Sudėtinga imtis tokio spektaklio kaip pereitą savaitę, rugpjūčio 30 ir 31-ąją, Nacionaliniame dramos teatre parodyti „Fundamentalistai“ (rež. Jonas Vaitkus) aptarimo, neturint po ranka pjesės, nesant itin gerai susipažinus su Suomijos, kurios sūnus yra dramaturgas Juha Jokela (g. 1970 m.), visuomenės religiniu gyvenimu, jo tradicijomis ir moderniaisiais pokyčiais, ir dar turint omenyje tai, jog spektaklis - premjerinis, kad jis veikiausiai dar keisis ir bus tobulinamas. Be to, stengiantis suvaldyti asmeninius jausmus ir įspūdžius, kuriuos tam kartui sukėlė pjesės tematika bei pateikta jos interpretacija tikinčių ir netikinčių „konservatyviųjų Lietuvos katalikų“ širdyse ir protuose.
Tarptautinių žodžių žodynas „fundamentalistą“ aiškina kaip asmenį, griežtai, be išlygų besilaikantį kokių nors ideologinių, politinių, religinių principų, o „fundamentalizmą“ - kaip nuostatą be kompromisų, išlygų laikytis tų pačių principų.
Kaip kad pristatant pjesę gegužės mėnesį, kai festivalio „Naujosios dramos akcija“ metu įvyko pirmasis viešas jos skaitymas, taip ir dabar Nacionalinio dramos teatro programėlėje akcentuojamas jos aštrumas, aktualumas: „Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų Juhos Jokelos „Fundamentalistus“ suomiai vadina radikaliausiu pastarųjų metų nacionalinės dramaturgijos kūriniu ir klauso užgniaužę kvapą. Ne vienoje katalikiškoje Europos šalyje ši pjesė gali skambėti kaip iššūkis. Ko verti vien kunigo maištininko monologai, kuriais jis kreipiasi į publiką, demaskuodamas pasenusius Bažnyčios ritualus ir kviesdamas ieškoti gyvo tikėjimo. Ir kokių asociacijų šiandien gali sukelti jauna moteris, dėl savo religingumo tapusi fundamentalistinių įsitikinimų auka?“
Iš ankstesnio pristatymo: „Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų pjesėje kontroversiškai analizuojama religijos įtaka šiuolaikinių žmonių gyvenimams. Pjesė sulaukė didelio populiarumo Suomijoje ir 2008 metais pelnė geriausios Šiaurės šalių metų pjesės apdovanojimą.“
Prisipažinsiu, kad į pjesės skaitymą Nacionalinio dramos teatro atnaujintoje erdvėje - Studijoje - ėjau vedama ne noro būti priblošta pjesės kontroversiškumo, o tiesiog pasigėrėti puikių aktorių Rasos Samuolytės ir Povilo Budrio duetu.
Maloniai nustebino, kad „skaitymas“ tą gražų pavasarį buvo jau daugiau nei skaitymas, o jau beveik spektaklis. Didžiąją teksto dalį aktoriai mokėjo mintinai, atrodė juo gyveną. Salėje sėdėjo ir gerbiamasis režisierius Jonas Vaitkus (po rugpjūčio 31-osios premjeros NDT fojė jis kažkodėl nepasirodė scenoje). Tiesa, režisūros tame pirminiame spektaklio variante neteko daug išvysti, tikriausiai didysis režisieriaus darbas pradžioje buvo pagelbėti aktoriams rasti personažų „stuburus“, kaip kad savo ištarmėse apie pjesę yra pasisakęs Jonas Vaitkus. Kūrinys buvo „skaitomas“ su mizansenomis ir visu kuo, kas priminė, kaip jau minėjau, spektaklio procesą NDT Studijoje - kamerinėje erdvėje. Tai (žinoma, ne vien tai) lėmė ir tam tikrą intymią pjesės interpretaciją, vieno iš veikėjų - protestantų pastoriaus Markaus - monologų savianalitinį pobūdį. Kamerinėje erdvėje tarp aktorių ir publikos užsimezgė jautrus ryšys, juolab kad į tai kviečia ir pati pjesės struktūra: Markaus monologai nuo pat pradžių yra lyg ir pasipasakojimas mums, žiūrovams, jis neretai kreipiasi į žiūrovus, nusakydamas būsimų scenų veiksmą, iš anksto perspėdamas apie įvykius, teisinasi, aiškinasi, daro išvadas... Vis dėlto kas tie žiūrovai iš tiesų yra pagrindiniam veikėjui, ir koks Markaus pasipasakojimo tikslas, - kaip buvo miglota stebint pirminį spektaklio variantą gegužę, taip liko dar neaiškiau po rugpjūčio premjeros. Pirminiame variante galėjome tartis esą laikomi bent jau supratingais klausytojais, galbūt tolimais mąstytojo Markaus ad se ipsum rašomų laiškų adresatais. Povilo Budrio personažo monologai, kurie yra pagrindinė kompozicinė spektaklio ašis, buvo veriami ant pasitikėjimo žmonėmis saito.
