Eidama į Klaipėdos jaunimo teatro spektaklius būnu nusiteikusi lengvam, bet vis dėlto sunkiai įveikiamam žanrui. Valentino Masalskio suburtas ir įkvėptas teatras linkęs visa širdimi atsiduoti šioje aplinkoje gana smarkiai mistifikuotam reiškiniui - temai. Tai, deja, nereiškia, kad spektakliui pasirinkta tema būna iš įvairiausių kampų apsvarstoma, kad į ją kaip reikiant įsigilinta, kad ji po ilgos šių kūrėjų analizės sužiba bent jau eiliniam žiūrovui dar neregėtomis spalvomis. Ne, pasitelkiama kiek kitokia taktika: KJT griebia pasirinktą temą tiesiai už ragų ir tampo ją po sceną pirmyn atgal iki visiško išsekimo. Tam, kad būtų išpūstas didžiulis burbulas, čia užtenka vienos menkutės mintelės bei ją iliustruojančios idėjos. Šis pradinis įnašas apkaišiojamas isteriškomis emocijomis, komiškomis aplinkybėmis, tai šį, tai tą pabrėžiančiais riksmais ir visa jungiančia buitimi.
Ne išimtis ir praėjusią savaitę Vilniaus „Menų spaustuvėje“ parodytas naujausias KJT darbas - Pauliaus Pinigio režisuotas spektaklis „Šauktiniai“. Jau pačiu pavadinimu buvo žadėta gilintis į spaudoje dar visai neseniai nuvilnijusį tautos gynėjų klausimą. Su tokia informacinių straipsnių antraštes atliepiančia tema galimi trys keliai - suskambėti aktualiai, konjunktūriškai arba nuvalkiotai. Dėl to, kad kūrinio bendraautoriais buvo skelbiama organizacija „Naujasis tautos balsas“, o jos atstovas Arvydas Kevelinskas postringavo apie poreikį ir puikią galimybę informuoti visuomenę, ir todėl, kad ne itin atidžiai skaitydama nepastebėjau akivaizdžios (kaip kad dabar atrodo) ironijos, spėjau, kad teks susidurti su antruoju, konjunktūriniu variantu.
Visgi paaiškėjo, kad švilpukais, saldainiais ar kamufliažine apranga kūrėjams teko pasirūpinti patiems. Kurį laiką tą išsiaiškinusi džiaugiausi: juk tai vis dėlto reiškia, kad gana intriguojančios idėjos, fantazijos, o ir žaidimo užuomazgų „Šauktiniuose“ esama. Kad tai - laisvas, savo noru pastatytas, KJT uždegęs spektaklis. Ir vis dėlto, kas nuo to pasikeičia? Ar atsiveria platesnis kelias tautos saugumo analizei? O gal vietoje temos akcentavimo pereita prie formos - naujų teatrinių galimybių išbandymo - tęsiant dar spaudoje pradėtą išgalvotos tiesos žaidimą? Ilgai džiaugtis šiuo atradimu netenka, juk jei organizacija „Naujasis tautos balsas“ iš tiesų egzistuotų, kūrėjai būtų surinkę gerokai daugiau informacijos apie šauktinių psichologiją, jų poreikius ir vertybes...
Vis dėlto išgalvota tikrovė, nuo kurios viskas ir prasidėjo, nėra tik reklaminis triukas. Ji tampa pagrindiniu spektaklio varikliu ir žaidimas klastojant dokumentiką tęsiasi. Atsiduriame šventiniame, pramoginiame renginyje-konkurse: su išsipuošusiais, pakylėtais vedėjais, keturiais šauktiniais, iš kurių reikia išrinkti vieną, ir prie įėjimo kiekvienam žiūrovui įteiktu balsavimo bilietu - švilpuku. Sakyčiau, pasirinkta viena iš primityvesnių ir, deja, retai kur nors nuvedančių (bet tokia galimybė, žinoma, yra) scenos menų formų. TV šou mėgdžiojimas gali būti patogus pradedančiam režisieriui tuo, kad turi aiškią struktūrą, leidžiančią nesunkiai suskirstyti scenas į nedidelius etiudus, įtraukti kiek tik prireikia aktorių (tai visuomet aktualu KJT būriui) ir suteikti galimybę sukrauti į vieną vietą įvairiausias paskiras idėjas, kurios šiaip jau sunkiai suliptų į bendrą visumą.
Šiuo atveju, deja, apsiribota įvairiausiais šablonais kuriant ir šou aplinkybes, ir keturių šauktinių charakterius bei jiems atskleisti skiriamas užduotis. Ir nors vis kartojami žodžiai „tėvynė“, „laisvė“, „saugumas“, apie juos nesužinome (jų nesuprantame ir nepajuntame) nieko tikro ar tikrai ironiško: kažin ar tam gali pakakti tiesmuko žiaurumo, demonstruojamų raumenų, perdėto atsainumo ir isterijos... Nepadeda ir tai, kad visos tiesos išrėkiamos į mikrofoną taip garsiai, kaip tik Masalskio mokiniai ir tegali. Kažko pritrūksta, kad būtų galima pavadinti šį nerūpestingą žaidimą teatru. Galbūt pradžiai - dramaturgo, mokančio kurti kiek gyvesnius charakterius ir jaučiančio susidomėjimą ne tik šou imitacija, bet ir nuošalyje pasilikusiu šauktinių klausimu?
Paulius Pinigis - jau trečias KJT aktorius, debiutuojantis režisūroje. Smagu dėl jauniesiems suteikiamų galimybių, bet kyla keletas klausimų. Jeigu šiame teatre tiek režisierių (turbūt dar ne visi debiutavo...), kam kviestis kitus (Karoliną Žernytę, Olgą Lapiną, Paulių Ignatavičių)? Kodėl kas kartą, net kai tai debiutas, reikia įtraukti tokį didžiulį būrį aktorių? Kodėl taip laikomasi mokyklinės - spektaklyje privalo dalyvauti visa klasė - politikos? Ar ne paprasčiau būtų per vieną vakarą pristatyti tris trumpučius skirtingų debiutantų spektaklius nei kad pūsti milžinišką burbulą beveik iš nieko? Ir, svarbiausia, kiek jėgų bei nervų kūrėjams kainuoja palaikyti šią milžinišką neiššifruojamos prasmės sistemą? Taip ironiškai atsainiai „Šauktiniuose“ pristatytos organizacijos „Naujasis tautos balsas“ šūkis „Ten, kur einame visi drauge viens už kitą, mes - jėga“ drąsiai sutampa su paties teatro politika. Gal tai ir nėra sutapimas?
