Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Sala, kurios nėra“ - Aleksandro Špilevojaus ir visos kūrybinės grupės sėkmė - pakėlė sparnus ne tik panevėžiečiams, bet ir teatro gerbėjams iš kitų miestų. Į naują šio režisieriaus spektaklį „Jona“ (premjera - balandžio 29 d.), pastatytą taip pat pagal režisieriaus sukurtus tekstus, susirinko pakylėtai nusiteikusi įvairi publika. Bet šį kartą teko nusivilti - mene kartais nutinka, kad ryškų kūrinį seka paviršutiniškas eksperimentas, kuriam virsti įtaigiu spektakliu pritrūksta autoritetų, kurie išdrįstų jau pirmose kūrimo stadijose išsakyti pastabas ir abejones.
Profesionalus režisierius nėra profesionalus dramaturgas, ir reikėtų gerai pagalvoti, ar profesionaliame teatre reikia statyti gana silpną savo kūrinėlį. Projektų, o ne meno kūrinių finansavimas atriša rankas mėgėjiškumui ir perdėtam pasitikėjimui savimi.
Šiandien Juozo Miltinio dramos teatras išgyvena pakylėjimą. Meno vadovas apdairiai kuria ne tik spektaklius, bet ir teatro atmosferą, ir šį teatrą pamažu prikelia. Tai daro tikrai nuoširdžiai. Tai pajunta ne tik žiūrovai, bet ir režisieriai, aktoriai, norintys savo jėgas išbandyti šiame teatre. Špilevojus apgalvojęs net tokias detales: atvirai džiaugdamasis šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimu, jį eksponuoja pačioje matomiausioje vietoje - prieš pagrindinį įėjimą į salę. Jo neįmanoma nepastebėti. Taip teatras parodo dėmesį savo kūrėjams, taip ir turėtų būti kuriamas pats teatras. Špilevojus tą moka, ir tai išties gražu.
„Jona“ - keista stand up komedija, kurią sudaro penkios atskiros istorijos, kurių herojai - mechaniški žmonės, tapę kankinančių situacijų įkaitais. Bet jei sceniniams veikėjams tenka įstrigti su sau nemaloniais žmonėmis, tai didžiajai daugumai žiūrovų - šiame spektaklyje, lyg pranašui Jonai banginio pilve. Nes po pertraukos nemažai jų į antrą dalį nebegrįžta. Kita vertus, nenustebintų, jei spektaklis taptų ažiotažiniu, nes žiūrovams pastaruoju metu vis dažniau patinka lengvai virškinimas teatras.
Tokiam lyg juodosios komedijos žanrui būdinga, kai parenkamos ir suvaidinamos kelios istorijos. Tekstai šiek tiek primena Ivano Vyrypajevo dramaturgiją, nors jie iki galo neišrašyti, gana tiesmuki, atkeliavę iš labai arti - iš dienraščių portalų, pasakojančių kriminalines ir visokias kitokias „sensacingas“ istorijas. Žiūrovai atsiduria tarsi realybėje, kuri užgriūva ištarus jau patį pirmąjį spektaklio sakinį: „Eik tu šikt, Dovydai“. Prieš tai pusbalsiu dainuojama dainelė - per visą spektaklį „keliaujantis“ leitmotyvas: „Dievas stato namus, Dievas stato namus nuostabius!..“
Kiekvienoje scenoje - keičiasi veikėjai, keičiasi aktoriai, o jų vaidina penkiolika: Mindaugas Ancevičius, Giedrius Arlauskas, Ieva Brikė, Marius Cemnickas, Kamilė Galkutė, Tadas Gryn, Dainius Jankauskas, Donatas Kalkauskas, Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis, Emilis Pavilionis, Urtė Povilauskaitė, Julius Tamošiūnas, Joris Zaliauskas, Gintautas Žiogas.
Pirma scena vyksta klebonijoje. Kunigai rodomi kaip visiškai degradavę žmonės. Dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė spektaklyje nusprendė tiesmukai iliustruoti veiksmo vietas, išryškindama vieną ar kitą detalę. Klebonijoje tai - iš vidaus apšviestas kryžius, kabantis virš lovos, daugiafunkcio objekto, ant kurio ir šalia kurio pasakojama gašli, atbaidanti, nejuokinga, šiek tiek ir fantasmagoriška istorija. Interjeras slogus, primenantis sovietmetį. Jo niūrią nuotaiką kiek praskaidrina virš scenos kabantis milžiniškas ekranas, lygiagrečiai transliuojantis tą patį scenos veiksmą, tik kiek išdidintą ir matomą kitu rakursu. Tai spektakliui suteikia papildomo vizualumo, bet toks dubliavimas naujų prasmių nesukuria ir lieka „prigalvojimu“, nieko bendro neturinčiu su spektaklio dramaturgija.
