Vienas skiriamųjų Yanos Ross teatrinės kūrybos bruožų yra puiki spektaklio kaip moralės mokyklos ir atviro kūrinio dermė. Ji yra viena kūrėjų, siekiančių parodyti, kaip šiame pasaulyje teisinga elgtis ir drauge spektakliuose pasiūlanti pakankamai medžiagos, kuri leidžia žiūrovams įsigilinti į save bei nesureikšminti autorės pozicijos.
Toks įspūdis sustiprėjo po naujausios režisierės premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), pastatytos pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallaceʼo esė „Apmąstant omarą“ (angl. Consider the Lobster). Šis tekstas - tai literatūrinis komentaras apie autoriaus apsilankymą Rytinėje Valstijų pakrantėje vykstančiame Maino omarų festivalyje. Kūrinyje kone moksliniu stiliumi pasakojama apie šventės tradicijas, omarų virimo taisykles bei mitybos omarais reiškinį. Tarp aprašytų faktų ir iškeltų klausimų labiausiai šokiruoja vienas sakinys: „Viena smulkmenėlė, kuri yra tokia savaime suprantama, jog daugelyje receptų apie ją nė nesivarginama užsiminti, yra ta, kad kiekvienas į puodą dedamas omaras turi būti gyvas.“
Ši frazė išgąsdino dar Berlyno ansamblio teatre, kuriame Ross neseniai statė Antono Čechovo „Ivanovą“. Vokietijos sostinėje pjesė „išskrosta“ ir prisodrinta kitų tekstų, tarp kurių - ir Wallaceʼo esė ištraukos: spektaklio pradžioje Ivanovas klauso įrašo, kuriame omaro receptas palydimas ką tik cituotu tekstu.
Ross žinoma kaip režisierė, giliai žvelgianti į kūrybinės komandos narius, jų bendruomenę ir visuomenę, kuriai kuria. Todėl dažnai jos spektakliai tampa vietinės visuomenės pjūviais, tikrinančiais žiūrovų gebėjimus iš šalies žvelgti ir vertinti save kaip konkrečios kultūros atstovą.
„Apmąstant omarą“ taip pat deklaruoja specifines kultūras. Spektaklis pastatytas kaip amerikiečių organizuojamas ir minias turistų sutraukiantis festivalis, kurio pramogų pagrindas - omarų vartojimas. Keletą kartų į šią šventę įsisuka ir lietuvių liaudies šokių žingsnelius trypiantys, tautinius rūbus vilkintys aktoriai. Jie tampa linksma bei iliustratyvia nuoroda į Amerikos lietuvių dalį, tautiškumą puoselėjančią tik per etnokultūros prizmę, tačiau nekuria papildomo sluoksnio spektaklio temai suvokti.
Tad nors remiasi ir vaizduoja tradicijas, iš tiesų „Omaras“ kalba apie kančios fenomeną. Tiksliau, apie kančią kaip fenomeną, turintį neribotą išraiškos formų įvairovę. Šįkart pačios režisierės rašyta dramaturgija atsispiria nuo omaro virimo tradicijų įkvėpto klausimo: kaip jaučiatės žinodami, kad elitinę kultūrą kuriate kančios pagrindu?
Kaip receptų autoriai nutyli apie verdamo omaro gyvybę, taip režisierė spektaklyje neįvardija dviejų omaro ir žmogaus panašumų: kaip ir žmonės, omarai gali žudyti savo rūšies atstovus, ir - visai kaip žmonės - jie valgo omarus. Skirtumas toks, kad nariuotakojai abiem veiksmais užsiima vedami išgyvenimo instinktų, o žmonėms tai nėra išlikimo sąlygos. Tad atsispiriant nuo žmonių įpročio dėl asmeninių malonumų kankinti ir naikinti gyvūnus, greitai pereinama prie kančios fenomeno žmonijos terpėje. Šypseną kelia jau viena pirmųjų scenų: Elzės Gudavičiūtės personažas kalbasi su daug partnerių, kuriuos ji tikina nenorinti skaudinti, tačiau iš anksto žinanti, kad būtent taip ir padarys. Tai yra tas pats omaro virimas: supranti savo veiksmų pasekmes, viešai pasakoji, kaip nenori nieko kankinti, tačiau tvirtini, kad neva objektyvios aplinkybės neleidžia tau elgtis kitaip. Trumpai tariant, kitiems prisistatai kaip jautrus ir atsakingas asmuo, tačiau iš tiesų jokios atsakomybės nešti nežadi.
Vis dėlto, požiūris į artimą pradeda formuotis ne romantiniuose santykiuose, o šeimoje. Ten pirmą kartą patiriame ir kančią bei išmokstame kankinti. Tai tyrinėdami Yana Ross ir jos komanda spektaklyje leidžiasi į smurto artimoje aplinkoje patirtis, kurios atskleidžia dalį pagarbos kančiai šaknų.
Vienas pavyzdžių - Salvijaus Trepulio pasakojama istorija apie nepastovią motinos meilę - vieną akimirką ji galėjo būti švelniausia mama pasaulyje, o kitą staiga suagresyvėti. Taip savo seksualinius fetišus jis aiškina prie lovos satino pančiais pririštoms moterims, kurios palaiko kančią, gailėdamos vargšo nuskriaustojo ir pasiruošusios aukoti savo kūnus, kad tik palengvintų jo dalią.
