Iš pradžių buvo klausimas, kam Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui repertuare reikalingi du Jo Strømgreno spektakliai. Norvegų kūrėjo braižas toks ryškus, kad jau kurį laiką buvo galima sakyti, kad mačius vieną kūrinį, labai aišku, ko tikėtis iš kito. Tai savaime nėra blogai; visuomet smagu turėti nekintamų ir užtikrintų dalykų, ypač, kai jie yra kokybiški. Tokie jau ilgą laiką buvo Lietuvos publikai žinomi Strømgreno darbai.
Vėliau paaiškėjo, kad „Ruletė“ bus skirta paaugliams (tai labiau paaiškintų repertuarinį pasirinkimą), tačiau taip atrodė vos savaitę: pasirodžius plakatams ir priartėjus premjeros datai, atsirado užrašas N-14. Žinoma, paauglystė šiais laikais gali būti apibrėžiama labai plačiai, ne visi iš jos apskritai išauga, o ir meniniai posūkiai, keičiantis koncepcijai, tikslinei auditorijai, yra įmanomi. Tik štai sėdint premjeroje aplankė jausmas, kad vietoje paauglių buvo pataikyta į vyresnio amžiaus publiką, o gal tiksliau, pabandžius juokauti kaip jaunystėje, paaiškėjo, kad ir juokinga tik tiems, kas tą jaunystę išgyveno kartu.
Strømgrenui būdinga kokteilio sudėtis šį kartą kiek kitokia ir, galbūt, būtent tai nuveda į keistoką rezultatą: daug fizinio judesio, išgalvotos kalbos, paradoksų ir juoko, tik šį kartą jau bene visiškai atsisakyta choreografijos. Žinoma, nemažai šokiui būdingo tikslumo reikalauja mizanscenos, vykstančios greitai besisukančioje dekoracijoje. Padalyta į tris dalis: biuro - miegamojo - skersgatvio, apskrita vaidybos aikštelė, pagal sumanymą, turėtų tarnauti ruletės, kaip gyvenimo ir jo priklausomybių įvaizdžiui. Joje besisukantys Kęstučio Cicėno, Augustės Pociūtės, Ryčio Saladžiaus, Rimantės Valiukaitės ir Aistės Zabotkaitės kuriami personažai vis papuola į slapstick komediją primenančias netikėtas situacijas. Tuo metu žiūrovas, kaip buvo anonsuota režisieriaus, kas kartą nežino, kokia scena jo laukia.
Žiūrint formaliai, viskas atrodo lyg ir tvarkinga. Aktorių parinkimas tikslus, Saladžius tiesiog maudosi fizinės išraiškos galimybėse, su juo taikliai suskamba Pociūtės humoras, vis pertraukiamas tikriausiai į istoriją įsirašysiančios Valiukaitės ironijos manieros. Kiek labiau sukaustyti atrodo Cicėno ir Zabotkaitės kuriami personažai, kartais galbūt net sąmoningai, mat jie yra tie veikėjai, kurie vis „įpuola“ į kitų kuriamas situacijas. Aprengti septintojo-aštuntojo dešimtmečio stilingais ir kiek eklektiškais kostiumais (dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė), jie veikia mūsų sutartinėje, netolimoje praeityje.
Praeitis tampa spektaklio sąlyga, o dramaturgijos (ne)mezgimas - jo logika. Jei kituose Strømgreno darbuose laikas dažnai tiesiog pakibdavo ore, o sąlyga tapdavo paradoksali ir netikėta išeities situacija, čia viskas vyksta žemiškiau. Priklausomybės, - atrodytų, spektaklyje gvildenama tokia kasdienė ir daugumai skaudi tema. Kodėl „atrodytų“? Nes sunku užčiuopti, kas režisieriui čia svarbiau: santykis su priklausomybių tema ar iš to atsirandančios „juokingos“ situacijos.
Paradoksalu, kai kalbant apie priklausomybes pasirenkamas pertraukiamas, šokinėjantis pasakojimas. Nors atrodo, jog scenos juda „iš eilės“, dėmesys sutelkiamas ne į priklausomybę kaip palaipsniui besivystančią ligą, o jau minėtas jos sukeliamas situacijas. Žinoma, neprivalome rodyti „vartojimo pavyzdžių“ tam, kad apie juos kalbėtume, tačiau svarbu, ką vietoje jų akcentuojame. Šiuo atveju į pirmąjį planą išnyra „antro galo“ juokeliai, homoseksualumo įvaizdžiai ir moteriškumo stereotipai. Ir tuomet neaplenkia jausmas, kad matai ne aukštuomenės pramogų simboliu kažkada buvusią ruletę, o jos televizinį vertikalų pusbrolį - laimės ratą.
