„Kritika išreiškia tikimybę, kad viskas galėjo būti kitaip" (Bo Isenberg, švedų sociologas), skelbiama „Menų faktūroje". Iš esmės sutinku, bet rašydama kritiką vengiu pamąstymų, kas būtų, jeigu būtų. Mėginu įvertinti tai, kas yra.
Lapkričio 26, 27, 29 ir 30 d. Vilniaus Kongresų rūmuose buvo rodoma Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Visos jos tokios". Pastatymo premjera įvyko pavasarį, jo autoriai - režisierė Dalia Ibelhauptaitė, dirigentas Gintaras Rinkevičius ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius - nuolatinė „bohemiečių", o dabar jau „Vilnius City Opera" trijulė, šį kartą papildyta scenografo Marijaus Jacovskio.
Reikia pripažinti, kad šviežias scenografo žvilgsnis į Kongresų salės erdvę vykusiai ją sustruktūrino ir net suharmonizavo. Šviesi paletė, Kaprio salos įvaizdis, įprasmindami siužetą ir režisūrinį sumanymą, atitiko šviesų, nors ir šaltą salės koloritą ir kartu jį sušildė, o scenai suteikė stokojančio erdvės pojūčio. Scenografijos sprendimai paprasti, be ypatingų simbolikų, užtat „laiku ir vietoje".
Visgi pirmiau susitelksiu į muziką, kuri - kas galėtų ginčytis? - operose yra pirmaeilis dėmuo.
Kažkodėl paplitusi nuomonė, kad „Visos jos tokios" ypač tinka dainuoti jauniems, pradedantiems dainininkams, kai tuo tarpu Verdi, Wagnerio, Puccini operoms reikia subrandinti balsus. Tačiau ir Mozarto stilius yra kietas riešutėlis. Be to, „Visos jos tokios" yra jo vėlyvoji opera, sukurta 1790 m. jau po „Figaro vedybų" ir „Don Žuano". O Lietuvoje neturime ypač gilių Mozarto interpretavimo tradicijų, jo operos pas mus niekada nebuvo operinio repertuaro pagrindas.
Vis dėlto sudėtingiausia perprasti Mozartą buvo ne solistams - dainavo toli gražu ne žalias jaunimėlis, o į profesinį zenitą jau įžengę menininkai: Viktorija Kaminskaitė, Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Rachel Frenkel, Tadas Girininkas ir į juos lygiuotis mėginanti Viktorija Miškūnaitė. Galbūt ne visi iš minėtų vardų gerai žinomi mūsų plačiajai publikai arba netgi operos mėgėjams: pavyzdžiui, Kaminskaitė dirba Leipcigo operos teatre ir čia, Lietuvoje, dažnai jos neišgirsi, Frenkel apskritai pirmą kartą buvo pakviesta dainuoti į Lietuvą. Tačiau solistų ansamblio branduolys pasirodė kaip šios muzikos žinovai, o keturi iš šešių solistų turi ir nemenkos patirties interpretuojant Mozartą.
Paradoksas, o gal ir ne, bet sunkiausiai susidoroti su Mozarto iššūkiais sekėsi ... jubiliejų švenčiančiam (likimo ironija) Valstybiniam simfoninam orkestrui. Iš dalies galima suprasti: LVSO yra pratęs prie didžiųjų partitūrų, juk „auksinis" simfoninės muzikos repertuaras prasideda Beethovenu (ką jau kalbėti apie ypač LVSO pamėgtą Mahlerį), bet ne Mozartu, kuris dažniau yra kamerinių arba besispecializuojančių XVIII a. muzikos atlikime orkestrų duona. Kita vertus, galbūt nėra paprasta koncertiniam kolektyvui persiorientuoti į teatro orkestro vaidmenį, perimti pastarojo lankstumą, gebėjimą lyg grimą keisti stilius, technikas ir pan., nors orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius yra patyręs operos dirigentas. Matyt ten, kur reikia specifinių žinių, „bendro pobūdžio" patirtis ne visada gelbsti.
Uvertiūrą orkestras pagriežė, mano galva, per masyviai, o ir greitieji pasažai pučiamiesiems tapo akivaizdžiai per sunkiu išbandymu. Operos pradžia irgi skambėjo tarsi solistų (Edgaro Montvido, Kosto Smorigino ir Tado Girininko) varžybos su orkestru - kas garsiau. Tiesa, jau kitoje scenoje pasirodžius žaviosioms solistėms Viktorijai Kaminskaitei ir Rachel Frenkel įtampa tarsi atslūgo ir LVSO tapo jautriu dainininkų partneriu. Iki finalo, kai Kaminskaitės - Fiordilidžės - dainuojamą ariją palydėjo pučiamųjų „kliurkos", kokių jau seniai neteko girdėti.
