Istorijos pamokos Kauno teatre

Karolina Remeikaitė 2015-10-09 lrytas.lt, 2015 10 08

aA

Valterio Silio darbas „Miškinis“, kuriuo atidarytas šių metų Kauno dramos teatro sezonas, galėtų tapti patrauklios istorijos pamokos pavyzdžiu. Tam jis turi pagrindinius komponentus - tai atidus faktų ir šaltinių tikrinimas bei kritiškas priežasčių ir pasekmių vertinimas bendrame chronologinių įvykių kontekste.

O didysis privalumas - vizualizacija. Tai svarbiausias elementas šiuolaikinėje edukacijoje. Tik spektaklio apimtis kiek prasilenkia su pamokos trukme, tad jausmas lyg pasilikus „po pamokų“.

Taigi iš Latvijos į Kauną Valteris Silis, dramaturgas Janis Balodis ir scenografas Ugis Berzinis atvyko pasikalbėti apie mus pačius. Jie parengė istoriją apie sovietmečio laikus, kai žmonės ėjo į miškus. Draminę medžiagą kurti padėjo ir patys aktoriai.

Pateikdami savas istorinių įvykių ar epizodų interpretacijas, jie kūrė etiudus, kurie vėliau buvo sujungti į vieną pjesę. Taip gimė „Miškinis“. Tai laboratorinio teatro principas, pagal kurį dirba Valteris ir Janis. Sovietinė realybė atkuriama aktorių išgyvenimais.

Lietuviška istorija apie vyrą, miške praleidusį 50 metų, paremta tikru atsitikimu Latvijoje. Kauno dramos teatro aktoriai spalio 6 dieną ją pristatė ir Nacionalinio dramos teatro publikai Vilniuje. Režisierių intrigavo mintis, kaip jautėsi žmonės tais laikais. Kadangi jausmų ir būsenų istoriškai nepatikrinsi, atsiranda puiki proga interpretuoti. Tad režisierius pateikė savo versiją, atskleisdamas ir šiuolaikinio žmogaus santykį su istorija, o kartu visas iš to kylančias problemas.

Interpretacija, faktų iškraipymas, šaltinių netikslumas, herojaus romatizavimas Sauliaus Čiučelio personažo Tomo Kudirkos mokslinius tyrinėjimus pavertė niekais. Jis istorikas ir įvykių pasakotojas, sekantis savo istorinio herojaus pėdsakais, kuriais ateina iki... teatro.

Nuo pat pradžių Sauliaus Pasakotojas neslėpė, kad už jo nugaros vyks spektaklis. Jis kaip režisierius dėliojo pagrindinio veikėjo Jono Petručio gyvenimą. Į mišką pasitraukusio dezertyro vaidmenį kuria du aktoriai: Vainius Sodeika - jaunąjį Joną, Liubomiras Laucevičius - subrendusį. Jo biografiją  „apžaisti“ padėjo praėjusiame sezone atsinaujinusi teatro trupė. 

Spektaklyje jaunieji aktoriai Vaidas Maršalka ir Edgaras Žemaitis meistriškai greitai kareivių milines keitė į daktaro chalatą, Brežnevo antakius, kunigo sutaną, gatvės treningus, o Martyna Gedvilaitė ir Eglė Grigaliūnaitė - kelnes į sukneles, ilgus plaukus keitė trumpais perukais ir iš mergaičių išaugo į moteris.

Praktiškai tuščioje scenos aikštelėje varstydami kaimo gryčios dureles kaip per laiko juostą jie keliavo iš vienos vietos į kitą. Tereikėjo išstumti stalą, pasikeisti kostiumą ar vietos nuorodą. Jaunų aktorių kūrybinį veržlumą papildė vyresniųjų Liubomiro Laucevičiaus ir Vilijos Grigaitytės patirtis.

Spektaklis - tai dviejų laikmečių susikirtimo momentas. Sovietinės realybės skonis atgijo besislapstančio brolio, propagandos, darbo kulto, Gagarino kosmoso, radijo, muzikos, socialinio gyvenimo vaizdais. Na, o dabartimi tapo patys aktoriai, šiuolaikinėmis manieromis interpretavę senovę.

Šiuo darbu Valteris patvirtino ir spektaklio leitmotyvu tapusią mintį, kad istorija - kaip teatras, ji kinta priklausomai nuo interpretacijos. O ją kurti galima net tokią, kokios norime.

Tik ar atsakymų ieškojimas, juos pačiam sugalvojant, gali ko nors išmokyti? Skamba kaip tikroje mokykloje, kai ateini nepadaręs namų darbų.

recenzijos
  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Atidaryk duris“ pavadinime minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.