Išspręsti klausimą, kas publika (arba įsivaizduojami klausytojai-skaitytojai) yra Markui, koks jo santykis su ja, yra labai svarbu, nes vienoks ar kitoks sprendimas gali nulemti visiškai skirtingas tiek veikėjo raidos, tiek pjesės visumos interpretacijas. Pjesės struktūros savitumą pabrėžia ir režisierius Jonas Vaitkus: „Pjesė įdomi tuo, kad jos pradžioje viskas jau yra įvykę. Iš pradžių atrodo, kad Markus yra apsisprendęs palikti kunigystę, bet pabaigoje išryškėja, kad jo pradinė būsena - bevaidinant, apmąstant viską, kas įvyko, grįžtant į praeitį ir į dabartį - pasikeitė. Būtent suvaidinęs spektaklį, jis dar kartą išanalizuoja visą spektrą įvairių galimybių, kurios iškyla religijos, tikėjimo dėka susidūrus su moterimi. Visa tai apmąstęs, jis gauna visiškai naują patirtį. Todėl manau, kad „Fundamentalistuose“ susiduriame su nauju dramaturginiu rakursu.“
Deja, šitos režisieriaus įžvalgos įkūnijimo nei per pjesės skaitymą, nei spektaklio premjeroje neteko patirti. Kas, anot J. Vaitkaus, personažo viduje pasikeitė? Spektaklio pradžioje Markus ateina apsirengęs laisvalaikio drabužiais, pakabina juodą kunigo sutaną ant vinies, įkaltos fojė kolonoje, kuri ten visą spektaklį ir prakaba, o pabaigoje pareiškia paliekąs pastoriaus darbą, sutaną vėl sukemša į prekybcentrio maišą ir išeina, palinkėjęs ramybės. Už palinkėjimą ačiū, bet vis dėlto pjesės skaitymo Studijoje metu būtent dėl erdvės kameriškumo ir intymaus santykio tarp personažų ir publikos buvo galima bent nujausti veikėjo Markaus vidinės kaitos galimybę, „klimatas“ tam buvo palankus. Kur link tie pokyčiai kvies - tikėjausi išsiaiškinti žiūrėdama užbaigtą spektaklį.
Rugpjūčio 30 ir 31-ą Nacionalinis dramos teatras pakvietė į „Fundamentalistų“ premjerą... teatro fojė. Kaip nuostabu, kaip nauja, iš pat pradžių pamaniau. Tikrai, visi tie nauji vėjai Nacionaliniame nuteikia viltingai, nors retsykiais jau ir ima panėšėti į taifūną. Bet žinant teatrališką požiūrį, kad pradžioje geriau ryškiai, nors ir pro šalį, tokie išsišokimai kaip su neetiška naujojo sezono reklama gatvėse itin negąsdina. Svarbu, kad pagrindinis farvateris būtų geras... Bet štai žiūrint naująjį J. Vaitkaus spektaklį teatro fojė, prie auksaspalvės Stanislovo Kuzmos „Versmės“ (įrašau savo bičiulės retorinį klausimą, ar skulptorius suteikė leidimą naudoti skulptūrą kaip spektaklio dekoraciją ir kodėl jis neįrašytas programėlėje kaip scenografas?), džiugesys dėl naujai panaudojamų teatro erdvių slopo, slopo, pamažėl peraugdamas į nepasitenkinimą. Nes Nacionalinio naujasis farvateris - ne tas pats, kas Jono Vaitkaus režisūros epopėja.