Užtat solistų dainavimas glostė ir ausį, ir sielą. Pirmiausia išskirčiau Viktoriją Kaminskaitę - tikrą dramatinį koloratūrinį sopraną, kokiam ir parašyta vienos iš pagrindinių veikėjų, Fiordilidžės, partija. Solistės balsas gražiai išlavintas (studijas baigė Vokietijoje), malonaus tembro, išlygintas visuose registruose, mocartiškos koloratūros atliktos techniškai ir stiliaus požiūriu be priekaištų. Beje, Kaminskaitės repertuare yra ne tik Fiordilidžė (ją dainuoja ir Leipcige), bet ir Pamina („Užburtoji fleita"), Cerlina, Dona Ana („Don Žuanas"), be kitų vaidmenų - ir Dona Fiorila (Rossini „Turkas Italijoje"), kitaip tariant, solistė yra įgudusi tokio tipo muzikos atlikėja.
Įdomu, kad Fiordilidžės partiją Mozartas rašė primadonai - jo labai nemėgiamai įnoringai operos libretisto Da Ponte's meilužei Adrianai Ferrarese del Bene, kuri turėjo įprotį dainuodama žemas natas mesti smakrą žemyn, o aukštas natas - staigiai loštelti galvą atgal. Teigiama, kad Mozartas tyčia jai sukūrė virtuoziškąją ariją „Come scoglio" („Lyg uola", Fiordilidžė pasižada būti ištikima savo sužadėtiniui), kur kaitaliojasi platūs intervaliniai šuoliai nuo labai aukštų natų iki labai žemo registro, kad primadona kinkuodama galva kuo prasčiau atrodytų scenoje.
Akivaizdu, kad Mozartas savo muzika mėgo ir pasityčioti. „Visos jos tokios" pastatyme taip pat yra keletas „garsinės tapybos" epizodų, kai intervaliniai šuoliai (skambantys lyg šūksniai) vokalinėje partijoje šmaikščiai derinami su flirtą vaizduojančių solistų vaidyba.
Vaidyboje ypač gerai komiškąjį pradą išryškino Edgaras Montvidas, dainavęs vieną iš įsimylėjėlių - Ferandą. Jo repertuare netrūksta Mozarto: Belmontė („Pagrobimas iš seralio"), Taminas („Užburtoji fleita"), Donas Otavijus („Don Žuanas"), tačiau labiau įprasta Montvidą matyti kenčiančių įsimylėjėlių amplua - tokios daugiausia yra tenoro partijos (Alfredas, Verteris, Nemorinas, Rudolfas ir pan.). O pasirodo, šis solistas su dideliu pasimėgavimu geba išgauti ir taiklių komiškų detalių, ironizuoti savo peronažą. Beje, visai neseniai jis Anglijos nacionalinėje operoje suvaidino Alfredą operetėje „Šikšnosparnis", tad galima spėti, kad į „Visos jos tokios" sceną persikėlė truputis angliškojo „Šikšnosparnio" spalvų.
Tiesą sakant, solistų vaidyba ir sukurti personažai turėjo šiokio tokio „suneštinio baliaus" atspalvio: susidarė įspūdis, kad atlikėjai jau atėjo į pastatymą su tam tikrais savo įvaizdžiais, sceniniais įpročiais.
Bent jau Kosto Smorigino Giuljelmas degė donžuaniškai-toreadorišku aistringumu, kuris iš pradžių buvo nukreiptas į Kaminskaitės Fiordilidžę - abu suvaidino itin aistringus įsimylėjėlius, o vėliau - į kukliąją Rachel Frenkel Dorabelą. Verta paminėti, kad Kosto Smorigino patirtis interpretuojant Mozartą įvairiuose pasaulio teatruose - tai trys boso ir baritono vaidmenys „Don Žuane" (Don Žuanas, Leporelas ir Mazetas), Figaras bei Papagenas („Užburtojoje fleitoje"). Gražus balsas, dainavimo kultūra yra tai, kuo šis solistas žavėjo ir šį kartą.
Tas pačias savybes - dainavimo kultūrą ir gražų balsą - paminėčiau ir aptardama Tado Girininko pasirodymą, nors jam Dono Alfonso vaidmuo buvo viena iš pirmųjų didesnių Mozarto partijų. Tad galima solistą pasveikinti, puikiai įveikus šį savotišką egzaminą.
Taip pat malonu buvo klausytis Dorabelą dainavusios Rachel Frenkel (Izraelis) - tipiško rosiniškai mocartiško mecosoprano, jos paslankaus, plataus diapazono, gana šviesaus tembro balso. Visiškai nesunku būtų ją įsivaizduoti, atliekančią Rozinos partiją Rossini „Sevilijos kirpėjuje" (kurią dainuoja Vienoje) arba Kerubiną „Figaro vedybose". Beje, Dorabelą ji dainuoja ir Dresdene.
