 |
| Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Neretai pirmam režisieriaus spektakliui būdinga jo mokytojo, mokyklos, jei galima taip sakyti, įtaka. Žiūri jauno režisieriaus darbą – atpažįsti jo kurso vadovą. Lauki antro trečio spektaklio ir galvoji, ar išsilaisvins iš mokytojo stilistikos, ar išryškės asmenybė, braižas. Beje, hipertrofuotas pedagoginis reikalavimas – „Būk originalus! Sukurk kitaip!” – kartais ne tik ugdo fantaziją, bet ir daro žalą. Suprantu vadovybes teatrų, neskubančių bendradarbiauti su jaunaisiais, kurių spektakliai originalumo nestokoja, bet pasižymi savotišku hermetiškumu, nekomunikavimu su publika. Pavyzdžių, kai iš repertuaro gana greitai pašalinamas jauno režisieriaus spektaklis, pakanka. Žinoma, kiekvienas atvejis – individualus. O kur dar „gardaus valgio šaukšto” vilionės, pražudančios vieną kitą gabesnį režisierių!
Tokia štai ilgoka įžangėlė išėjo, galvojant apie Rūtos Bunikytės (Klaipėdos universitetas) spektaklį „Dumblas” (I.M.Fornes pjesės motyvais), kuris buvo vaidinamas spalio 28 d. Vilniuje, „Menų spaustuvėje” (programa „Ateinantys”). Spektaklyje ryškūs R.Bunikytės kurso vadovo Gedimino Šimkaus teatro pedagogikos prioritetai: režisierė dėmesinga aktorių sąveikai, bendram spektaklio veiksmui, temperamentingai raiškai. Prielaida: jei jaunieji spektakliui kurti būtų turėję lėšų, galbūt būtų bendradarbiauta su scenografu, kompozitoriumi, ir spektaklio estetinis vaizdas būtų buvęs geresnis. Vis dėlto, dirbant „iš nieko”, nors ugdoma fantazija, skurdas matyti. Be to, geras dailininkas kad ir minimaliom lėšom, priemonėm, jei ir nepasiūlo kokio itin konceptualaus plastinio sprendimo, vienu kitu akcentu, detale pakoreguoja vaizdą, kilsteli bendrą spektaklio kultūrą.
Spektaklis istoriniu laiku neapibrėžtas. Jame nėra konkrečių ženklų, kur ir kada vyksta „moters ir dviejų jos vyrų” nemeilės istorija, kuri baigiasi herojės nužudymu. Konstrukcinis (išsiimančių grubių lentų) stalas (prie jo veikėjai srebia iš metalinių dubenėlių, ant jo grubokai mylisi, po juo vienas nuo kito slepiasi...), pora taburečių – bemaž tiek tos scenografijos. („Menų spaustuvėje” „vaidina” ir grubios faktūros pilkšvos sienos. O koks spektaklio vaizdas tradicinėje scenoje?)
Veikėjų santykiai – drastiški, agresyvūs, be subtilumų. Režisierės požiūris į „trikovą”, kurioje dalyvauja fiziškai trapi, bet valinga Maja (Gintarė Radvilavičiūtė), vaikiškai prieraišus egoistas ligonis Loidas (Robertas Razma) bei jų nusistovėjusį gyvenimą suardęs pasipūtėlis Henris (Vitalijus Zuikauskas), – tarsi dokumentinės filmininkės, be sentimentų ar simpatijų kuriam nors veikėjui. Pjesės pasirinkimą R.Bunikytė motyvavo taip: „Pjesė paviliojo mane paprastu, šaltu tonu. Ji gal kiek ir tiesmukai vaizduoja paprastų žmonių, virstančių instinktus tenkinančiais žvėrimis, gyvenimą. Scenos – tarsi greitai prabėgančios gyvenimo nuotraukos (kai kurios iš jų parodo tik įvykio pasekmes)”. Išties spektaklis primena tarsi kokį filmą – psichologinį trilerį. Jokių pauzių, ašarų, dūsavimų. Jokio mėgavimosi teatrališkumu. „Kampuotos” mizanscenos, didelis tempas, nuožmokos, reiklios veikėjų intonacijos. Mažutė „Menų spaustuvės” salė sproginėja nuo veikėjų fizinės energijos pertekliaus (gaudynės, metalo ir medienos dekoracijų bei rekvizito bildesys...). Viena kita lyrinė ar humoristinė scenelė tikrai padėtų žiūrovams „įkvėpti oro”, suteiktų spektakliui įvairesnių „spalvų”.
Ko būtų galima palinkėti jaunai režisierei? Kad jai nukristų iš kur nors koks milijonas ir ji galėtų išvykti į pasaulį tobulintis, kad susipažintų su teatrinių estetikų įvairove, pamatytų šimtus skirtingų spektaklių, dalyvautų didžių režisūros meistrų laboratorijose... Nes uostamiestyje būdamas – teneįsižeidžia klaipėdiškiai teatralai – teatrinių skersvėjų nepajusi. Net ir Vilnius kitų kraštų mačiusiems jauniesiems neatrodo patrauklus. Štai buvęs Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Dmitrijus Turčianinovas, nūnai Maskvoje studijuojantis režisūrą (vadovas Valerijus Fokinas), paklaustas, ar grįš į Vilnių, sako nežinantis... Per seklu ar niekas nelaukia? Tokių negrįžusių yra ir daugiau.