Ruletė yra nenuspėjama, tačiau norėdamas ją žaisti, turi atlikti pradinį statymą, o visa kita jau nulems sėkmė ar lošimo dievai. Laimės ratas nereikalauja spėti skaičiaus ir spalvos, dažniau užduoda, ką žaidėjas turi pasiekti sukdamas ratą. Viename garsiausių populiariosios kultūros pavyzdžių, sukti didžiulį ratą siūlydavo legendinis, nuo 1972 m. rodytas amerikiečių televizijos žaidimas „The price is right“ („Kaina yra teisinga“). Čia iš publikos pakviesti dalyviai gaudavo užduotį sukdami ratą surinkti ne daugiau nei šimtą, taip papuldavo į tolesnius žaidimo etapus. Neseniai mirus ilgamečiam šio žaidimo vedėjui Bobui Barkeriui, internetas prisipildė žinučių apie tai, kaip jis pats pasistengė „neprisukti“ šimto, pasaulį palikdamas 99-erių.
Vis dėlto svarbiausias skirtumas čia yra kitų žmonių akys. Ruletė, uždaryta kazino sienų, nematoma į ją neįsitraukusiems, o laimės ratas dažnai stebimas gausios publikos, kuri juk negali tik stebėti, ji ima ir teisti. Apie tai kalba ir Strømgrenas, į „padorių“ žmonių pasaulį įvesdamas Zabotkaitės „narkomanę“. Visa tai pateikiu kabutėse todėl, kad biuruose dirbantys, namus ir šeimą turintys, lygiai taip pat greitai įklimpsta į miltelių, piliulių ir alkoholio vartojimą, kaip ir jų teisiama narkotikus perkanti mergina. Pastebėjimas gražus ir teisingas, tik gaila, kad tarsi „iš niekur“ į pagrindinį spektaklio monologą turinti įpulti Zabotkaitė nė nespėja įsivažiuoti, ir visos šios mintys vos sugaunamos praplaukia paviršiumi. Tai atsitinka ir dėl režisieriaus sprendimo kuo dažniau sukti „laimės ratą“ scenoje, pertraukiant vieną situaciją kita, žiūrint - kas gi iškris dabar.
Taip įstringa ne patys šviesiausi spektaklio sprendimai. Kodėl, o kodėl, visi pavartoję narkotikų ima svajoti apie homoseksualius santykius? Ir kodėl visa tai dar reikėjo pabrėžti ryškiai rožiniu apšvietimu (šviesų dailininkas Audrius Jankauskas)? Kodėl brėžiama paralelė tarp apsvaigimo, priklausomybės, homoseksualaus erotinio potraukio, viso to rezultatą supriešinant su herojaus noru grįžti į „normalumą“? O vėliau bandoma kalbėti apie meilę, apie tai, kad nėra aišku, kas yra normalu, kad gali būti daug variacijų. Pridedama vis apsilankanti moralės policija - bažnyčios institucija, neva prižiūrinti, baudžianti, bet iš tiesų paklūstanti toms pačioms priklausomybėms: pinigams, narkotikams ir valdžios troškimui. Tačiau žala jau padaryta ir neskoningi juokeliai stringa gerklėje. Kodėl? Na, grubiai tariant, todėl, kad tai primena Lietuvoje gerai žinomo Gitano leksiką apie „užpakalines duris“.
Vėl atsigręžkime į populiariąją kultūrą ir prisiminkime kritiką pasaulinėms stand-up komedijos žvaigždėms Daveʼui Chappelleʼei ir Rickyʼiui Gervaisui. Visuomet buvę taiklūs ir aštrūs visuomenės kritikai, paskutiniuosius kelerius metus (ne tik) jie vis sulaukia kritikos už savo transfobiškus pasisakymus, nors patys gina savo teisę juokauti visomis temomis. Juokauti iš tiesų galima apie viską, jei tam randamas tinkamas raktas, laikas ir vieta, bet svarbiausia - vieta, iš kurios juokaujama. Tai, kas buvo labai aiškiai suformuluota po nebe pirmo komedijos žvaigždžių „nepataikymo“, buvo faktas, kad jų komedija nėra apie, su ar skirta (jų atveju) translyčių temoms, o pats buvimas translyčiu tapdavo istorijos punchline (iš anglų k. - aukščiausiu pasakojimo tašku, sukeliančiu juoko reakciją). Vadinasi, juokiamės ne iš istorijos, o iš homoseksualumo fakto.
Būtent tokios raiškos labai daug „Ruletėje“, o tai sukelia keistą homofobiško šeimos dėdės pasakojimo efektą: „Aš ne homofobas, bet...“ Norisi tikėti, kad tai gali būti visiškai nesąmoninga, tiesiog nepavykusi komunikacija su žiūrovu. Norvegų kūrėją kaltinti siauru mąstymu būtų paskutinis mano vaizduotės vaisius, todėl bandydama rasti priežastis, supratau, kad šį kartą Strømgreno spektaklyje nepakako sąlygiškumo, kurį į sceną dažniausiai atnešdavo šokis ir jo užduodama kitokia minties plėtotė. Dramos teatre ribota kalbos ir fizinė raiška dažnai gali tapti pernelyg plokščia ir tiesmuka, o šiandien grįžtančios stiliaus gairės ir nostalgija praeičiai ištrina laiką, kaip galbūt saugų atstumą istorijai pasakoti. Tokiu būdu „Ruletės“ pasakojimas iš ironiško ir siurrealistine patirtimi pripildyto pasirodymo tapo panašesnis į aštuntojo-devintojo dešimtmečių situacijų komediją ar šou, kur vis dar priimtini juokeliai „apie gėjus“.
-----
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
