Susirūpinusi, kad Vilniaus žiūrovai gali pernelyg užsidaryti nacionalinio ar bent jau nacionaliniu kvapu dvelkiančio meno rėmuose, Menų spaustuvė ryžosi bent retkarčiais praplėsti jų akiratį ir pakviesti pasižiūrėti trupių iš užsienio ne vien festivalių, monopolizavusių užsieniečių pasirodymus, metu. Šį finansiškai gan rizikingą MS sprendimą sveikinu visomis keturiomis, nes perteklinė užsienio kūrėjų koncentracija keliose festivalio dienose paskandina juos bendroje scenos meno kūrinių srovėje, suniveliuoja, o pavienių meistrų (tikiuosi, tai visada bus meistrai) pasirodymai leidžia atidžiau į juos įsižiūrėti ir įsiminti.
Vokiečių trupės „Silke Z./resistdance“ - antrasis MS bandymas šiais metais pristatyti įdomiausius užsienio šiuolaikinių scenos menų kūrėjus. Choreografė Silke Z. - viena iš įdomiausių vokiečių šiuolaikinio šokio choreografių, savo spektakliuose analizuojanti pačius įvairiausius socialinius reiškinius. 2002 m. „Naujajame Baltijos šokyje“ matėme jos sukurtą šokio spektaklį „fractured m“ apie trapią ribą tarp draugystės ir meilės. 2009 m. taip pat festivalyje spektakliu „Privačios erdvės“ ji kalbėjo apie draugystę ir vienatvę.
Kovo 23 ir 24 dienomis MS Kišeninėje salėje buvo parodytas šios choreografės spektaklis „Jessas sutinka Angų“ - antrasis skirtingoms kartoms skirto projekto „Tik tarp mūsų!“ epizodas. Kituose epizoduose Silke Z. analizuoja paauglių, trisdešimtmečių, dirbančių moterų problemas, o šiame - pusės amžiaus ribą peržengusių vyrų pasaulį.
Du spektaklio veikėjai - 49 metų šokėjas, choreografas ir cirko artistas Jessas Curtisas ir šokio ir performanso atlikėjas bei pedagogas 56 metų Angus Balbernie pasakoja ne apie kokius nors apibendrintus dalykus, bet apie save, savo asmenines patirtis bei požiūrius. Tačiau nesileisdami į smulkmenas, atsiribodami nuo gilesnių emocijų jie sugeba asmenines patirtis paversti gerokai bendresnėmis, būdingomis daugeliui jų amžiaus grupei priklausančių žmonių.
Kiek mūsų visuomenėje gyvenančių penkiasdešimties ir daugiau metų sulaukusių vyrų galėtų išvardinti tris dalykus, kuriuos jie planuoja atlikti per artimiausius penkerius metus? Kiek tokio amžiaus vyrų galėtų aiškiai atsakyti, jog geriausią savo gyvenimo vaidmenį jie jau suvaidino?
Spektaklis paliečia daug skaudžių klausimų, tarsi pirštu prikišamai duriančių į šiuolaikinės visuomenės iškrypimą, - vertinamas tik jaunas kūnas, tik jauno žmogaus galimybės, nepatyrimo ir įžūlumo skatinamas beatodairiškumas, tik sterili „suphotoshopinta“ estetika. Kūno atmintis - randai, primenantys apie patirtis, nėra vertybė, kaip ir gyvenimiškos patirties sukelta abejonė, ieškant atsakymo į klausimą „ar galėsi mane ir toliau mylėti?“. Tai paliekama „nurašytų senių“ pasauliui, į kurį gyvenimas, kad ir kaip to nesinorėtų, sugina visus, tik vienus - anksčiau, o kitus - vėliau.
„Lietuvoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė - 64 metai“, - sako kultūrologas Artūras Tereškinas. Ir tuomet supranti, kad „paskutinieji penkiolika gyvenimo metų“ prasideda tuomet, kai sulauki 50-ies. Gyvenimas rieda įsisenėjusiomis vėžėmis, ką nors keisti tingu ir baugu, tolimiausi planai siekia artimiausią savaitgalį.
„Mes apie tai daug kalbame, - pospektaklinės diskusijos metu pasakė amerikietis Curtisas. - Amerikoje amžiaus problema neegzistuoja, visiems visi keliai atviri“. „Mes apie tai niekada nekalbame, - sako Balbernie. - Europoje vyresnio amžiaus žmogus jau yra nurašytas“. „Europietiškame biure kostiumuotas jaunuolis yra senesnis už mane, užsimovusį džinsus ir apsirengusį sportiniais marškinėliais“, - sako J.Curtisas. „Kol mano mokiniai pavadindavo mane jų ‚šokio tėvu´, šokau ir aš, bet kai pavadino ‚šokio seneliu´, nutariau tą veiklą nutraukti“, - sako Balbernie.
