Kai jau atrodė, kad „Vilniaus festivalio“ programa kokį dešimtmetį sukasi aplink savo ašį, inertiškai kopijuodama tas pačias atlikėjų pavardes, užstrigusi ties tuo pačiu programų sudarymo kurpaliu, kai jau buvo visiškai aišku, kad kitaip niekada nebus, kad ta pati išsipusčiusi publika eis klausytis vis tų pačių rusų solistų, už kuriuos geresnių festivalio meno vadovas Gintautas Kėvišas niekaip negalėdavo rasti, ėmė ir šis tas pasikeitė. Šiųmetis festivalis iš tikrųjų kokybiškai pakito. Kūrybišku ir originaliu jo nepavadinčiau, bet kviestiniai atlikėjai šįkart gerokai įvairesni ir įdomesni. Ironiška, kad taip nutiko G. Kėvišo lietuviškos karjeros saulėlydyje. Galbūt norėta pademonstruoti, kad „Vilniaus festivalis“ nėra priklausomas nuo jo meno vadovo privataus verslo, kuriame prisišliejęs ir būrelis jau mums stipriai pabodusių rusų žvaigždžių? Tuomet stipriai pavėluota. Kita vertus, atomazga įvyko G. Kėvišo, kaip LNOBT vadovo, istorijoje. Kol kas nėra jokių užuominų, ar šitaip pasisukus situacijai jis ir toliau tęs „Vilniaus festivalio“ meno vadovo veiklą. Visgi, jei rašyčiau šių metų festivalio apžvalgą, ji būtų visai teigiama: nors festivalis dar tik įpusėjo, tačiau gastrolierių pavardės ir ansamblių pavadinimai nuteikia viltingai.
Tačiau man tereikia trumpai recenzuoti Vincenzo Bellini „Kapulečių ir Montekių“ premjerą, vykusią festivalio rėmuose LNOBT birželio 9 ir 11 dienomis. O čia įspūdžiai nevienareikšmiai, paremti tik antrosios premjeros patirtimi. Tai pradėsiu nuo geriausių. Pirma, puiku, kad pasirinktas klasikinio bel canto reprezentatyvus kūrinys - melodinga, graži muzika, nebanali istorija (tiesa, opera sukurta ne pagal garsiąją Shakespeare'o tragediją, o pagal pirminį jos šaltinį - italų legendą, kurią libretu pavertė Felice Romani). Turint galvoje, kad Lietuvoje lig šiol pastatyta vienintelė (!) V. Bellini opera „Norma“ (LNOBT, 1987), šis pasirinkimas svarbus kaip teatro ryškesnis repertuarinis krustelėjimas, tačiau pats pastatymas, deja, nėra festivalio sumanymas. Tie patys spektaklio autoriai jau pristatė šią premjerą Barselonos „Licėjaus“ teatre, Bavarijos operoje Miunchene ir San Francisko operoje. Taigi, turime dar vieną to paties spektaklio adaptaciją, net ne koprodukciją. Nieko gero, bet nieko ir labai blogo - vis taupiau. Sakytum, Vilnius jums ne koks nors Zalcburgas, kur kasmet švystelna reikšminga prestižinio festivalio premjera. Bet adaptacija tiktų kasdienėje teatro rutinoje, o didžiausias šalies festivalis galėtų puoselėti ir originalesnes idėjas, nebūtinai prabangias.
Užtat muzikinį spektaklio atlikimą išties malonu išgirti, pradedant raiškiu italų dirigento Sesto Quatrini partitūros išpildymu, puikiai sureguliuotais tempais, subalansuotu orkestro, choro, solistų skambesiu. Jo batuta slydo šioje muzikoje lyg peilis sviestu, tad publikai teliko pasinerti į gražių melodijų ir koloratūrų salves.