Trys rėkiantys vyrai svaidosi Viešpaties vardu, primindami jo „keršto akcijas“. Šventasis raštas netampa patyčiu objektu, tačiau tampa nereikalingu balastu. Manipuliacijos Evangelijų citatomis sukuria ne šiuolaikinį, o tiesiog primityvų kontekstą. Tekstas būtų daugiau pagrįstas, jei aktoriai nerėktų, nevaidintų lyg saviveiklininkai. Dabar dirbtini jų emocijų srautai pradangina visas logines teksto prasmes. Galiausiai kunigai ne tik opiumą parūko, bet bando „suvesti sąskaitas“ vienas su kitu. Net kelis kartus čia pat „miršta“ vyras baltais „triusikais ir maikute“. Nualpsta, prisikelia ir vėl krinta, nors tai ir ne pasaka. Tai tiesiog pasikartojančių situacijų ir aplinkybių begalybė. Ją sustiprina ir niekada nesustojanti suktis scena - visas pasaulis. Ratas kiek pristabdomas, tačiau besikeičiant siužetui atsukama kita scena.
Baigiantis pirmajam epizodui pasirodo Jona, nešdamas kiškučio, apie kurį neseniai tiek daug kalbėta, kūną. Jona keliauja per visas likusias scenas. Jis - lyg iš kito teatro: ir tekstais, ir išvaizda, ir vaidybos maniera. Mindaugui Ancevičiui tinka šis vaidmuo. „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.“ (Mt 12, 40) Aktorius vaidina Dievo pranašą žemėje, kuriam finale suteikiama dar daugiau metafizinių prasmių. Šventasis raštas aprašo Jonos istoriją, pasibaigusią jo išlaisvinimu, bet spektaklyje Jona tampa mirtinguoju iš mūsų kasdienybės. Ancevičius vaidina vientisai, raiškiai, nieko neutriruoja, tampa svarbiu ir įdomiu viso spektaklio kontekste. Gaila, kad scenos, kuriose jis pasirodo, skendi prieblandoje. Šiuolaikiniam teatrui būdingas kinematografinis apšvietimas - daugiau kuriama atmosfera, nei sutelkiamas dėmesys į aktorių vaidybą, jų išraiškos paletę. Bet ar įmanoma tiksliai charakterizuoti personažą, kai spektaklyje aktoriaus veidas visą laiką prieblandoje ar šešėliuose?
Antra scena - kalėjimas, kur atsispindi čia patekusių žmonių elgesio ypatumai: musulmonas meldžiasi, kiti du bando rėkdami pasakyti, kokie jie geri. Veiksmas vyksta kalėjimo nudrengtame tualete, veikėjai aprengti treningais... Tokia spektaklio pilnatis. Visi keikiasi, žiūrovams linksma, ypač kai scenoje vienas kito klausia apie dramblius - kuo skiriasi afrikinis nuo azijinio. Bandoma ir rėkiant, ir tyliau kalbant ar tiesiog keikiantis atsakyti į visus „svarbiausius“ gyvenimo klausimus, aišku, neapsieinant be Jėzaus: „Ar Kristus dovanoja žmonėms laisvę?“ Ir vėl Jona, slenkantis per sceną su mirusio kiškio kūneliu, kažką pasakoja... Viskas vienodai svarbu, bet atrodo it žirniai, beriami į sieną.
Trečia scena - režisieriui itin artima, nes čia sąskaitos suvedamos su kritika. Trys bobelės-vištelės - kritikės veikė „Saloje, kurios nėra“, bet ten jos tiko. Į šį spektaklį atkeliavo viena šių laikų kritikė, tik labai jau infantili. Veiksmas vyksta nykiame butaforo kambaryje, nors teatruose butaforams priklausančios erdvės - pačios įdomiausios. Dievo klausimas šioje scenoje taip pat ne paskutinis. Čia visko tiek daug, kad ir klausimai, ir atsakymai tampa tuščia retorika. Apie kritiko neveiksnumą girdėta ne sykį, nors „Jonos“ kritikė Ema nėra atgrasi, ji tiesiog jokia. Darbininkas kritikei pataria geriau rašyti apie dramblio šūdą. Taip ir sukama spektaklio ruletė.
Visose istorijose apstu papildomų temų, jos - įvairių žanrų, pilnos įvairių išvedžiojimų. „Parašykime recenziją kartu“, - siūloma spektaklyje. Bet spektaklyje skambantis tekstas apie teatrą - pats neįdomiausias, nes teatras nėra kalbėjimas apie jį. Teatras tuo ir žiaurus, kad kiekvienas ištariamas sakinys turi kurti ir pačią teatro dramaturgiją. Dramos teatras jau seniai nėra tekstas, jis yra ir tekstas.
Kai neaišku, kur ir kaip pabaigti mintį, vėl ir vėl prabylama apie Dievą. Net smagu, kad teatro kritikė vaizduojama kaip durnelė. O besikeikiantis darbininkas tampa teatro filosofu, bet taip pat neįvertintu. Kitaip tariant, spektaklis pilnas daugybę kartų girdėtų trafaretinių teiginių ir frazių.