Spektaklio anotacijoje minima „įsitikinimų ir jausmų korida“. Štai kam tas bėgimas ratu aplink fontaną, susivokiau, jau po spektaklio perskaičiusi anotaciją. Nes kai kam kitam gal kilo asociacija su graikų amfiteatru ir t. t. Bet visos asociacijos niekam vertos, jei nepadeda atskleisti kūrinio esmės, nesusiveda į jo pagrindinę mintį, idėją. Niekaip nesupratau, kam reikėjo spektaklį iš Studijos perkelti į fojė! Mąslūs Markaus (Povilo Budrio) monologai iš intymių ir žadančių vienokį ar kitokį herojaus dvasinio brendimo judesį tapo kažin kokia ginamąja kalba, skirta gaujai senelių namų gyventojų ir bulvarinių laikraštpalaikių žurnalistų. Būtent taip traktuojama ir pasijutau per premjerą. O aktoriaus sizifiškas darbas vaidinti besiginantį nuo įsivaizduojamų priešų, kai niekas nė neketino jo personažo pulti, kėlė galestį. Juolab kad kaip susierzinęs „Menų faktūroje“ išpylė Valdas Gedgaudas, fojė akustinės sąlygos labai abejotinos, ir aktoriui visą spektaklį, dvi su puse valandos, teko plušti prie dikcijos, ką jau ten kalbėti apie kokią nors personažo vidinę kaitą, temą ar idėją... Išties būtent dėl šio grynai išorinio veiksnio galima būtų visai nebekalbėti nei apie aktorių darbą, nei apie spektaklio meninę vertę, nes tai daryti rodosi net neetiška... jei nebūtų buvę ano, pirminio, varianto Studijoje.
Fundamentalizmas, kaip ir nacionalizmas, rasizmas, socializmas ir visi kiti -izmai, be abejo, nusipelno tokios įstaigos kaip Nacionalinis dramos teatras dėmesio. Bėda tik, kad imant viešai kalbėti apie kokį nors opų socialinį klausimą, apie kurį jau ir taip daug yra prirašę bulvariniai ar kiek rimtesni laikraštpalaikiai, derėtų būti su tuo klausimu daugiau ar mažiau susipažinus, ir atitinkamai pasverti savo pretenzijas pasisakyti. Kaip fundamentalizmą supranta suomis Juha Jokela, atidžiai nepaskaičius pjesės man nėra visiškai aišku. Iš kai kurių pjesės veikėjo Markaus prasitarimų dingojasi, kad šis veikėjas fundamentalizmu vadina krikščionybę, krikščioniškąją tradiciją, krikščioniškąsias vertybes apskritai. Ar taip mano ir dramaturgas, kurio sukurtas personažas atsisako pastoriaus misijos, klausimas atviras. Kitas klausimas, ką „fundamentalizmu“ laiko spektaklio režisierius Jonas Vaitkus ir jo mąstantys aktoriai Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė? Atsakydamas į Daivos Šabasevičienės klausimą „Lietuvos ryte“, ar kuriant spektaklį kilo asociacijų su nesenais Norvegijos arba Anglijos įvykiais, režisierius prisipažįsta: „Reikia geriau išmanyti tų šalių kontekstą, kad būtų galima rimčiau analizuoti. Kartais sunku perprasti net Lietuvoje vykstančius įvykius.“
Taigi taigi. Kaip galima statyti pjesę, giliau nepasidomėjus mums ne itin pažįstamos šalies protestantiško religinio gyvenimo ypatumais, tikėjimo krize Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse, nepasiaiškinus tokios krizės priežasčių, nepasidomėjus, kuo sekta skiriasi nuo tradicinės bažnytinės bendruomenės? Klausiu „kaip galima“, nes jei geras kūrinys turi teikti ne tik estetinį ir dvasinį pasitenkinimą, bet ir pažinimo džiaugsmą, tai iš šio spektaklio, deja, nieko naujo nesužinojau. Girdėjau tik