Kitokią motiną rodo Jūratė Vilūnaitė, monologe vaizdžiai atskleidžianti pastaruoju metu į viešumą iškilusią pogimdyminės depresijos problematiką. Vilūnaitės personažas apie savo kūdikį kalba kaip apie savanaudį, negražų, smirdantį. Ji vardija dalykus, kuriuos toleruoti tėvams padeda hormonai ir meilė. Panašu, kad šio žmogaus hormonai veikia kitaip - ji situaciją išgyvena objektyviau, nei naudinga vaikui. Tačiau svarbiausiais žodžiais jos monologe laikau šiuos: „Niekas mūsų tam neruošė, visam tam nemalonumui“. Ji teisi: motinyste skųstis negalima, nes visuomenė žino, kad vaikas - tai didžiausia palaima, už kurią reikia dėkoti ir džiaugtis. Juk šiandien taip daug porų net negali turėti vaikų.
Beje, spektaklyje tiesiogiai neužsimenama apie pogimdyminę depresiją. Tai, kad diagnozę personažui nustačiau pati, taip pat liudija, jog nemeilę vaikui esame linkę laikyti liga ar sutrikimu. O juk pasaulyje nestinga žmonių, kurie susilaukia vaikų nė nenumanydami, ką tai reiškia, o galbūt to nė nenorėdami. Arba manydami, kad nori, o iš tiesų - tenkindami visuomenės poreikius. Tai liudija ir švietimo problemas: apie vaikų palaimą girdintys žmonės nėra paruošiami sunkiai realybei, tad neretai tik gimus vaikui suvokia prisiėmę atsakomybę, kurios nesitikėjo. Tūkstančiai suaugusiųjų pasakys, kad specialus pasiruošimas nereikalingas - juk patys užaugino atžalas ir puikiai išsivertė be jo. Aš pasakyčiau, kad tokie žmonės per mažai pažįsta savo vaikus.
Kompleksiškiausiai „Omare“ į kančią neriama Martyno Nedzinsko pasakojamoje istorijoje apie motiną, kuri neapykantą sūnui dangstė pačiu švelniausiu elgesiu. Tai - nepaprastai sudėtinga situacija, kai savo emocijų nepažįstanti moteris nesuvokia savo elgesio poveikio aplinkai. Interpretuoti nėra ko - verčiau nueiti į spektaklį ir patiems išgirsti, kaip tekste sudėliota tokio tėvų ir vaikų santykio raida bei pasekmės.
Taip analizuojant spektaklį pradeda ryškėti lietuviškas naratyvas: dėl visų pasekmių vaikams kaltos motinos. Ir visai ne dėl to, ką pasaulyje išpopuliarino Freudo teorijos ar dabartiniai Jordano Peterseno pasisakymai. Lietuvoje per daug vaikų užaugo be tėčių, kurie paliko šeimas, buvo alkoholikai ar tiesiog anksti mirė, nesirūpindami savo sveikata. Kitaip sakant, daug žmonių atsiribojo nuo atsakomybės vaikams, tad niekas jų atsakomybės ir nekvestionuoja.
Todėl išskirtinai svarbi tampa viena paskutinių spektaklio scenų, kurioje Nedzinskas stovi prie mirusio tėvo kapo ir priimdamas nuoširdžias užuojautas prisimena jo suteiktas psichologinio ir seksualinio smurto patirtis. Šioje istorijoje tėvas yra moraliai neįgalus žmogus, tesugebantis maskatuoti savo pasididžiavimu, nors seniai nebeturi kuo didžiuotis.
Čia norisi sustoti, nes, kaip ironiškai, tačiau tiksliai užsimenama spektaklyje, šie pamąstymai veda į per gilius ir pavojingus vandenis. Nežinau, kiek prasminga kaltinti žmones, bandančius išvengti nemalonių temų; jei nesugebėtume pamiršti ar ignoruoti skausmo, gyventume nuolatinėje kančioje, kuri užgožtų viską, kas pasaulyje sukuriama gražaus. Ši dichotomija juntama ir spektaklyje: kentėjimą ir kankinimą palaikančių mechanizmų analizė pateikta kaip šventė - stebime festivalį, kuriame susirinko prieš kankinimą užsimerkiantys žmonės.
Jau Berlyne išgirdusi, kad omarai verdami gyvi, pajaučiau, kad nenoriu nė prisiliesti prie tokių patiekalų. Labai lengva prisiimti moralinę poziciją ten, kur nereikia nieko atsisakyti - omarų niekad nevalgiau ir apskritai nesu didelė jūros gėrybių mėgėja. Todėl apie šio gyvūno teisę galiu kalbėti reikšmingu aktyvistės tonu. Kiek kitaip yra kalbant apie mėsą, kurią tikrai mėgstu ir kurios trumpam atsisakiusi paauglystėje jaučiausi labai silpnai - nebuvau pasiruošusi tokiam mitybos pokyčiui.
Manau, kad panašiai reaguojame į kančios temą. Žinome, kad svarbu užjausti kenčiančius, tačiau paraginti prisiimti atsakomybę ir kelti nepatogumą sau, siekiant nenuskriausti šalia esančios gyvybės, pradedame kvestionuoti kitų būtybių pojūčius. Wallaceʼas sakė, kad žmogus negali būti visiškai empatiškas: jis gali tik įsivaizduoti, jog supranta, ką jaučia kitas. Tai suvokti baisu, nes reiškia, kad kitas žmogus lygiai taip pat negali gerai suprasti tavęs.
Bet ši analizė jau atrodo per gili ir per sudėtinga, tad geriausia būtų ją tiesiog nutraukti čia ir dabar.
