Istorinės temos Lietuvos teatre nėra dažnos. Maža lietuvių, rašančių dramaturgiją, dar mažiau - rašančių istorinėmis temomis, ir mažiausiai - norinčių su tomis dramomis dirbti. Net ir pastačius tokią niekas negali garantuoti, kad spektaklis bus parodytas daugiau nei kelis kartus (kaip nutiko, pavyzdžiui, su Alberto Vidžiūno statytu Herkaus Kunčiaus „Matu"). Ne visada lengva pasakyti, ar tai daugiau susiję su kūryba, ar su žiūrovų nenoru gilintis į istorines temas. Akivaizdu, kad proginiai vienkartiniai renginiai istorinėmis temomis susilaukia žiūrovų dėmesio, tačiau, regis, jų sėkmė proporcinga specialiųjų efektų kiekiui. Tad tokiomis aplinkybėmis kiekvienas bandymas dirbti su istorinėmis temomis ir džiugina, suteikia viltį, kad įvyks kažkas įdomaus (kaip Mariaus Ivaškevičiaus ir Rimo Tumino „Madagaskaras"), ir gąsdina, kad bus tęsiama ne itin kūrybiškų, neaktualizuotų istorinių spektaklių, pagardintų fejerverkais ar akrobatika, tradicija.
Tokiame kontekste atostogaujantys Marijampolės ir Kauno teatro mylėtojai Vytauto Balsio ir Gedimino Jankaus buvo sugrąžinti į sales žiūrėti istorinės tematikos spektaklio „Smetona" . Pjesėje vaizduojamas 1940 m. išvykstančio Antano Smetonos ir grįžtančio Augustino Voldemaro susitikimas Lietuvos pasienyje. Niekad neįvykęs, pasirinktas kaip priemonė pasvarstyti taip pat neįvykusios istorijos galimybių bei paieškoti įvykusiosios priežasčių. Svarbiausias klausimas čia, žinoma, - bolševikų okupacija. Vis dėlto spektaklio problematika pasirodė kiek kitokia.
„Romuvos" kino teatro salėje dvi valandas rodytas susitikimas visų pirma tapo ne pokalbiu apie Lietuvos istoriją, o dviejų istorinių veikėjų akistata aiškinantis, kuris iš jų gerietis ir kuris - blogietis. Teisėjais šioje akistatoje tarsi ir turėjo būti žiūrovai, bet už mus nusprendė tiek dramaturgas, pakreipdamas pokalbius norima linkme, tiek režisierius, neutralesnį dramos pavadinimą „Kybartų aktai" pakeitęs akivaizdžiai protagonistą nurodančiu „Smetona". Tad dvi valandos teatre neiškėlė jokių klausimų, nesupurtė, nesutrikdė. Antanas Smetona parodytas kaip išskirtinai gudrus, dėl Lietuvos aukojęsis politikas. Augustinas Voldemaras, nors ir ne visiškas velnias, bet vis dėlto labiausiai asmeniniais interesais besirūpinantis. O svarstymų apie kitokią Lietuvos istoriją beveik nevystyta, tiesiog paspekuliuota ir taip ne kartą aptarta (ne)galimybė pasipriešinti bolševikų okupacijai.
Nejaudinančios dramaturgijos neišgelbėjo nei režisūra, nei vaidyba: režisierius pasirinko sukurti literatūrinį spektaklį, kuriame aktoriai teliko skaitovais. Tokius diskutuojančių oratorių vaidmenis gavo atlikti Ramūnas Šimukauskas (Smetona) ir Saulius Bagaliūnas (Voldemaras). Kiek kitoks darbas teko Remigijui Endriukaičiui, vaidinusiam skirtingus šalutinius personažus, pakreipdavusius siužetą gan monotoniškuose Smetonos-Voldemaro pokalbiuose. Šiam aktoriui teko keisti išvaizdą, santykį su kitais scenoje esančiais veikėjais ir taip pačiam išlikti dinamiškam bei protarpiais veiksmui suteikti dinamikos, kurios norėjosi kaip gaivaus oro gūsio tvankioje kino teatro salėje. Spektaklio kūrėjai šį personažą abstrahuoja, vadina Paternalijumi arba Likimu, tačiau Endriukaičio kurtiems veikėjams nebuvo leista tapti vientisa veiksmą lemiančia jėga. Daugiausiai šią žadėtą abstrakciją menkino tai, jog aktoriui tekdavo nuolat traukti į užkulisius keisti kostiumo, taip prarandant visas rimtumo, abstrakčios veiksmą valdančios galios įspūdį. Tiesa, abstraktus veikėjas spektaklyje vis dėlto pasirodė: į sceną kelis kartus išėjo šokėja Gotautė Kalmantavičiūtė, kuri, šiek tiek pašokusi, taip pat pasitraukdavo atgal į užkulisius. Šokio judesiai ir jos buvimas scenoje neatrodė labai būtini spektakliui, o ir kas ji buvo, sunku nusakyti: galima rinktis Lietuvą, Istoriją, su Lietuvos istorija dažnai siejamą Tragediją ar ką kita. Kas bebūtų buvusi, šokėja nepadėjo gelbėti niūroko Smetonos ir Voldemaro ginčo, kuris iš jų tikriau myli Lietuvą.