Ir tik Viktorijai Miškūnaitei, sukūrusiai intrigantės Despinos vaidmenį, vertėtų dar patobulinti savo partiją. Solistės labai gražus, šviesaus, skaidraus tembro balsas, vis dėlto, dar reikalauja „šlifavimo"; bent jau šį kartą pasitaikė „baltų dėmelių" atlikime. Nors Miškūnaitės vaidyba buvo ir organiška, ir charakteringa.
Abejonių sukėlė choras. Gražus sumanymas - į pastatymą įtraukti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus. Tačiau kadangi tai - ne mokomasis spektaklis, o „tikras" pastatymas, tai ir kokybę reiktų išgauti deramą. Studentai ir ypač studentės puikiai atrodė scenoje, bet jų dainavimas turėjo būti geriau parengtas.
Toks jau yra Mozartas: chorinių scenų operoje „Visos jos tokios" tikrai nėra daug (kaip ir ryškesnių pučiamųjų pasirodymų orkestro partijoje), bet visi tie „nedaug" turi būti atlikti kaip dera, kitaip visuma netenka pageidaujamo blizgesio.
Ir šiek tiek apie pastatymą. „Visos jos tokios" - tai istorija apie dvi įsimylėjėlių poras, seseris Fiordilidžę ir Dorabelą bei jų sužadėtinius Giuljelmą ir Ferandą, kurie, pakurstyti lažybų su senu filosofu (ir ciniku) Donu Alfonso, nutaria išbandyti savo sužadėtinių ištikimybę, vyliodami vienas kito merginą. Donui Alfonsui megzti intrigas padeda seserų tarnaitė Despina. Januoliams galiausiai pavyksta sugundyti merginas, bet dėl to jie baisiai įsiunta - kaip jos taip galėjo?! Pagal Lorenzo Da Ponte's libretą operos finale visi susitaiko ir vieni kitiems atleidžia, po įvairiausių peripetijų pagaliau supratę (ko ir siekė senis filosofas), kad gyvenime neišvengiamai būna ir gero, ir blogo. Dalios Ibelhauptaitės pastatyme moterys neatleidžia vyrams jų keistų žaidimų ir tai yra vienintelis šios neįtikimos istorijos, žiūrint mūsų laikų akimis, interpretacijos arba suaktualinimo ženklas. Mat veiksmo vietos ir laiko perkėlimas, sušiuolaikinimas pats savaime dar nėra interpretacija.
Kita vertus, o ar būtina čia ką nors labai „interpretuoti"? Nors siužetas ir atrodo kiek pasenęs (bent jau nekorektiškas mūsų dienų lyčių politikos požiūriu), operos problematika, net ir palikta tokia, kokia yra, manau, spektaklio publikai nebuvo nesuprantama. Žmonių santykiai visais laikais yra įdomu ir aktualu.
Kitas dalykas, kad pasikapstyti po siužeto suponuojamas reikšmes galima buvo (čia jau nesusilaikysiu ir pradėsiu „reikšti tikimybę, kad viskas galėjo būti kitaip"). Visas operos pavadinimas yra „Così fan tutte, ossia La scuola degli amanti" - „Visos jos tokios, arba Meilužių mokykla". Verta prisiminti, kad panašiu metu (1782) Pierre'as Choderlos de Laclos išleido romaną „Pavojingi ryšiai", tad „Visos jos tokios" su savo keistokais siužetiniais vingiais ir seksistiniu požiūriu į moteris puikiai atitinka ano laiko - pasileidėliško ir drauge moralinių konfliktų kupino XVIII a. - rokoko dvasią.
Be to, apsikeitimo sužadėtiniais tema siekia ne tik Boccaccio „Dekameroną", bet ir graikų mitus. Žodžiu, iš pažiūros gan kvailas ir painokas „Visų jų tokių" siužetas nėra jau toks paprastas ir vienareikšmis. Ypač turint minty Mozartą, kuris apskritai vengė skirstymo į juoda ir balta (prisiminkime tas pačias „Figaro vedybas", „Don Žuaną", „Užburtąją fleitą" - kurie iš šių operų personažų yra teigiami, o kurie neigiami?).
Taigi, jei jau siužetas statytojams kėlė nepatogumų dėl pasenusių, atgyvenusių (?) realijų, galima buvo paieškoti ir fundamentalesnio rakto jų „pateisinimui".
Vis dėlto gali egzistuoti ir tokio pavidalo spektaklis, koks yra pastatytas - be ypatingų paralelinių reikšmių ar siužetą papildančių sprendimų. Tiesiog korektiškas operos „perskaitymas" su malonia šiuolaikiška vaizdine atributika.
