Klasika turi tokią ypatybę - ji vis prašosi būti pajudinama iš naujo ir aktualizuota. Vis prašosi naujo žvilgsnio, bandymo suprasti, kaip universaliu laikomas siužetas (nes klasika dar turi tokią savybę - kalbėti apie amžinąsias tiesas ir vertybes) bus atvaizduotas tam tikroje aplinkoje, tam tikroje terpėje. Viena stipriausių moterų, kurias galima sutikti dramaturgijoje - Henriko Ibseno Heda Gabler - įsisukusi santykių pinklėse it verpetuose, visą aplink ją vykstantį gyvenimą bandanti paversti marionečių žaidimu. O kas, jei ji pati iš tiesų yra marionetė kažkieno rankose? Tokį klausimą, panašu, sau uždavė amerikiečių dramaturgas Jonas Kleinas ir parašė pjesę „Sprendžiant Hedą“. O Kleino lygtį iškoduoti ir sprendinį pateikti Vilniaus mažojo teatro scenoje ėmėsi jaunosios kartos režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
Delfi.tv transliuotas spektaklis žiūrovą pasitinka monumentalumo įspūdį sukuriančia estetika: erdvės - daug, spalvos - itin išgrynintos, kaip ir formos bei tekstūros. Kameros pagalba, kol Kamilės Petruškevičiūtės kuriama Heda sako įžanginį monologą (beje, tuo pačiu metu pateikiantį ir lygties sprendinį), galima apžiūrėti kone kiekvieną sceną gaubiančių raudonų užuolaidų raukšlę ar pagrindinės veikėjos kostiumo klostę. Medžiagos traukia akį ir tarytum numeta užuominą - taip, čia šių dienų „Hedos Gabler“ versija, kurioje veikia pasidabinęs auksinis jaunimas, atpažįstamas, bet nebūtinai tas, su kuriuo žiūrovas tapatinsis, - galbūt kaip tik susikurs saugią ir stebėjimui reikalingą distanciją. Kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė pasistengė, kad kiekvieno personažo apranga nemažai išduotų apie jį dar iki šiam prabylant - vaizdu čia kalbama netuščiai.
Jei Ibseno išrašytą Hedą Gabler galėtumėme pavadinti ir negailestinga, ir manipuliatyvia, tai šioje versijoje Heda šitų savybių nepraranda, tačiau jos įgyja kiek kitą dimensiją, yra pagilinamos. Kamilė Petruškevičiūtė kuria personažą taip, kad nesunku suprasti - Heda netiki tokia savo galia, o visą spektaklį praleidžia svarstydama, kaip išvengti baigties, apie kurią žino nuo pačių pradžių. Ji - nervinga, sutrikusi ir susiskaidžiusi: vos pasislinkus įvykiams nebūtinai taip, kaip norėtų, eina traiškyti burbulinės apsauginės plėvelės pūslelių. Nerimastingumo ir neužtikrintumo kupinas visas sceninis buvimas: kartais persijungianti į aktorės, vaidinančios Hedą personažą, stebėdama save ir situaciją iš šalies, atrodo, ji bijo pati savęs ir to, ką yra pasiruošusi padaryti. Lengvai išprotėjusi ir nemenkai įstrigusi.
Aplink ją besiburiantys personažai - esantys tame pačiame pasaulyje, bet tuo pat metu lyg projekcijos, atėjusios į Hedos dabartį iš kitos aplinkos. Kol Heda kalbasi su savimi, bandydama suprasti, kaip pasukti įvykius, jog pavyktų pasiekti norimą baigtį, kiti lyg niekur nieko egzistuoja spektaklio erdvėje. Tarsi nė nematydami, jog riba, skirianti spektaklio, kaip sukurtos fikcijos, ir aktoriaus, kaip kuriančiojo vaidmenį scenoje, realybes akimirksniu nusitrina ir ima byrėti. Tik Heda dar bando kovoti su autoriaus jai primestu likimu.
Atrodo, kad Gabler interpretacijoje režisierė Bartoševičiūtė pasirenka apversti originalią Ibseno Hedos ir jos santykių su aplinkiniais traktuotę: ir šiame spektaklyje Gabler yra aplinkybių vergė, įstrigusi vyrų pasaulyje, tik čia jau ji pati nediktuoja taisyklių - žaidžia pagal kiekvieno poreikius. Vyrų savybės čia - išdidintos, ypač tos, kurias įvardytume neigiamomis, - kad būtų labai aišku, su kokiais tipais susiduriama. Išorinės elegancijos kupinas ir šleikščia seksualine energija spinduliuojantis Vytauto Rumšo jaunesniojo Teisėjas Brakas - vyriškio, apie kurį, tikėtina, girdėtume priekabiavimo istorijas, įsikūnijimas. Tomo Kliuko Jorgenas Tesmanas - mamyčiukas, nuolankus, tas, kurį pasitelkdami žargoną vadintume šiek tiek locheliu, ir kuriam žmonos žodis yra niekinis, lyginant su mamos ar nepriekaištingai Eglės Gabrėnaitės kuriamos Tetos Julijos įtaka. Karolio Kasperavičiaus Eilertas Liovborgas - tai visiškas rokenrolas - charizmatiškas ir flirtuojantis kazanova, kuris tuo pat metu ir vėjavaikis, nežinantis, ko iš tikrųjų nori (jis Hedą ir Adelės Šuminskaitės nuolankiąją ir naiviąją Tėją tampo už nosių, ir, atrodo, tai daro pasimėgaudamas). Susidūrimas su kiekvienu iš šių vyrų - papildoma šukė į Gabler širdį. Su Liovburgu - dar ir tų šukių trupinimas.
Spektaklis savo trukme nekuklus - net trys su puse valandos, o tai iš tiesų sudėtinga, norint per miniatiūrinį ekraną išžiūrėti į sceną sutelpančią realybę (ačiū už bandymus režisuoti žvilgsnį ir filmuoti keliomis kameromis bei rakursais - tai pagelbėjo). Laikas spektaklio viduje - ištemptas ir išgveręs, nuo pat pradžių, nuo pirmų sakinių. Bet, kaip Heda ramiai sako pradžios monologe, ji eina atlikti vaidmens žinodama, kad turės mirti. Ir laiko prigimtis bei likimas, kaip gražiai įvardyta spektaklio anotacijoje, - pasibaigęs žmogaus galiojimo laikas, - susisieja tampriu ryšiu: kiekvienas bandymas nužudyti autorių, nevykdant jo plano, įgyja minučių ir sekundžių skaitines vertes, proporcingai užpildančias atmosferą nerimu.
Gal nerimas - šiandienės Hedos Gabler sprendinys? Nerimaujančios dėl savęs, dėl bejėgystės, papuolus į padėtį, kurios neįmanoma kontroliuoti. Belieka už kiekvieną širdin susmeigtą šukę iššauti kulką, tik drebanti ranka taiko spontaniškai.