Jaunųjų metamorfozės

Ridas Viskauskas 2005-11-09 Literatūra ir menas, 2005 11 04

aA







Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Apie jaunų režisierių debiutus rašyti lengviau ir kartu sunkiau. Lengviau, nes neslegia „viešųjų ryšių” suformuoti įvaizdžiai, režisieriaus ankstesnių darbų šleifas, neįpareigoja asmeniniai ryšiai. Sunkiau, nes stokoji konteksto, jauti atsakomybę už žodį, kuris, žinia, žeidžia ir gydo. Be to, kaip rodo mano kukli dešimtmečio stebėjimo patirtis, jaunųjų likimai nestokoja metamorfozių. Kartais mįslingų. Štai jaunas režisierius debiutuoja, regis, ypač sėkmingai: originalus spektaklis, režisierių remia kritika, jis pelno Kultūros ministerijos premiją! Bet kažkodėl po metų kitų jis, susidūręs su kokiomis nors kliūtimis, tarsi palūžta, net išnyksta iš teatrinės panoramos. Būna, kad „palaikymo komanda” (kritika, prodiuseriai...), neįvertinusi visų aplinkybių, entuziastingai jauną režisierių iškelia, inspiruoja per didelius lūkesčius, per aukštai pakelia reikalavimų kartelę. O antrame režisieriaus spektaklyje neretai profesijos spragos ir išryškėja. Ne pasaulio pabaiga, bet režisieriaus savijautai ir ambicijoms – trauma. Sykį viešai teko panašioje situacijoje girdėti gudrų aiškinimą, esą tai buvęs „pralaimėjimas, virtęs menininko laimėjimu”. Tarkim. Galbūt. Nežinau...


Neretai pirmam režisieriaus spektakliui būdinga jo mokytojo, mokyklos, jei galima taip sakyti, įtaka. Žiūri jauno režisieriaus darbą – atpažįsti jo kurso vadovą. Lauki antro trečio spektaklio ir galvoji, ar išsilaisvins iš mokytojo stilistikos, ar išryškės asmenybė, braižas. Beje, hipertrofuotas pedagoginis reikalavimas – „Būk originalus! Sukurk kitaip!” – kartais ne tik ugdo fantaziją, bet ir daro žalą. Suprantu vadovybes teatrų, neskubančių bendradarbiauti su jaunaisiais, kurių spektakliai originalumo nestokoja, bet pasižymi savotišku hermetiškumu, nekomunikavimu su publika. Pavyzdžių, kai iš repertuaro gana greitai pašalinamas jauno režisieriaus spektaklis, pakanka. Žinoma, kiekvienas atvejis – individualus. O kur dar „gardaus valgio šaukšto” vilionės, pražudančios vieną kitą gabesnį režisierių!


Tokia štai ilgoka įžangėlė išėjo, galvojant apie Rūtos Bunikytės (Klaipėdos universitetas) spektaklį „Dumblas” (I.M.Fornes pjesės motyvais), kuris buvo vaidinamas spalio 28 d. Vilniuje, „Menų spaustuvėje” (programa „Ateinantys”). Spektaklyje ryškūs R.Bunikytės kurso vadovo Gedimino Šimkaus teatro pedagogikos prioritetai: režisierė dėmesinga aktorių sąveikai, bendram spektaklio veiksmui, temperamentingai raiškai. Prielaida: jei jaunieji spektakliui kurti būtų turėję lėšų, galbūt būtų bendradarbiauta su scenografu, kompozitoriumi, ir spektaklio estetinis vaizdas būtų buvęs geresnis. Vis dėlto, dirbant „iš nieko”, nors ugdoma fantazija, skurdas matyti. Be to, geras dailininkas kad ir minimaliom lėšom, priemonėm, jei ir nepasiūlo kokio itin konceptualaus plastinio sprendimo, vienu kitu akcentu, detale pakoreguoja vaizdą, kilsteli bendrą spektaklio kultūrą.


Spektaklis istoriniu laiku neapibrėžtas. Jame nėra konkrečių ženklų, kur ir kada vyksta „moters ir dviejų jos vyrų” nemeilės istorija, kuri baigiasi herojės nužudymu. Konstrukcinis (išsiimančių grubių lentų) stalas (prie jo veikėjai srebia iš metalinių dubenėlių, ant jo grubokai mylisi, po juo vienas nuo kito slepiasi...), pora taburečių – bemaž tiek tos scenografijos. („Menų spaustuvėje” „vaidina” ir grubios faktūros pilkšvos sienos. O koks spektaklio vaizdas tradicinėje scenoje?)


Veikėjų santykiai – drastiški, agresyvūs, be subtilumų. Režisierės požiūris į „trikovą”, kurioje dalyvauja fiziškai trapi, bet valinga Maja (Gintarė Radvilavičiūtė), vaikiškai prieraišus egoistas ligonis Loidas (Robertas Razma) bei jų nusistovėjusį gyvenimą suardęs pasipūtėlis Henris (Vitalijus Zuikauskas), – tarsi dokumentinės filmininkės, be sentimentų ar simpatijų kuriam nors veikėjui. Pjesės pasirinkimą R.Bunikytė motyvavo taip: „Pjesė paviliojo mane paprastu, šaltu tonu. Ji gal kiek ir tiesmukai vaizduoja paprastų žmonių, virstančių instinktus tenkinančiais žvėrimis, gyvenimą. Scenos – tarsi greitai prabėgančios gyvenimo nuotraukos (kai kurios iš jų parodo tik įvykio pasekmes)”. Išties spektaklis primena tarsi kokį filmą – psichologinį trilerį. Jokių pauzių, ašarų, dūsavimų. Jokio mėgavimosi teatrališkumu. „Kampuotos” mizanscenos, didelis tempas, nuožmokos, reiklios veikėjų intonacijos. Mažutė „Menų spaustuvės” salė sproginėja nuo veikėjų fizinės energijos pertekliaus (gaudynės, metalo ir medienos dekoracijų bei rekvizito bildesys...). Viena kita lyrinė ar humoristinė scenelė tikrai padėtų žiūrovams „įkvėpti oro”, suteiktų spektakliui įvairesnių „spalvų”.


Ko būtų galima palinkėti jaunai režisierei? Kad jai nukristų iš kur nors koks milijonas ir ji galėtų išvykti į pasaulį tobulintis, kad susipažintų su teatrinių estetikų įvairove, pamatytų šimtus skirtingų spektaklių, dalyvautų didžių režisūros meistrų laboratorijose... Nes uostamiestyje būdamas – teneįsižeidžia klaipėdiškiai teatralai – teatrinių skersvėjų nepajusi. Net ir Vilnius kitų kraštų mačiusiems jauniesiems neatrodo patrauklus. Štai buvęs Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Dmitrijus Turčianinovas, nūnai Maskvoje studijuojantis režisūrą (vadovas Valerijus Fokinas), paklaustas, ar grįš į Vilnių, sako nežinantis... Per seklu ar niekas nelaukia? Tokių negrįžusių yra ir daugiau.

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.