Organiškiausias šioje scenoje - Tado Gryn vaidinamas režisierius Nojus. Aktorius turi išlikti atidus, kai į įvairias paraštes nukrypstantis tekstas bando būti išsakytas juokingai. Jo vaidinamas Režisierius, pasirodo, taip pat yra štampų krūva, jo intonacijos, keiksmai daug kartų girdėti, juo labiau kai Režisierius vis primena, kad tas ar anas - „mėšlo krūva“.
Antras veiksmas prasideda nuo istorijos apie seniausią žemėje profesiją - prostituciją. Spektaklyje tai dirbtiniausias siužetas iš visų penkių. Ilgai ieškoma naktį pamesto žiedo. Kekšės Sonios, kuri po darbo yra Skaistė, ir Adamo dialogas tiesiog išrėkiamas. Lyg iš kompiuterinio žaidimo scenoje pasirodo Richardas - Skaistės sužadėtinis. Gintauto Žiogo mašininė plastika, dirbtinumas bene labiausiai tiko tokio spektaklio sprendimui. Aktorius nenaudojo bereikalingos gestikuliacijos, jam svarbi personažo loginė mintis, kuri tapo aiški ir žiūrovams.
Virš lovos kabo Marijos atvaizdas, finale įnešamas kryžius - ir vėl kalbama apie Dievą, dainelė apie statomus namus „iš gerų žmonių“, kol veiksmas atsiduria paskutinėje scenoje - morge. Viskas labai simboliška: per įjungtą archajinį, vis užsikertantį televizorių pasigirsta kunigo giedojimas: „Prisikėlė iš kapų Viešpats“, tačiau trenkus per jį, kanalai „atspringsta“. Televizorius šioje scenoje svarbus, veiksmingas, padeda regztis veiksminei dramaturgijai.
Į duris pasibeldžia moteris, seniai ieškanti dingusio sūnaus. Žiūrovus ši scena labiausiai sujaudina, nes ji apie mirtį, apie mamas, apie išpažintį, nesvarbu, kad tik mirties akivaizdoje. Ši scena gyva ir dėl laisvo, natūraliai savo personažą - patologą anatomą Harį - kuriančio aktoriaus Emilio Pavilionio. Jis nekomikuoja, tačiau ištransliuoja daugiausia humoro. Jis - raiškus ir geriausiai pabrėžia teksto prasmes. Akivaizdu, kad režisierius šią sceną įdomiausiai ir išrašė. Bet ji baigiasi liūdnai - motina Nora vienoje šaldytuvo kameroje atpažįsta savo mirusį sūnų. Veiksmas - lyg skaistykloje. Sudainavus dainelę apie Dievo namų statymą, sūnus prisikelia. Sūnus - tai tas pats Jona. Finalinės scenos - ir motinos, ir sūnaus išpažintys: „Galbūt buvau ne toks, kaip tikėjaisi, mama...“ Nors Jona, bėgdamas nuo Dievo ir nuo savo likimo, buvo prarytas banginio, kurio viduje praleido tris dienas, o įvykus stebuklui buvo išlaisvintas, mirtis niekur nepasitraukė. Paskutiniai žodžiai: „Niekas dėl nieko nekaltas“ - uždaro Jonos istoriją, žiūrovams nepateikia vienaprasmiškų atsakymų.
Scenas lydinti Mantvydo Leono Pranulio muzika labai išraiškinga. Ji girdima, papildanti, netgi surišanti tai, kas tam tikromis akimirkomis pradeda byrėti. Taip atsitinka ir dėl to, kad kompozitorius remiasi klasikiniu muzikos suvokimu. Jo naudojami instrumentai ar balsai yra iš klasikinio repertuaro. Pranulis - labai arti spektaklio. Tik kartais imi ir susimąstai, kodėl spektaklio kūrimo procese neįmanomas kritiškesnis žvilgsnis į kolegas ir redaguojant tokią perteklinę medžiagą, ir kuriant tokią slogią, sovietmečiu kvepiančią aplinką.
Prieš spektaklį režisierius, kompozitorius ir šviesų dailininkas, kaip vaikų darželyje, išeina prieš žiūrovus ir trumpai bando paaiškinti, ką jie matys ar ką turėtų matyti. Kitą kartą gal galima iš anksto pasistatyti gėlių. Po spektaklio, žiūrovams dar net neišėjus pro siauras salės duris, už uždangos pasigirsta džiūgavimo šūksniai. Tikiu, jog šiame teatre visiems gera, kad kūrėjai gali laisvai eksperimentuoti. Bet reikėtų suvokti, kad geri santykiai teatre nėra pagrindinis dalykas, lemiantis aukštą jo meniškumą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
