakliai – tiek „Bembilendas“ taip pat Nacionaliniame, tiek „Liučė čiuožia“ OKT – įtikino tuo, kad režisierė stato menines konstrukcijas pagal aiškų ir bekompromisį koncepcijos planą, renkasi tiksliausią ir adekvačiausią kūriniui ir savo sumanymui teatrinę leksiką, kurioje nebūtinai lengvai įžiūrėsime autorinį parašą ir neįžiūrėsime jokio bandymo palengvinti „skaitymą“ žiūrovams. Be to, buvo galima stebėtis, kaip ji sugeba scenoje įprasminti sukauptas teatro istorijos ir teorijos žinias, paversti jas savo režisūrinio arsenalo įrankiais.
Dėl viso to bandai spėlioti, ar spektaklio abejingumas turėjo būti jo konceptuali stiprybė, atliepianti (tarkime) pagrindinės herojės matymą ar ją supančio pasaulio duotybę? Galbūt neveltui Gešės Gotfryd vaidmenį kuriančios Rimantės Valiukaitės vaidyba bene nuosekliausiai veržiama, emocingą, aktyvią jos aktorinę prigimtį siekiant „įšaldyti“, ribojant išorinę raišką? Jos Gešė spektaklio pradžioje – pasyvi, chrestomatiškai užguita (į asociacijų darželį įkyriai pradeda brautis vargšė Katrė ir jos nelaimė nutekėjimo, gal ir dėl medgalių, balnų, drobių, „undarokų“ ir folklorinių mužikėlių pertekliaus scenoje), tačiau ir po pirmojo protesto akto „maišto apsėstosios“ bruožai neatšyla, spalvų nepadaugėja, pavidalas neįgyja daugiau svorio, net kūniškumo (kurio neva fizinių geismų kamuojama moteris tarsi turėtų turėti). Ji – šešėlis, išblukusios nuotraukos gyventoja, kuri gyveno seniai seniai, ir niekas to jos gyvenimo nebeatsimena... Gešė keičia Anderseno pasakų motulės drabužėlius į juodosios našlės apdarus, tačiau taip pat be garso tipena savo minkštomis baltomis kurpaitėmis (kostiumų autorė – Marta Vosyliūtė) po sceną, tiesdama dvyliktą puodelį... Galbūt vaidmeniui trūksta vidinio intensyvumo, vidinės dinamikos, kuri trūkčiojančią jos liniją pagrįstų aiškia evoliucija ir sutvirtintų visą spektaklį? Kol kas nesuskamba net scenos, kurios galėtų virsti kulminacinėmis – pavyzdžiui, vaikų nuodijimas. Dabar jis vyksta tarp melodramatiškų muzikos akordų, bet emocinėje tuštumoje... Kai Rimantės Valiukaitės Gešė vaišina vieną iš spektaklio patriarchato atstovų – tipiškai smurtaujantį ir berods lytiškai neįgalų savo girtuoklį vyrą Miltenbergerį (Algirdas Gradauskas), taip pat tipišką diktatorių tėvą Timą (Vytautas Rumšas), antrąjį vyrą Gotfrydą, neištvėrusį aistringos ir pernelyg į verslą besikišančios emancipacijos (Evaldas Jaras), ištvirkusį ir finansiškai nepatikimą draugelį Zimermaną (Arūnas Vozbutas), tiesiog buką pusbrolį Bomą (Džiugas Siaurusaitis) ar lemtingai per daug vyrišką ir globėjišką brolį Johaną (Saulius Balandis) – visas ritualas panašus tiesiog į mažai reikšmingą ir vis labiau kikenimą salėje sukeliantį kadrilį. Juolab kad kone kiekvienas aktorius, vaidindamas visas tas tipiškųjų „diedų“ karikatūras, kažkodėl imasi jas spalvinti kone mėgėjiškos vaidybos priemonėmis... Vaivai Mainelytei, berods, vienintelei pasiseka atrasti grotesko briaunų, kuriant motinos paveikslą.
Veiksmas nykokai siūbuoja tarp schematiškų scenų – „veikiantieji asmenys“ pasirodo su savo pretenzijomis, gauna kavos dozę ir kraustosi už širmų. Tokia rutina. Kažkas, berods, nutinka – ir pačiai Gešei, ir visam spektakliui (kuris, rodos, tik tada iš tiesų prasideda) prieš pat finalą, kai į dvimačius Gešės namus pasibeldžia draugės Luizos Mauer trejybė (Jūratė Vilūnaitė, Monika Bičiūnaitė ir Jurga Kalvaitytė viename, pasipuošusios Jane Austen laikų Anglijos kostiumais). Jų tribalsis sūkurys scenoje išblaško idėjinę ir estetinę monotoniją, griauna Gešės pasaulio koordinačių sistemą (ašis per vidurį, čia – aš ir drungni mano siekiai, ten, už besisukančių širmų – visi kiti), sutirpdo popierinę jos savastį. Kyla dar vienas klaustukas – kodėl būtent šioms kavos gėrikėms pavyksta ši misija? Ar jos yra kažkuo ypatingos savaime, ar tuo, kad atsidūrė arti spektaklio finalo, ar tiesiog būtent ši scena parodo, koks galėtų būti visas spektaklis, jeigu kažkas būtų kitaip?
Į konkretų, keleto žingsnių gylio stačiakampį viską projektuojanti scenos erdvė (scenografas Marijus Jacovskis) turbūt galėtų tapti puikiu rėmu, ekranu ar pastato frontonu tam hipotetiniam spektakliui, kuriame visų daugybės estetinių užuominų pėdsakai rikiuotųsi į konceptualią visumą. Gal tada jame matytume sarkastiškai epišką, žeidžiančiai šaltą, kupiną juodojo humoro, skaudžią mūsų visų dabartyje istoriją apie laisvę ir nelaisvę. Įsukantį dance macabre, nuo kurio siūbuotų scenos dėžutės palubėje sukabinti Juodosios našlės puodeliai.