Didžiausia spektaklio sėkmė - įsimylėjėlių vaidmenų atlikėjos. Viktorija Miškūnaitė Džuljetos vaidmeniu įrodė, kad vokalo pasaulyje nebūtina laikytis rekomenduotino lėto kilimo nuo W.A.Mozarto ir Gioachino Rossinio operų link sudėtingesnių, dramatiškesnių vokalinių partijų. Parengusi kelis dramatinio soprano vaidmenis, jau padainavusi galingo balso reikalaujančių Giacomo Puccini operų, ji lyg nuo tramplino šoko atatupsta atgal į rafinuotą bel canto stilių ir reikia pripažinti, kad tas šuolis - įspūdingas. Dainininkė ne tik pakeitė vokalo formavimą, išgavo naują balso tembro atspalvį, bet ir sukūrė visiškai kitonišką charakterį - trapios, virpančios, gyvenimo neužgrūdintos, aistringo įsimylėjimo užvaldytos ir tuo pačiu šio jausmo išgąsdintos Džuljetos. Toks karjeros salto daugeliui dainininkų galėtų būti mirtinas, tik ne bebaimei Viktorijai.
Romeo vaidmenį atliko jau LNOBT publikos pamilta Eglė Šidlauskaitė, šįkart trikdžiusi savo gerbėjus vadinamuoju „kelnėtu vaidmeniu“. Nieko nepadarysi, tokia žanro klasika. XVIII a. pabaigoje Italijoje nunykus kastratų kultūrai, kai skardžiabalsius berniukus prieš mutaciją iškastruodavo, idant užaugus balsas išliktų tyras ir paslankus atlikti smulkioms vokalinėms koloratūroms, kompozitoriai ne taip jau greitai persiorientavo, kad amantų - lyriškų įsimylėjėlių - vaidmenis galėtų atlikti vyrai. Jiems dar vis norėjosi gražių, smulkiausių techninių triukų prisodrintų vokalinių partijų, kurių subrendusiems vyriškiems balsams įveikti tiesiog neįmanoma. Štai tuomet ir įsigalėjo „kelnėtų moterų“ - altų ir mecosopranų - tradicija, nenunykusi iki pat Giuseppe Verdi laikų. Tačiau šiuolaikinė publika į reiškinį galėtų pažiūrėti ir globaliau: kai seksualinės orientacijos pasirinkimas ar lyties keitimas tapo visuomenės gyvenimo norma, „kelnėtų moterų“ tradicija įgyja aktualią konotaciją. E. Šidlauskaitė, sakyčiau, puikiai atliko šį vaidmenį. Labai pagelbėjo jos fiziniai duomenys - aukštas stotas, ilgos galūnės. Pridėjus tam tikro vyriškų judesių kampuotumo, griežtesnės plastikos ir eisenos jai pavyko sukurti ryžtingo, bet romantiško įsimylėjėlio personažą. Vokaliniu požiūriu E. Šidlauskaitė išliko savimi. Jos išpuoselėtas, takus, šilto tembro balsas sklandžiai liejasi tiek kuriant intrigantę Eboli G.Verdi „Don Karle“, tiek žaviąją Merę R. Šerkšnytės „Penkiuose Merės stebukluose“, tiek jaunuolį Romeo. Ji tiesiog turi puikią vokalinę mokyklą, patikimai Milano G. Verdi konservatorijoje įsisavintą bel canto stilių, kuris kol kas jai tarnauja visuose amplua. Beje, „kelnėta“ sykį jai jau teko būti: O. Narbutaitės „Kornete“ ji kūrė dvigubą - Grafienės ir Markizo - vaidmenį.
Komplimentų nusipelno ir kiti artistai - nuostabaus tembro lyrinis tenoras Carlos Cardoso iš Portugalijos, atlikęs Tebaldo (šioje operoje Tebaldas - Džuljetos sužadėtinis, o ne pusbrolis, kaip Shakespearo tragedijoje) vaidmenį. Vis tobulėja Liudo Mikalausko (Kapelijus, Kapulečių vadas) bosas. Su puikiu debiutu dera pasveikinti Žygimantą Galinį, atlikusį Lorenco vaidmenį. Įdomu bus stebėti jo tolesnę karjeros raidą. Kaip visada, puikiai pasirodė LNOBT choras, parengtas Česlovo Radžiūno.
