Golfas - turtingųjų ir (ilgą laiką) išskirtinai baltųjų vyrų hobis, iš kurio pasityčioti mėgsta daugelis. Milijonierių laisvalaikio įvaizdžiu populiariojoje kultūroje tapęs sportas, dažnai kaltinamas esąs itin neekologiškas, nes didelius natūralios gamtos plotus (pavyzdžiui, „Sostinių golfo klubo“ 100 ha 18-iolikos duobučių aikštynas draustinyje) paverčia žmogaus pilnai valdoma dirbtine aplinka. Nors mes mėgaujamės gražiai prižiūrėtos žolės žalumu ir minkštumu, čia praktiškai neauga natūralios ekosistemos, o priežiūra žudo bet kokią gyvūniją. Žinoma, yra atliktų tyrimų, įrodančių, jog pasirinkus golfo aikštynus kurti ekologiškai skurdžiose vietovėse, urbanizuotose erdvėse, įkuriant gamtos salas ir jas tinkamai prižiūrint, poveikis gali būti atvirkščias, skatinantis bioįvairovę.
Būtent turtingo Kliento (aktorius Dainius Svobonas) golfo smūgiu iš scenos gilumoje rodomo nufilmuoto videosiužeto, per Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) Didžiąją sceną, virš žiūrovų galvų, į duobutę salės gale baigiasi Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė-Duchin) spektaklis „Snieguolė“. Šmaikšti, teatrališka (realus kamuoliukas teleskopine lazda pernešamas virš žiūrovų) scena efektyviai susumuoja tai, ką taip įnirtingai ilgiau nei tris valandas scenoje bandė pasakyti kūrėjai, tuo pačiu iškelia klausimą, ar tikrai reikėjo tiek laiko iki to prieiti.
Gavusi išskirtinę (bent jau daugeliui) progą kurti Didžiojoje scenoje su palyginti neribojamomis galimybėmis, Dr. GoraParasit užsibrėžė ne ką mažesnius tikslus. Pasirinkdama Snieguolę ne tik kaip istoriją, bet ir kaip įvaizdį, mitą, populiariosios kultūros fenomeną, jį išskirstė į kelias dalis. Pirmoji apima išskirtinai filmuotą spektaklio dalį. Čia jau minėtas Klientas ir jo dominatrix - Gaia Steel (aktorė Susana AbdulMajid) - savo BDSM seanso naratyvui pasirenka Snieguolės istoriją, kuriai AbdulMajid suteikia originalų vokiečių kalbos skambesį. Šio dueto (ne)buvimas gyvoje spektaklio erdvėje, žinoma, iš vienos pusės yra logistinis sprendimas dėl užsienyje gyvenančios atlikėjos, kita vertus - gražiai persiskaito kaip milijardierių gyvenimo „virš“ kitų žmonių parafrazė.
Savo rankose laikydami didžiąją dalį pasaulio resursų, turtingiausieji jau seniai nestebina savo asmeninio gyvenimo posūkiais ir pomėgiais. Tą iš esmės ir iliustruoja dueto santykis, kuriame akivaizdžiai galios poziciją užimantis vyras privačioje erdvėje tampa nuolankiuoju, dominuojamuoju moters, kuriai atiduodamas žymusis tekstas „Veidrodėli, veidrodėli“, į kurį Klientui atsakius nepalankiai, jis ir yra „baudžiamas“.
Tuo metu „realiame pasaulyje“ tirpsta ledynai ir gimsta Snieguolė - Grimm Everice (Mantas Bendžius), kuri siekia pakeisti pasaulį. Atrodo, kol turtingiausiesiems neberūpi niekas, tik jų fetišai, eiliniai žmonės turėtų stoti gelbėti Žemės, o tiksliau, savojo išlikimo, tačiau juos stabdo pačių susikurtos problemos. Snieguolė negali ramiai siekti savo tikslų, nes piktoji pamotė Cypress Everice (Agnieška Ravdo) aktyviai kursto neapykantą prieš įdukrą, kvestionuodama ir nepriimdama Grimm lyties tapatybės. Cypress aprengta vyrišku fat suit (liet. storinančiu kostiumu), taip jos personažas dar kartą pabrėžia mūsų pasaulio galios pozicijos persvarą ir galėtų nuvesti prie kalbų apie internalizuotą patriarchatą, tačiau tuo pačiu antrina net ir pasakai tinkančiam „štampui“ apie tai, jog „blogietis“ iš tiesų yra negražus. Jei jums, skaitant šią pastraipą, jau kilo klausimų apie logiką ir neatitikimus - jūs ne vieni.
