Su švedų dramaturgo Larso Noréno pjese „Lapkričio 20-oji“ Vilniaus publika pirmą kartą susidūrė 2019-ųjų pradžioje, kai šia pjese grįstą Sofios Jupither režisuotą monospektaklį (festivalyje vaikams ir jaunimui KITOKS) suvaidino švedų aktorius Davidas Fukamachi Regnforsas. Nors spektaklyje ilgiau nei valandą veikė personažas, besiruošiantis užpulti mokyklą ir nusižudyti, jam kurti buvo pasirinkta subtili išraiška: ramus pasakojimo tonas, bandymas paaiškinti savijautą ir tik retkarčiais prasiverždavusi isterija.
Visai kitokį veikėją pamatėme gruodžio pradžioje įvykusioje Loretos Vaskovos režisuotoje premjeroje „Lapkričio 20“. Pagal pjesę „Lapkričio 20-oji“ pastatytas spektaklis parodytas meno erdvėje „Vileišio 18“ (atsivėrusioje vasaros pabaigoje), o vienintelį vaidmenį jame atliko aktorius Šarūnas Januškevičius. Kūrinio koncepcija artima Jupither spektakliui: jaunas vaikinas susirenka daiktus, tarsi susiruošęs kažkur išeiti, tuomet viską pasideda, įjungia kamerą, blaškydamasis jai papasakoja savo istoriją bei išgyvenimus, o tada vėl viską susirenka ir tarti savo žodį patraukia į mokyklą. Tai - spektaklio dramaturgijos padiktuota forma. Pjesė įkvėpta 2006-ųjų įvykio, kai aštuoniolikmetis Sebastianas Bosse atvyko į savo buvusią mokyklą, ginklu sužeidė daugiau nei 20 žmonių ir nusišovė pats. Vėliau buvo atrastas video įrašas, kuriame vaikinas pasakoja savo patirtis ir aiškina tokio pasirinkimo priežastis. Noréno pjesė - tai į kamerą išsakomas Sebastiano monologas, sodrus ir turtingas tekstas. Teatrinių priemonių perteklius trukdytų jį išgirsti.
Režisierė ėmėsi užduoties padėti aktoriui atrasti adekvačią kraštutinumą pasirinkusio žmogaus išraišką. Januškevičiaus atsakomybei paliktas nuoseklus jos įgyvendinimas ir itin sunki užduotis neutriruoti monologo, nepradėti vaidinti apskritai nenormalaus žmogaus. Januškevičiaus kuriamas Sebastianas yra protingas, pastabus, savo poreikius suvokiantis vaikinas. Jis nusivylęs pasauliu ir ne visai aišku, ar į kamerą kreipiasi vien tam, kad išsikalbėtų, ar visgi laukia, kad kas nors paprieštarautų jo teiginiams ir stumtelėtų jį į priekį, ištrauktų iš duobės. Nuo nevilties siaubo Januškevičiaus Sebastianas ginasi ironija, peraugančia į sarkazmą, keletą kartų išvirstantį į neadekvatų maivymąsi. Interpretavau tai kaip problemiškos personažo psichikos ženklą: susikaupęs ir niekam neatskleistas pyktis užtvindo kūną ir liejasi iš jo be jokių apribojimų. Kamera tam - geriausias partneris, nes neteisia ir leidžia per laiko ir erdvės atstumą parodyti momentinius jausmus kitiems.
Vienas charakteringesnių režisūrinių sprendimų - Sebastiano dialogai su menamais žmonėmis. Pirmą kartą Januškevičiui kreipiantis į pirmos eilės kėdes apima išgąstis: atrodo, tarsi į tuščią erdvę kreipiamasi tik dėl žiūrovų trūkumo ir kitaip personažas nukreiptų agresiją į žmones. Vėliau, akies krašteliu pamačius ant kėdžių paliktus baltus lapus, paaiškėja, kad pirmoji eilė - tai scenos tęsinys, skirtas menamiems tobuliems vaikino klausytojams ir idealiems jo taikiniams. Pirmos eilės kėdėse Sebastianas pamato (iš tiesų - sukuria) „personažus“: viskuo patenkintą ir vis dėlto nelaimingą vyrą, meile tikinčią, bet jos nesuprantančią moterį, kitus gyvenimo ir bet kokių veiksmų prasmės nesuvokiančius žmones. Kiekvienam jų Sebastianas priskiria beprasmišką ir veidmainišką gyvenimą, sukurdamas įdomų psichologinį momentą: sunku atskirti, kada Sebastianas ieško nelaimės „draugų“, o kada nesąmoningai į kitus projektuoja savo paties savijautą. Pradžioje jis ieško taikinių, kuriems galėtų išlieti savo pyktį ir pagrįsti jį juodai matomu pasauliu. Ilgainiui aštuoniolikmečio pasakojimas apie iki senatvės trunkančią beprasmybę ir neviltį nuskamba kaip depresyvumo požymis: ką tik mokyklą baigęs vaikinas negali kalbėti patirtimi, kurios neturi. Vadinasi, šūksniai apie nieko vertą pasaulį, kuriame yra tik mokykla, universitetas, darbas, pensija ir mirtis, grįsti jo galvą užvaldžiusių baimių.
Januškevičius stebėtinai sėkmingai kuria „ant ribos“ balansuojantį jaunuolį, pats nuolat balansuodamas grėsme sutirštinti dramą ir šaržuoti personažą. Neadekvatus personažo elgesys gali atrodyti komiškas, tačiau čia juokas neima. Tai lemia žinojimas, kuo viskas baigsis, ir iki pat finalo aktoriaus pučiamas milžiniškas kančios burbulas. Todėl žiūrėti „Lapkričio 20“ labai sunku: susidurti su nuolat augančiu kito žmogaus emociniu krūviu, turint apribotas galimybes įsiterpti, nutraukti, išeiti - gali būti vargiai ištveriama.
Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas: ko šio spektaklio kūrėjai nori iš žiūrovo? Pranešime žiniasklaidai režisierė Vaskova teigė, kad labai svarbu garsiai kalbėti sunkiomis temomis. Tik kas, šiuo atveju, yra sunki tema? Patyčios? Psichikos sutrikimai? Nelaimingos visuomenės įpročiai? „Lapkričio 20-ojoje“ galima atrasti visa tai ir dar daugiau. Talpios medžiagos problema yra ta, kad ji nesiūlo vilties. Pati spektaklį palikau su liūdesiu, pykčiu ir baime, nes jame patyriau siaubingą pasaulį, kuriame gali pakenkti kitam žmogui nė pati to nežinodama. O vienintelė viltis, kurią paliko spektaklio kūrėjai - tai lankstinukas ant kiekvienos žiūrovo kėdės, kuriame nurodyti nemokamos psichologinės pagalbos telefonu numeriai.
Tad būsimiems žiūrovams norisi patarti prieš renkantis spektaklį labai gerai pamatuoti savo jautrumo lygį. Stipriai empatiškiems „Lapkričio 20-osios“ verčiau vengti. O mėgstantiems ekstremalesnius pojūčius ir sunkiau sudirginamiems šis spektaklis gali pasiūlyti išskirtinai jautrias patirtis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