O štai reginiai paliko dviprasmišką įspūdį. Spektaklio kūrėjai - režisierius Vincentas Boussardas ir scenografas Vincentas Lemaire'as - jau pažįstami iš 2015-ųjų Jules Massnet „Manon“ pastatymo, kuriame man labiausiai kliuvo scenografija, kurios svarbiausias akcentas - vertikalus puslankis, padalinantis sceną į du lygius - nusižiūrėtas iš 2005-ųjų Zalcburgo festivalio hito, jau mūsų laiko klasika tapusio G. Verdi „Traviatos“ pastatymo. Na, negaliu patikėti, kad tai sutapimas, nors tu ką! Šįkart scenografija, manyčiau, taip pat silpniausia spektaklio grandis. Viena vertus, minimalistinis scenovaizdis su blyškiomis videoprojekcijomis, perteikiančiomis Italijos miestų dvasią - freskų, apibyrėjusių mūrų, laiko nugludintų marmurų užuominas - atrodo originaliai, tačiau ilgainiui pabosta jo statika. Antai, II veiksmo antrasis paveikslas prasideda ilgoka įžanga. Vienišas Romeo stovi tekančios (o gal besileidžiančios?) saulės scenovaizdyje. Muzika emocinga, videoprojekcijos statiškos, kurčios besiliejančiam muzikoje ilgesiui ir nerimui. Atrodo, tiek nedaug reikia, kad užsiliepsnotų jausmai, kuriuos kursto muzika...
Tiesa, statiškas scenovaizdis ypač praverčia scenoje, renkantis svečiams į Džuljetos vestuves. Čia visu grožiu išsiskleidžia prancūzų mados guru Christiano Lacroix kostiumai. Iš apačios laiptais kylančios puošnios figūros primena podiumą. Kostiumai lyg ekstravagantiškos kaukės. Jei tai aliuzija, kad „Montekiai ir Kapulečiai“ buvo sukurti 1830 metų Venecijos karnavalo sezonui, tai ji perteikta subtiliai, rafinuotai. Ši scena lyg ir išteisina prabangiuosius kostiumus, kurių klajonės po sceną kartais atrodė betikslės.
Abejonių kelia kai kurios scenografijos detalės. Šiaip jau griežtame scenovaizdyje pasirinkti tik keli realistiniai objektai. Jei pirmajame paveiksle kabantys gan estetiški balneliai kreipia mintį į besivaidijančių šeimų karžygiškumą, tai Džuljetos kambaryje įžūliai boluojanti vonios kambario kriauklė, užuot atliepusi Džuljetos skaistybę, kaip kad galbūt norėta pavaizduoti, įneša stiprų komizmo elementą ir nori nenori pašiepia trapiosios Džuljetos nerimą ir kančią. V. Miškūnaitė, žinoma, šaunuolė, lyg akrobatė ant lyno spyruokliavusi ant tos kriauklės, ilgesingai verždamasi link svajonės ir atlikusi sudėtingiausią koloratūrinę ariją. Tokia Džiujeta - lyg perlas kriauklėje - sakyčiau, brutalus tragedijos šaržas, daugiau niekaip spektaklyje neatsikartojantis, neplėtotas, tiesiog numestas.
Jei ne kvailokas 2-ojo paveikslo „intymus“ herojų sugulimas, primenantis Dalios Ibelhauptaitės sekso režisūros tradiciją, nuosekliai plėtojamą bohemiečių spektakliuose, režisierių pagirčiau už išradingas ir subtilias Romeo ir Džuljetos mizanscenas. Specialiai negluminant publikos perteklinėmis dviejų artisčių glamonėmis, taupiais judesiais ir plastika perteikiama jaunuolių meilė, aistra, kančia ir išsivadavimas - išėjimas amžinosios šviesos link.