Dr. GoraParasit pasirinkimas pamotę paversti viską apibendrinančiu „bjauraus, pilvoto baltojo vyro“ paveikslu man kėlė panašiai tiek, jei ne daugiau klausimų, kaip ir cislyčiui vyrui atiduota translytės moters rolė. Aptarti čia yra ką. Pradėkime nuo to, kad iš esmės visą pasaulio blogį sukraudama į Cypress, spektaklio autorė (Minelgaitė čia yra iš esmės visų komponentų kūrėja), atima iš jos vienintelę originalios pasakos savybę - grožį. Bent jau tokį, kokį suvokiame tradiciškai. Vienintelė tradicinio moteriško grožio „atstovė“ spektaklyje lieka Gaia, kuriai lyg automatiškai priskiriamas ir seksualumo aspektas. Cypress virsta vidutinio amžiaus vyro prototipu, nekenčiančiu visko, kas yra progresyvu ir autentiška, skleidžiančiu sąmokslo teorijas ir tikinčiu tik asmenine nauda, valdžia ir pinigais. Tuo metu Snieguolė-Grimm išlieka nekaltu, vidumi ir išore gražiu, prieš save patį autentišku individu, trokštančiu padėti pasauliui ir gana naiviai reaguojančiu į supančias aplinkybes.
Taip iškyla klausimas, o kas tuomet pasikeičia pasakos konstrukte? Atrodo, kad kaitaliodama visas dalis, finale autorė grįžta prie to paties klasikinio karkaso, tik šiandien aprengtu juodu lateksu prieš žaliąjį ekraną (tokia stilistika dominuoja video dalyse). Šiuolaikiniame teatre (man regis, ir gyvenime) dažniau kalbama apie unikalumą ir individualumą, kuriame gali skleistis bendrystės atpažįstamumas, o čia, atrodo, perkuriami bendriniai įvaizdžiai. Ir pirmiausia taip suvokiama publika, tris valandas verčiama klausytis trečiosios pasakojimo dalies, užimančios ženkliai per didelę spektaklio dalį, - paskaitų apie ledynus ir ekologines katastrofas forma.
Programėlėje vardijami spektaklio turinio sudedamieji komponentai, scenoje iš savo prigimtinių individualių išraiškų tampa iškreiptais universalumais: twerkinʼam ir vogueʼinam, nes dabar taip šoka; kalbam keliomis kalbomis, nes dabar taip būna; įmetam dialogą apie biologinę ir socialinę lytį ir juokelį apie prabangias mašinas, nes šitie reelsʼai trendina, na ir būtinai iškelkim daug LGBTQ+ vėliavų - nes Kaunas, nes čia buvo eitynės. Ir nors išeities pozicija, kad kol žmonės engia vienas kitą sociume, tol vyksta mirtinos pasaulinės katastrofos, yra taikli, o liberalios pozicijos pasisakymus keičia oponuojanti pusė ir lyg turėtų plėtotis vidinis (gal ir ne tik) žiūrovo dialogas, režisierė iš esmės nenori ir nepalieka vietos kitai nuomonei. Juk kas save tapatintų su nepatraukliu storuliu (apie čia slypinčią storumo fobiją jau nė nesiplėtosiu)?
Štai čia, manau, ir slypi gana universali, bent pirmaisiais premjeros vakarais įvykusi, negatyvi reakcija į kūrinį. Nors patogu sakyti, kad „pyktis - geriausia reakcija“, tikiu, kad derėtų įvertinti jo priežastis. Žinoma, jog buvo ir bus tokių, kuriuos tikrai erzins „gėjų propaganda“, tačiau pagrindinė erzulio priežastis yra pačios Dr. GoraParasit pozicija. Užėmusi praktiškai visas kūrybines vietas spektaklio autorystėje, iš Kauno kilusi menininkė, jausdama tai ar ne, leidžia savo požiūriui tapti ne tik tema, dominante, bet ir vienintele tiesa ekrane, scenoje ir tarp jų, nuleidžiama iš viršaus ant gimtojo miesto publikos galvų.