kratinį klausimų, kurių labirintuose beviltiškai pasimetę tiek spektaklio kūrėjai, tiek, įtariu, dramaturgas. Moterų ir gėjų teisės, pasenę Bažnyčios ritualai, būtinas Bažnyčios atsinaujinimas, - visi šie „aštrumai“ sumetami į vieną krūvą, ir lieka visiškai neaišku, ar tai vien besiblaškančio veikėjo Markaus mintys, ar šiuolaikinis daugiabalsis klegesys, į kurio chorą, giliau nesusimąstę, įsitraukia ir patys spektaklio kūrėjai. Ypač neskanu pasidaro, kai dėl fojė akustinių ir kitų savybių Budrio monologai įgauna tam tikrą patosą, ir imi įtarti aktorių visiškai susitapatinus su kai kuriom personažo mintim. Nes kai Budrys-Markus postringauja apie tikėjimo tiesų ir Biblijos grynai simbolinę reikšmę, ir savo išmanymą grindžia tuo, kad yra teologijos magistras, kažkaip pasigendi aktoriaus nuotolinio žvilgsnio į savo personažą. Gilinimosi į teologiją tolesnis laiptelis yra daktaratas, bet nejaugi tik ten sužinoma, kad Biblijos skaitymo būdų yra daugiau nei du: istorinis ir simbolinis?..
Bet pjesės tekstas yra toks, koks yra, ir pasirinkus tokį „giliai erudicinį“ kūrinį pirmiausia reikėtų nuspręsti, apie ką gi jis. Ar tikrai apie „religijos įtaką šiuolaikinių žmonių gyvenimams“, ar tikrai apie „fundamentalistinį mąstymą“? Ar tiesiog apie vyrą ir moterį, ieškančius savojo kelio, ir vienoje tarpinėje stotelėje susitinkančius? Taip, tikėjimo ir religijos klausimai jiems abiem svarbūs, bet įsivaizduokime, kokia pjesė išeitų, jei apie fundamentalizmą diskutuotų du vyrai arba dvi moterys? Kas atstovauja fundamentalistiniam mąstymui šioje pjesėje ir šiame spektaklyje? „Atsidavimo jausmams dovaną“ turinti Heidi, ar spektaklyje nė nepasirodantis jos vyras, sektos vadas, apie kurį pastorius Markus (dramaturgo alter ego?) kalba su didžiausiu siaubu? Paties fundamentalizmo juk nepamatome, nes jo „auka“ Heidi, jei ir elgiasi kiek ekscentriškai, tai besiginčydama su mylimu vyru pademonstruoja neprastą emocinį intelektą, o jos tikėjimas, gal ir kiek per uolus, beveik neprasilenkia su tradiciniu Bažnyčios mokymu. Išeina, kad spektaklis - tai tik garsus kalbėjimas apie fundamentalizmo (o tiksliau, apie religijos, nes absoliučiai viskas suplakama į viena) baimę. Jeigu šis spektaklis pretenduoja į fundamentalistinio mąstymo analizę, tai - visiškas fiasko. Nes jis mėgina pretenduoti, deja, tik į kai kurių krikščioniško gyvenimo gairių nuvertimo tribūną. Tuo tarpu tariamą fundamentalizmo auką Heidi Rasa Samuolytė suvaidina taip, kad netenka abejoti šios jaunos moters galimybe atsitiesti, jos vidinio „stuburo“ stiprybe. Rasa Samuolytė žino, kuo tiki Heidi. Ar Povilas Budrys iš tiesų žino, kuo tiki Markus? Ar Jonas Vaitkus žino, kuo tikrai tiki?..
Geri aktoriai ir geras režisierius net iš vidutinio stiprumo pjesės gali sukurti stiprų spektaklį. Ir atvirkščiai. Atsisakius tam tikrų „kalbėjimo iš tribūnos“ pretenzijų, suradus tikrąją problemą, kurią sprendžia pjesės veikėjai, „Fundamentalistai“ gal dar galėtų tapti spektakliu apie žmogaus dvasinį brendimą susitinkant kitą, lyg ratilus aplink save iškeliančiu ir kitus svarbius klausimus. Kaip kad Jono Vaitkaus 2008-aisiais režisuotame „Juodvarnyje“.
