Daugybę laikotarpių galima vadinti pereinamaisiais, tad įvardindama taip ir šį nepranešiu nieko ypatinga. Vis dėlto pastarieji dešimtmečiai teikia kiek daugiau vilties nei ankstesnieji, nes rimti pokyčiai pradėjo vykti ne tik aplinkos, bet ir savęs pažinimo srityje. Auga susidomėjimas kognityviniais mokslais, plečiasi žinios apie smegenų veiklą ir vis daugiau žmonių suvokia būtinybę rūpintis savo emocine sveikata bei gydytis patirtas traumas, trukdančias gyventi patiems ir aplink juos esantiems.
Panašu, kad dabartinės jaunų suaugusiųjų kartos geriau nei ankstesnės suvokia, jog tėvų auklėjime padarytas klaidas būdami suaugę galime ir turime ištaisyti patys. Drauge tai pirmos kartos, kurios ne tik jaučia poreikį domėtis vaikų psichologija (o ne vien pasikliauti vyresniųjų auklėjimo patirtimis), bet ir turi nesunkiai prieinamas priemones. Todėl daugybė jaunų suaugusiųjų puikiai žino, jog elgesio, raidos, įpročių problemų šaknų svarbu ieškoti tėvų ir vaikų santykyje - tam, kad suprastų save, ir tam, kad kuo mažiau sužalotų savo vaikus.
Naujausias (ir, regis, trumpiausias iš visų iki šiol buvusių) A. Obcarsko darbas - tai monospektaklis, kuriame vienintelį vaidmenį atlieka aktorius Gediminas Rimeika. Prieš premjerą pasirodžiusiuose interviu režisierius džiaugėsi pasirinkęs šį aktorių ir teigė, kad „jis gerai jaučia dabarties pulsą“. Vis dėlto, nors temos pasirinkimas kūrėjų kartai dėsningas ir reikšmingas, tekstas ir režisūriniai sprendimai vargiai liudija kažką specifiška šiai dienai.
Spektaklyje G. Rimeikos kuriamas personažas pirmu ir antru asmeniu pasakoja prisiminimus apie savo tėvą - alkoholiką, smurtautoją, ligonį, vargšą, silpną, mylintį ir mylimą žmogų. Stipriai pasiligojusį penkiasdešimtmetį tėvą aplankiusį jauną vyrą fragmentiška (nes natūraliai selektyvi) atmintis nuneša į vaikystę, kurioje jis bando ieškoti savo jausmų tėvui ir sau ištakų. Prisiminimai apie iš kartos į kartą perduodamą tradiciją fiziškai smurtauti (irgi selektyvų: prieš žmoną galima, o prieš vaikus - jokiu būdu), patyčias matant kituose tai, ko bijai savyje, vaiko bandymus susirinkti kiekvieną meilės akimirką, tėvo padovanotą laisvu nuo butelio metu - tai spektaklio turinio pagrindas.
Kaip siaubingai skambėtų, Lietuvoje tokios istorijos skamba atpažįstamai - daugybė žmonių turi arba panašių patirčių, arba apie jas pasakojusių artimųjų. Tik A. Obcarsko inscenizacijoje atsiskleidęs požiūris į situaciją veikiau čiuopia ankstesnių nei dabartinių kartų pulsą. Analizuojantys santykius su tėvais neišvengiamai pajunta pyktį už tai, kaip su jais elgtasi, o „Kas nužudė mano tėvą“ herojus elgiasi taip, kaip buvo įprasta daugybę šimtmečių - ieško kaltų aplinkybėse, dažniausiai pateisindamas nieko gero neatnešusius paties tėvo pasirinkimus.
Įdomu, kad dėl visko apkaltinami valdžioje esantys žmonės. Tai - dar vienas dabarties pulso pojūčio nereikalaujantis reiškinys, nes valdžia kaltinta visais laikais. Šiandieninė psichologija pakankamai pažengusi, kad patikintų, jog kiekvienas suaugęs žmogus yra atsakingas už savo veiksmus, o nesant tokios atsakomybės įgūdžių, jų galima išmokti. Todėl kurį laiką, klausydama personažo žodžių, laukiau ženklo, kad kaltinimai kitiems tėra ironija. Visgi, panašu, kalbėta rimtai. Teksto autorius nuo pat pradžių bando suprasti ir pateisinti tėvą, tad šiuo atžvilgiu bėdų suvertimas valdžiai nuskamba adekvačiai.