Silke Z. ir abu atlikėjai nesiūlo jokių jaunystės receptų, nebando atsakyti į klausimą, kodėl taip vyksta ir ką daryti, kad vyktų kitaip. Jie nesistengia sukelti gailesčio dėl artėjančios senatvinės negalios ar pasigėrėjimo nesenkančia vyresniųjų energija. Tik bandoma atkreipti dėmesį į tai, iš kokių detalių susideda vidutinio ir vyresnio amžiaus vyriškių pasaulis. Atrodo, kad dominuojanti atmintis - kūno atmintis. Kūnas - randai, stuburas, kelių girnelės, širdis, raumenys, sąnariai, prakaitu apsipylęs veidas, dusulys, būtinybė rankomis atsiremti į kelius nusilenkimo metu - primena amžių ir pátirtis daug aiškiau ir agresyviau, nei smegenyse įsispaudę vaizdiniai. Ir vis dar šokančios sielos bei jau ilstančio kūno dialoge akivaizdžiai pastarasis taria lemiamą žodį. Tačiau spektaklio centre - vis tik ne jis, o jame slypinti asmenybė.
Pospektaklinėje diskusijoje paliesta ne tik spektaklio idėjinė pusė, bet ir estetinė, stilistinė, nes ne vieną žiūrovą, klasikinio baleto pripratintą prie minties, jog šokis - jaunųjų dalia, įtariai nuteikia šokėjų metų skaičius, peržengęs baleto artisto pensinio amžiaus ribą.
Tačiau choreografė neskyrė atlikėjams nė vienos neįvykdomos užduoties, galinčios paversti juos juokingais. Ji leido patiems šokėjams pasirinkti savo galimybes atitinkančius spektaklio elementus. „Jessas sutinka Angų“ - judesio spektaklis, o gal net ir multimenų. Atlikėjai šoka ir kalba, monologai ir dialogai vyksta ir judesiais, ir žodžiais. Ir nežinia, kurie komunikaciniai kodai yra iškalbingesni. Kaip kiekviename judesio spektaklyje, matome nemažai kasdienių mums visiems būdingų judesių, tačiau jų plastika išgryninta, akcentuojant jais užkoduotas mintis, tuo pat metu nestokojant ironijos ir saviironijos.
Čia judesiai - tik žodžių palydovai, nors ne mažiau iškalbingesni. Jessas monologą išsako judesiais, Angus - žodžiais, iškalbinga mimika. Visą spektaklį kartais santūriai oponuodamas savo energingajam kolegai, o kartais noriai klajodamas su juo bendrų atsiminimų pasaulyje, pabaigoje jis pratrūksta nesulaikomu žodžių srautu, atskleisdamas vyresnio amžiaus aktoriaus ego, kurį patenkinti gali tik žiūrovas, žiūrovai, žiūrovų minia, masė. Ji niekada nebus per didelė, svarbu, kad bent minutei visą savo dėmesį skirtų jam, kad leistų patikėti, jog visi atėjo tik dėl jo, o ne dėl to - „besimaivančio, straksinčio jaunuolio“, kad jo patirtis svarbesnė nei gebėjimas aukštai mostelėti koja ar šokinėti. Štai jis, tas į šeštą dešimtį įžengęs vyriškis, nė už ką nenorintis būti nurašytas, karštligiškai besikabinantis į gyvenimo kulisus.
Po spektaklio vykusi diskusija neatskleidė nieko naujo ar netikėto. Atrodo, kad vis tik viskas buvo išsakyta spektaklio metu. Asmeninės patirtys buvo paverstos bendromis. Tačiau stebėdama salėje, o vėliau - MS Infotekoje sėdinčias jaunas merginas, pagalvojau - o kaip jos mato tuos vyriškius? Vyresnieji turėjo galimybę atpažinti save, o jaunimas? Ar jiems baugu, kad virs tokiais - be ateities, su praeities kupra? Ar - atvirkščiai - spektaklis juos nuramino, kad sulaukus pusšimčio metų galima ne tik šokti, bet ir svajoti apie meilę? Kad suartinti gali ne tik bendri veiksmai, bet ir bendri atsiminimai? Choreografė teigė, kad spektaklio kūrimas su šiais dviem scenos menininkais jai padėjo sugriauti susikurtus stereotipus. O kaip žiūrovams? Ypač - Lietuvos žiūrovams.
