Visatos begalybėje nerasime nieko, ką galėtume pagrįstai vadinti „dabartimi“.[1]
„Pradžia - priežastis - pasekmė - ryšiai - atkarpos“. Žodžiai čia paskiri, braižantys tam tikras istorijos linijas. „Pradžia - priežastis - pasekmė - ryšiai - atkarpos“, - šnabžda balsas. Mažos nuorodos, sąsajos, priminimai, padedantys užčiuopti, kuria kryptimi šis pasakojimo erdvėlaikis susiklos...
Muzikinės gijos, lyg kokios verpstės styginių čirpavimu jautrina ausis, užsimena apie nuojautas, kada šio pasakojimo laiko stūmokliai nepajėgs išlaikyti dviejų sielų kartu. Senas mitas - tamsus, nors skaidrumo jame - visas gūsis. Šio keisto laiko tėkmėje - mėlyje skendinčios, laike pakibusios būsenos.
„Dūmų fabrike“ paskutinę lapkričio dieną įvyko tarpdisciplininio šiuolaikinio baleto premjera „Orfėjas, Euridikė“. Spektaklio atsiradimo iniciatoriai - šiuolaikinės muzikos ansamblio „Twenty Fingers Duo“ įkūrėjai: smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas. Subūrę stiprią ir itin įdomią komandą (choreografas Martynas Rimeikis, kompozitoriai - Albertas Navickas ir Jūra Elena Šedytė, libreto autorius Rimantas Ribačiauskas, scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas, kostiumų dailininkas Juozas Valenta, bei baleto šokėjai), muzikai nėrė į mėlynuosius mito vandenis, kuriuos išplėtė laiko dėmuo.
Čia, laiko tėkmėje, ištirpo Orfėjo ir Euridikės istorija[2] - išties vienas gražiausių graikų mitų, kartu tai - tragiškas pasakojimas apie išsiskyrimą, gimęs kur kas anksčiau, nei žmonija išgirdo apie Romeo ir Džuljetą. Mite galynėjasi žmogiškasis ir dieviškasis pradai: žmogus šioje kovoje pralaimi, dievas atstato pasaulio tvarką, neleisdamas mirusiajai sugrįžti į gyvenimą. Tačiau visa meilės bei išsiskyrimo istorija pasakojama per Orfėjo asmenybę. Šiame „Orfėjas. Euridikė“ garsovaizdyje, įvilkti į baltus drobės kostiumus, scenoje veikia keturi atlikėjai: styginių instrumentų muzikiniais virpavimais lydintys du muzikai (Lora Kmieliauskaitė ir Arnas Kmieliauskas) ir du šokėjai (Jeronimas Krivickas ir Julija Stankevičiūtė).
„Dūmų fabriko“ erdvėje Orfėjo ir Eiridikės pasaulis kuriamas šviesomis (scenografas ir šviesų dailininkas A. Buinauskas): abiejuose scenos šonuose bei scenos gale žiūrovams spalvinius regėjimus atveria prožektoriai. Šie mus perkelia į kitos visatos erdvę: šviesa į dvi dalis pjausto sceną, kartais pusiauju brėždama horizontalę, o kartais - vertikalę. Jaukios žemyn nuleistos ryškios, oranžinės lempelės įšviečia mėlyje skendinčią erdvę. Scenos šonuose - du balti kubai, ant kurių - instrumentų stygomis mitą perteikiantys muzikantai.
Mite Orfėjas skambina Senovės Graikijos styginiu instrumentu - kitara arba lyra; kūrėjai pagrindinį muzikinį naratyvą taip pat pasirenka pasakoti skirtingų tembrų styginiais: smuiku ir violončele. Spektaklį lydi ir elektroninės muzikos intarpai, tačiau styginių instrumentų kuriamas nuojautos slogutis, užplūdęs suvokiant, kad čia nesibaigs geruoju, yra pagrindinis šio pasakojimo leitmotyvas.
Dominantai čia - abu „Twenty Fingers Duo“ muzikantai, kurie sceną pripildė ne tik savimi, kaip muzikais, tačiau ir kaip pilnaverčiais scenoje veikiančiais atlikėjais, prisiėmusiais tam tikrus vaidmenis. Jų kuriami garsovaizdžiai - šio pasirodymo esybė, kurią papildo lengva šokio tėkmė. Todėl kūrinį „Orfėjas, Euridikė“ pavadinčiau veikiau muzikiniu performansu, o ne šiuolaikinio baleto pasirodymu.
Choreografo Martyno Rimeikio sukurtos judesio kompozicijos papildo šį garsovaizdį ir neretai įtraukia visus keturis scenoje veikiančius atlikėjus. Atliekamos keturių, jos ir žiūrisi įdomiausiai, - savotiškai permąstydamos mitą, kartais formuodamos itin paprastas, tačiau įsimintinas figūras. Tiesą sakant, kai scenoje likdavo tik šokėjai ir jų dueto partijos, atsirasdavo gana tradicinės modernaus baleto kompozicijos, ir savo deklaratyvumu jos čia ne visai derėjo, netgi savotiškai blaškė taip minimalistiškai jautriai, atsargiai, estetiškai ir paslaptingai kuriamo pasaulėvaizdžio atmosferą bei viso kūrinio sukauptį.
Visas šis Orfėjo ir Euridikės pasakojimas, kurio libreto autorius R. Ribačiauskas, supintas permąstant laiko dimensiją: savo knygoje „Laiko tvarka“, italų fizikas Carlo Rovelli kelia klausimus apie praeities, dabarties ir ateities suvokimą, kaip šias sąvokas tapatiname su skaičiuojamu laiku. Tačiau tikrovėje laikas tarpsta kiek kitaip. Autorius siūlo žvelgti į laiką, kaip į įvykių kaitą: viskas keičiasi, todėl neišlieka laike.
Ir išties, laikas šiame spektaklyje, kaip ir visa kuriama atmosfera, kažkur pakibęs, nesuskaičiuojamas. Nors pasirodymas trunka mažiau kaip 40 minučių, laiko tekėjimas čia stingsta: lėti judesiai, kūnų kompozicijos juda taip, lyg iki pabaigos būtų visa amžinybė. Tik styginių čirpesiai perspėja, tykoja, doroja šį laiką...
...
Pasak jau minėto italų fiziko, laikas žemumose slenka lėčiau. Įdomu, ar Orfėjas būtų suspėjęs išvesti Euridikę iš požemių karalystės, jei laikas čia nebūtų sulėtėjęs?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Rovelli, Carlo. Laiko tvarka. Vilnius: Tyto alba, 2022, p. 104.
[2] Orfėjas graikų mite - nepaprastas dainius, skambinantis lyra / kitara. Orfėjo mitas pasakoja apie Orfėjo pastangas susigrąžinti gyvatės įgėlimą patyrusią ir netikėtai po vestuvių mirusią žmoną, nimfą Euridikę. Orfėjo lyros ir balso galia - užmigdyti gyvastį. Giesmių pakerėti, jį į Hado karalystę įsileido požemių valdovai Persefonė ir Hadas. Tačiau didysis dainius nesugebėjo išpildyti jam nurodyto priesako - kol vesis Euridikę iš požemių karalystės, jis negali atsigręžti atgal ir į ją pasižiūrėti. Sujaudintas Euridikės šauksmo, kelio viduryje jis grįžteli Euridikės pusėn, ir ši Hado karalystėje lieka amžinai.
