Šiųmetės „Sirenos“ ir toliau lietuvių teatro kūrėjams leis vaikščioti užrietus nosis. Prisiskaičius ar prisiklausius įvairių teorijų, teatrą-neteatrą gali ir teisinti, ir peikti, bet būdamas laisvas žiūrovas gali tik pasidžiaugti, kad mažaformačiai spektakliai trunka trumpai. Italų „Muta Imago“ sluoksniuoto pavadinimo spektaklis „Displace #1. Raudonasis įtūžis“ Menų spaustuvės kieme buvo apibūdintas kaip „bajeris“. Jį gali priimti įvairiai: jei visą dieną su knyga rankoje varteisi ant sofutės, toks „bajeris“ gali pasirodyti rimtas, jei esi išsunktas valdiškos ar privačios įstaigos, tiesiog nėra jėgų ir noro galvoti apie reikšmes, kurių čia apstu ir kurių poetizmai tik praverčiami kaip gražūs atvirukai.
Tie, kas pasiskaitė internete ar „Sirenų“ kataloge apie Euripido „Trojiečių“ įtaką spektaklio kūrėjams, taip pat turėjo galimybę pagalvoti apie „feministinės“ tragedijos įtaką techninę režisūrą išpažįstantiems menininkams. Nugalėtos Trojos kilmingų moterų likimai, praėjus beveik pustrečio tūkstančio metų, virto išvietinimo jausena, kuri šiandienos kontekste dar gali būti „apauginta“ keliais tūkstančiais teorijų.
Galvojant apie civilizacijos likimą, „Displace #1. Raudonasis įtūžis“ - graži iliustracija. Ją gali labai veiksmingai rodyti pačių įvairiausių konferencijų metu, bet vadinti spektakliu būtų neteisinga. Na, gal tai ir šokio spektaklis, bet kalbant apie pirminį jo poveikį, jis priskirtinas vizualiesiems menams.
Italų teatro kontekste šis spektaklis tipiškas: rastas tam tikras sprendimas, ir stilistiškai vientisai atliktas visas kūrinys. Įvairių regionų „trumpametražių“ spektaklių, kuriuos teko matyti keliuose Italijos festivaliuose, „Displace #1. Raudonąjį įtūžį“ galima pavadinti sunkiasvoriu, netgi filosofiniu kūriniu. Ir tai bus teisinga, jei plačiau patyrinėtume būtent vizualųjį spektaklio klodą.
Pripažįstant šios menais dominuojančios tautos didybę, negali neįvertinti Claudijos Sorace kultūrinio išprusimo. Italų architektūra, sienų tapyba, senųjų meistrų darbai įvairiose bažnyčiose, garsiųjų poetų eilės - visa tai sugėrė „Muta Imago“ kūrinys. Tiesmukai necituojant praeities meistrų, per apšvietimą, šešėlius, garsą ir judesį sukurtas sceninis futuristinis eilėraštis, daugiau žadinantis ne suvokėjo jausmus, bet regos kaleidoskopo asociacijas. Pasienio zona, karo laukas, kalėjimas, pelenais virtusio gyvenimo agresija puikiai suderinta su lygiagrečiai veiksmo zonoje tyvuliuojančiais videovaizdais. Tiksliau, videotapyba. Bet nuo realybės nepabėgsi. Šiandien didžioji dauguma spektaklių kuriami video pagalba. Aimanuoja nebent tie, kurie tiesiog neturi tinkamos technikos. „Displace #1. Raudonasis įtūžis“ - krauju „aplaistytas“ kūrinys, todėl jame dominuojantis raudonis ne tik kinta, bet ir įgyja prasmingą turinį.
Atvirai ieškant šviesos ir judesio santykio, lyrinis pradas būtų paveikesnis, tačiau moterų režisūroje, kaip paradoksalu bebūtų, visada dominuoja čaižūs, kampuoti „apsisukimai“. Neabejotinai tai yra tam tikros diskriminacijos pasekmė.
Kita vertus, namų sąvoka, kuri taip pat tampa svarbi ne tik gyvenime ir daugelio menininkų kūriniuose, šiame spektaklyje daugiau tariama, tačiau svarbi. Jei Euripidas atvirai smerkia graikų karo žygį, tai Sorace svarbu ne išsakyti savo sprendimą apie XXI amžiuje vykdomą genocidą Melo saloje, bet sukurti aliuzijas į dvasinį genocidą, kuris tapo agresyvia civilizacijos forma. Jeigu senovės graikai jautriai reaguodavo į žiaurumą teatre, o moderniais laikais anglų filosofas Bernadras Arthuras Williamas Russellas pastebėjo, kad 1919 m. Anglijoje „Trojiečių“ žiūrovai spektaklio metu verkė, tai Sorace, atstovaudama pacifistiniam judėjimui, savo spektaklyje siekia pabrėžti politinę prasmę.
Kolonializmo temą įdomiai galėtų išspręsti ir posovietinis režisierius, kuris Trojos karo situaciją galėtų sutapatinti su genocido ir deportacijos nualintų kraštų realybe.
„Muta Imago“, kelerius metus kūręs instaliacijas, performansus ir spektaklius, siekė analizuoti žmogaus, erdvės ir laiko santykius. „Išvietinimas“ šį siekį paliko siekiu. Šiuolaikinės romėnės bendro kūrinio konstrukcijoje pademonstravo, kaip įniršis pagimdo įniršį, iš kurio kyla noras keršyti. Tai su kaupu išreiškė ir fiziškai žmogų veikiantys garsai.
Italų spektaklyje „už kadro“ skambantis tekstas apie jūros pakrantę, „pilną vyrų, moterų ir vaikų“, ar laivus, „vėl ir vėl plaukiančius pro šalį“, apie namus, kuriuose „aš gyvenau“, konfrontuoja su tuo, ką realiai mato žiūrovas. Šis santykis ir suskaldo kūrinį į atskirus segmentus, kurių kiekvienas atskirai gali būti arba analizuojamas, arba visai atmestas.