Istorinės tematikos spektaklis dar kartą parodė, kad lietuviai dramaturgai nelabai turi ką pasakyti originalaus, o savo mintis režisieriams leidžia paslėpti po pernelyg aiškia ir nuspėjama interpretacija. „Smetonos" atveju atrodė, kad labai norėta pakalbėti apie istorinę asmenybę, laiką, kitokios istorijos galimybes, bet nesugalvota, ką naujo čia būtų galima pasakyti ir kaip pristatyti Smetoną kitaip, ne kaip tautos politikos tėvą su žavia pilka barzdele. Tad žiūrint spektaklį atrodė, kad kūrėjus kausto noras siekti išorinio panašumo, istorinės tiesos, imituoti. Net kalba - pagrindinis spektaklio elementas - čia nepadėjo. Kelis kartus nuskambėję tarpukarį primenantys žodžiai (pvz., ministeris) neleido pamiršti Ivaškevičiaus „Madagaskaro", kuriuo dramaturgas parodė išskirtinį gebėjimą manipuliuoti kalba, savitą laiko bei asmenybių interpretaciją. Kalba „Smetonoje" (nežinia, dėl aktorių, dramaturgo ar visų kartu), priešingai, buvo ne tik kad niekuo ypatinga, bet dar ir nuolat kartojosi tos pačios temos, tie patys kaltinimai, tie patys pasiteisinimai. Kitomis aplinkybėmis tai galėjo pavirsti savotiška litanija, malda (o tai būtų derėję su Vidmanto Bartulio muzika), tačiau spektaklyje teatrodė kaip priemonė kuo ilgiau išlaikyti žiūrovus salėje.
„Smetona" priminė ir Gyčio Padegimo „JAH": abu spektakliai - savotiški vieno asmens portretai. Tačiau dviejų aktorių kuriamas Juozapas Albinas Herbačiauskas, nors ir ne labiausiai jaudinantis, ne paties geriausio spektaklio personažas, vis dėlto intrigavo ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip dramos bei spektaklio veikėjas. Tuo tarpu Smetona spektaklyje ir dramoje pasirodė pernelyg panašus į sovietmečio kine rodytus vadus ar generolus - stoiškus romantiškus neginčijamų tiesų skleidėjus. Tad spektaklis patvirtino neretai kylančią mintį, jog sovietmetis padarė daug didesnį poveikį nei manome: režimo primesti vaizdavimo ir suvokimo būdai su jais augusiesiems yra natūralūs ir beveik neginčytini. O vis dėlto kur kas įdomiau šiuo metu, atrodo, būtų išmesti tas klišes ar jas dekonstruoti: pirmasis prezidentas - vampyrų medžiotojas kur kas labiau jaudintų nei pirmasis prezidentas - romantiškas sovietmečiu trenkiantis herojus.
Dar įdomiau, regis, būtų buvę pasigriebti šiuos personažus ir kurti savo pasaulį su sava istorine atomazga, kaip kine daro Quentinas Tarantino. Bet tokių dalykų su Lietuvos istorija teatre kol kas vargu ar galima tikėtis. Visų pirma todėl, kad tebesame įsikibę tragiško-herojiškojo Lietuvos istorijos pasakojimo, viešumoje sunkiai kelią skinasi kitokios įvykių ir asmenybių interpretacijos. Mažvydo ir Barboros laikai teatre buvo gražūs ir svarbūs, bet jau praėjo, istorijai teatre būtinai reikia naujų veikėjų, klausimų, problemų, naują kokybę kuriančių, provokuojančių šunsnukių. Kol jų nėra, kažin ar apskritai reikia istorinio teatro.
