Šokėjai scenoje įgalina dinamiškai judėti mintis, kurios išsakytos statiška teksto forma „surakintų“ klausančiojo smegenis, reikalaudamos per kelias minutes įžvelgti sąsajas, kurioms atrasti pats choreografas turėjo keletą metų.

Šokėjai įtraukia į bendravimo galimybių ir (ne)pakankamų atstumų variacijas – jie džiugina ir baugina, kelia šypseną ir skatina susierzinimą, pabrėžia lygiateisiškumą ir konkurenciją.

Aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Dainius Gavenonis vaidina pašėlusiai, demonstruoja savo profesinį piką – ir galbūt dėl to artėjant finalui aiškiau atsiveria dramos seklumas, nepagrįstumas.

„Mėlyna Mėlyna“ – universalus, gyvybingas ir lengvas santykio tarp žmonių ir objektų kūrimosi piešinys mėlyname fone.

Akivaizdu, kad Roberto Walserio „Pasivaikščiojime“ pasakojamos istorijos Rolandą Kazlą sužavėjo atvirumu. Rašytojas atvirai kalbasi su skaitytojais, Kazlas – su žiūrovais.

Tai neabejotinai gerai „sukaltas“, tvarkingas spektaklis – nuo puikiai savo vaidmenis kuriančių aktorių iki veiksmo, kuriame nėra nė akimirkos tuščio, ištęsto laiko, kad imtum galvoti apie pasaulį už salės durų.

Spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ Antanas Obcarskas dar kartą pademonstruoja subtilią estetiką ir kairiąją mintį, šiuo deriniu išsiskirdamas tarp kitų Lietuvos teatro kūrėjų.

Eglė Švedkauskaitė „Sieros magnolijose“ integruoja savo stiliaus užuominas: ramybę, susitelkimą į vidinę personažo savijautą, sąlygiškų ir realistinių scenų dermę, švarias mintis.