Kaip jau minėjau, publika autorės suvokiama gana vientisai, - kaip neišsiauklėjusi, „didžiojo paveikslo“ nematanti homofobų minia. Ir jei menininkė paskutinį kartą Kaune lankėsi per „Pride“ eitynes, būtų galima suprasti, kodėl šitaip. Tačiau tuomet turime kalbėti apie socialinius ir gyvenimo „burbulus“ bei kontekstą. Šis Dr. GoraParasit gyvenime akivaizdžiai nemažai persmelktas Amerikos realijų. Daug laiko JAV praleidžiančiai kūrėjai tai - natūralu, tačiau kuriant pasakojimą Kauno scenoje, kai kurie pasirinkimai parodė to trūkumus. Tarkime, konstruojant pasakojimą, vienas iš panaudotų monologų buvo paremtas rugsėjį socialiniuose tinkluose išplitusiu ir įvairiose Amerikos medijose aptartu 71 metų senatoriaus Johno Kennedyʼio knygos skaitymu.
Lietuvoje turime problemą, kuri vadinasi: Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Amerikoje vyksta daug panašių judesių, leidžiant draudžiamų, nes „kenksmingų vaikams“, knygų sąrašus. Vieną tokių „pavojingų“ knygų ištraukų per posėdį ir skaitė senatorius, kurį Kauno scenoje atkartojo Ravdo kuriamas personažas. Bėda ta, kad kontekstuali nuoroda veikia tik tada, kai yra bendras kontekstas. Kaip ir patys reelsʼai, iš kurių surinkta dauguma režisierės naudotų nuorodų į šiandienos aktualijas, jie socialinėse medijose turi savo kontekstą, - kiekvienam iš mūsų kuriamą algoritmą. Šiuo atveju tikiu, kad senatoriaus pasisakymai Lietuvoje nebuvo tokie viral ir neturėjo tokios reikšmės, kaip Amerikoje. O kad jau norima baksnoti į tą pačią bėdą, kodėl nebuvo galima paieškoti vietos pavyzdžių?
Šuoliuojantys kontekstai prisidėjo prie dramaturgijos problemų. Dr. GoraParasit dar kartą įrodė, kad yra puiki trumpų, socialinės kritikos pripildytų videosiužetų kūrėja. Iš karto prisimenu jos darbus su muzika, klipais, komiksais ir jų fragmentiška stilistika siejama kokybe. Šįkart pro akis praleidžiant kelis techninius niuansus, tokie pat įtaigūs yra ir „Snieguolei“ kurti video, kurių kiekvienas galėtų būti atskirai eksponuojamas parodos ar instaliacijos principu. Galbūt tuomet, nejaučiant reikiamybės kurti „teatrinį naratyvą“, liktų erdvės pasitikėti žiūrovu, - kad ir koks jis ateitų, leisti jam pačiam daryti išvadas. Mat, kaip bebūtų paradoksalu, didžiausia „Snieguolės“ klaida - didaktika, nuo kurios, atrodytų, bėga visas šiuolaikinis menas. Baksnoti ir atverti bėdas - taip, tačiau ne mokyti vienos tiesos.
Taip, kaip tas golfo kamuoliukas, kažkur virš publikos galvų ir praskrido bendras temos pojūtis, spektaklio autorei siekus sudėti į vieną kūrinį viską, kas šiuo metu pasaulyje yra blogai, ir suvesti to priežastis į vieną kaltę. Tiesa, net kiek netikėtai, bandant atpinti begalinį turinį ir jo įgyvendinimą (šiame tekste net nepakanka vietos aptarti vizualinių sumanymų ir tvarumo paradokso), iškilo klausimas, ar komandoje buvo bent vienas LGBTQ+ bendruomenės narys? Kodėl? Nes kažkuriuo momentu norėjimas atspindėti skaudžias problemas iš sąjungininko (ang. ally) perspektyvos tapo atstovavimu kito vardu. Ir žinote, kas tai moka geriausiai? Amerikoje gerai pažįstama „white woman“, kurios problemiškumą taikliai apibūdina komikė Michelle Wolf: iš esmės pabrėždama, jog istoriškai „nieko bloga nepadariusios“ negalime likti be kaltės, nes buvome šalia ir stebėjome vykdomus nusikaltimus, todėl užimti teisuolių poziciją, dažniausiai perimant kitų problemas, yra mažų mažiausiai paviršutiniška.
Savikritika yra tai, ko pritrūko „Snieguolės“ turiniui suvaldyti, jį atrinkti ir išrūšiuoti. Logiškas ir sveikintinas meno vadovo Edgaro Klivio kvietimas Gintarei Minelgaitei - tik įgyvendinimas, atrodytų, išsprūdo nesuveržtas. Savo originalią ir savitu braižu labai aiškią kūrybą pristatydama didžiulės apimties spektakliu, kūrėja turiniu nepasiekė daugumos žiūrovų: nei jos vertybėms antrinančių, nei joms prieštaraujančių.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