Poziciją sustiprina ir spektaklio režisierius, kaltinimus žymiems Prancūzijos politikams surašydamas į vaizdo projekcijas. Taip išimdamas juos iš subjektyvaus pasakotojo lūpų ir pateikdamas kaip užrašytą tiesą, A. Obcarskas išlaisvina žmones nuo asmeninių atsakomybių už savo gyvenimus ir suverčia kaltę aplinkybėms. Labai netikėta pozicija intelektualia save laikančioje terpėje, nes išsilavinę žmonės puikiai žino, kuo paprastai baigiasi kaltės už asmenines nuoskaudas primetimas kuriai nors visuomenės grupei.
Tokiame kontekste netikėta ir tai, kad istoriją pasakojantis G. Rimeikos personažas apvilktas kostiumu (dailininkė Flore Vauvillé), pasodintas ant puikios raudonos sofos ir apsuptas veidrodžių (scenografė Lauryna Liepaitė), į kuriuos žiūrėdamas dažniau savimi mėgaujasi nei išsigąsta ar šlykštisi.
Kūrėjai scenovaizdį greičiausiai traktavo išimtinai metaforiškai - štai veidrodžiai, kuriuose visuomet matai save, nors žiūri į kito sudėliotą konstruktą; štai vieniša raudona sofa, primenanti pragarą Jeano Paulio Sartre ' o „Už užsklęstų durų“, kur personažai turėjo tik vietą prisėsti ir vieni kitus (ir panašiai kaip spektaklio herojus galiausiai suvokė, kad „pragaras - tai kiti“). Vis dėlto, greta metaforų tokia vizualika atskleidžia žmogų, priklausantį aukštesnei klasei - tai, kurios nariai, anot jo paties, nėra tokie jautrūs kiekvienam valdžios sprendimui kaip skurstantieji.
Kita vertus, galima manyti, kad įvaizdis neatitinka realybės - istorijoje girdime, kaip neadekvačiai neigti skurdą bandė herojaus tėvas, švenčių progomis švaistydavęs pinigus prabangos prekėms. Tik kol kas stebint G. Rimeiką pagauti tokius niuansus labai sunku - premjeros vakarą kalbėtas tekstas aktoriui atrodė tolimas, o išsisakymo priežastis ir adresatas liko neaiškūs. Tai - išsprendžiami dalykai, tik būtent į juos paprastai remiasi išraiškos esmė tokio tipo monospektakliuose kaip „Kas nužudė mano tėvą“. Todėl neišsiaiškinus, kam ir kodėl pasakojama istorija bei ką savo viduje iš tiesų laiko, nors žodžiais neišsako vienintelis personažas, nepaklojami pamatai tolesnei spektaklio brandai.
Visgi norisi tikėti, kad ilgainiui „Kas nužudė mano tėvą“ taps stipriu spektakliu. Mūsų šalyje svarbu turėti teatro kūrinį, kuris įkvėptų gilintis į asmeninį santykį su savo tėvais (ar jų neturėjimu) bei apsvarstyti jo pasekmes - malonias ar ne - pasauliui, kuriame gyvename ir kurį patys kuriame.
Tik reikėtų pažymėti, kad spektaklis naudingiausias stiprų kritinį mąstymą išlaikantiems žmonėms, kuriems primetamai įvardintas problemų kaltininkas nesutrukdys įvertinti asmeninės atsakomybės poreikio.
Kitu atveju verčiau kviesti tik turtingesnės ir pasiturinčios klasių žiūrovus, natūraliai nesureikšminančius valdžios įtakos, nes, kaip minėta, jų kasdienybės sprendimai taip stipriai neveikia. O čia gimtų įdomus spektaklis - tvarkinga, pasipuošusi publika ir toks pat aktorius gvildentų skurstančiųjų gyvenimo ypatumus.
Absurdas, geriau nei bet kas kitas apibrėžiantis žmoniją.
