Vasaris aktoriui Povilui Budriui buvo gausus tarpusavyje persipinančių, savo šaknimis į ilgalaikius ieškojimus besiremiančių, viena kitą papildančių premjerų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko monospektaklio „Kim Juri“ premjera (regis, tai jau trečioji, papildyta šio spektaklio versija), o neseniai Užupyje, Jono Meko skersvėjyje duris atvėrusioje Audriaus Gražio meno galerijoje vyko P. Budrio tapybos ir mažosios plastikos paroda, pradėjusi šios galerijos parodų-susitikimų ciklą „Sonarai“.
Spektaklis ir paroda ir temų, ir estetiniais pasirinkimais privertė atsigręžti atgal - prisiminti ankstesnį šio aktoriaus kūrybos periodą, aprašytą Vaido Jauniškio knygoje „Apie taką“ (1993). Tada, besiruošiant taip pat monospektaklio „Arčiau nei toli“ premjerai Valstybiniame jaunimo teatre, kalbintas P. Budrys vis pasakojo apie medį, apie (ne)norą, nesiryžimą jį prakalbinti skaptuojant. Praėjus trisdešimčiai metų, Audriaus Gražio galerijoje susispietė visas būrys P. Budrio miniatiūrų - nedidelių medinių skulptūrėlių. Čia ramiai vienas greta kito sėdėjo Buda ir budėjo angelas, tolėliau buvo įsitaisę kelius ar pilvus apglėbę figūros. Bet didžioji dalis P. Budrio sukurtų skulptūrėlių tirpsta viena kitos glėbyje: tarpusavyje glaudžiasi mylimieji ir motinos su kūdikiais.
Visai kaip jo sceniniame pasakojime „Kim Juri“ pagal Pietų Korėjos rašytojo Hailji romaną „Parodymai“. Čia P. Budrys įkūnija tardomą filosofijos profesorių, kuriam labiau už pateiktus sunkius įtarimus rūpi viešbutyje likusi besilaukianti žmona. Būtent meilės liudijimas tampa šio monospektaklio ašimi, įsiterpiančia tarp iliuzijos ir tikrovės polių, kurių pusiausvyros klausimas keliamas ne tik profesoriaus knygoje, bet ir spektaklyje. Kas yra realu, o kas tik mūsų fantazija? Nors filosofiškai į gyvenimą žvelgiantis, bet vis tik detektyvinis Hailji romanas krypsta žmogiškosios psichikos ir jos potrauminio prisitaikymo mechanizmų link, P. Budrio spektaklis akcentuoja pagrindinio savos istorijos pasakotojo būsenas, jo įtikėjimą savo tiesa, savo realybe. Būtent ši spektaklio gija, nors niekaip tiesiogiai nesiejama su šiuolaikinio pasaulio aktualijomis, technologijomis ir problemomis, vis dėlto labiausiai priverčia susimąstyti apie nūdieną, apie milijono tiesų realybę, kurioje gyvename, ir šiandien tokį svarbų (ne)norą išartikuliuoti (sau) ir (iš)saugoti savo tiesą.
Palaipsniui augant „Kim Juri“ intrigai ir budistinių apmąstymų fone plėtojantis detektyviniams posūkiams scenoje galima atpažinti P. Budrio vaidmenims būdingą ramybę, jo „Dievo pateptiesiems“ ir, atvirkščiai, labai žemiškiems personažams priskiriamus bruožus, tačiau matyti ir naujos, šio aktoriaus rečiau naudojamos spalvos, grubesni nei įprasta potėpiai, prasiveržia mažiau subtili raiška. Monologu atsakinėdamas į numanomus tardytojo klausimus P. Budrys perteikia suglumusio, į prisiminimus panyrančio ir nenoromis į gąsdinančią, nepriimtiną / svetimą realybę grįžtančio, netektį vis iš naujo patiriančio profesoriaus būsenas, ir visa savo esybe įkūnija jo kone tobulą ryšį su žmona, tą neaprėpiamą ir tuo pačiu labai paprastą meilę mistinei moteriai Kim Juri. Šis dviejų žmonių ryšys atsikartoja ir P. Budrio mažojoje plastikoje - taip pat įtaigiai, kaip ir sceninis pasakojimas šią būseną įkūnija ir užfiksuoja jo sukurtų, apsikabinime dviejų į vieną susiliejančių, vyro ir moters skulptūrų ciklas. Taip „Kim Juri“ profesoriaus iliuzija virsta idealu.
Nors „Kim Juri“ - monospektaklis, tačiau įtraukiančiam, bet sudėtingam pasakojimui perteikti P. Budrys pasitelkia ne tik patyrusią kūrybinę grupę, bet ir savotiškais scenos partneriais trumpam tampančias savo skulptūras, įkūnijančias scenoje nepasirodančius veikėjus. Tačiau spektaklis „Kim Juri“, kaip visuma, vis dėlto stokoja žvilgsnio iš šalies, lygiaverčio partnerio aktoriniam P. Budrio meistriškumui, kuris ne akompanuotų ar būtų šalia, kaip daugybe įvairiausių instrumentų scenoje garsus kuriantis ir atskiras spektaklio scenas ne tik įgarsinantis, bet ir iliustruojantis aktorius ir multiinstrumentininkas Gediminas Sederevičius, bet ir drauge kurtų. Ne tik erdvę, kurios minimalistinę scenografiją elegantiškai suvaldė Dainius Liškevičius, ar atmosferą, kurią muzikiniais garsais ir mistika pripildė spektaklio kompozitorius Andrius Mamontovas ir šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, bet ir veiksmą. Šio žvilgsnio iš šalies nesuteikia, nors pradžioje jį ir žada filmavimo kamera, - ji kurį laiką perteikia numanomiems tardytojams matomą vaizdą; tačiau ilgainiui ir šis žvilgsnis dingsta, paskęsta tarp realybės ir savos tiesos iliuzijų keliaujančio pasakojimo būsenose ir galiausiai viską užliejančioje netekties ir ilgesio bangoje. Tad spektaklyje pritrūksta to, ko kupini P. Budrio paveikslai - visumą aprėpiančio ir suvaldančio žvilgsnio.
Plikagalvių įvairiausių tautų ir amžiaus žmonių minios traukia nežinoma kryptimi, iškylauja, švenčia, gedi, atnašauja, nuobodžiauja. Tai P. Budrio paveikslų personažai. Jie iki smulkmenų detalūs ir tuo pačiu labai abstraktūs, atklydę iš tolimų pakrančių, kaip ir nepažįstamame mieste vis dar mieganti Kim Juri. Monospektaklio pasakojimas, jame veikiančios medžio skulptūros ir jų pirmtakai, įamžinti P. Budrio paveiksluose, praveria vartus į kitą, tolimą / įsivaizduotą / susapnuotą pasaulį ir skleidžia neapsakomą to kito pasaulio / jausmo / žmogaus / gyvenimo ilgesį.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
