Išpažintys su klausimais

Rūta Oginskaitė 2013-09-20 lrytas.lt, Menų faktūra, 2013 09 19

aA

„No Awards" - teatro judėjimo „No Theatre" sezono pradžia su improvizuotomis padėkomis už tariamus apdovanojimus

„No Theatre" antradienį atidarė sezoną visiems, kas jais domisi. Laisvai. Be bilietų. Prisigrūdo pilna „Menų spaustuvė". Kiemas, fojė, Juodoji salė. Juk smalsu, ką jie sugalvojo: padėkas už tariamus apdovanojimus. Režisieriaus Vido Bareikio siūlymu kiekvienas aktorius pasirašė po monologą - ką sakytų, jeigu gautų.

Nereikia jų stabdyti

Juodosios salės scena šįkart užtraukta juodo aksomo uždanga. Jau paslaptis ir intriga. Uždangai atsidarius - Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika, oriai laikantys plastikinį „STOP" kaspiną. Begalinė ritė. Dainius Tarutis prasibrauna žiūrovų apsėstais salės laiptais žemyn į sceną, bet nežengia toliau „STOP" linijos.

Ignoruoti ją, žaisti su ja, landžioti pirmyn ir atgal, galų gale ir suplėšyti stabdančią juostą galės tik Ainis Storpirštis, nusileidęs storu lynu iš palubės tiesiai, bet saugiai ant susispietusių žiūrovų. Tai dar ne aktorius, o jo personažas Mr Unstopable (Misteris Nesustabdomasis) su „džemperiu" galvos tvarsčiu iš „STOP" juostos. Ribų ir tabu nepaisantį personažą kuria ne kitas „No Theatre" aktorius, o būtent A.Storpirštis. Mr Unstopable atsiradimą praneša, lydi ir laimina Freddie Mercury daina „Don't Stop Me Now".

Štai tokios „No Awards" įžangos žinios ir asociacijos. „No Theatre" kompanija prašo jų nestabdyti, netramdyti ir nekaišioti jiems jokių draudimų. Jie - išvien su menininkais, kurie buvo Nesustabdomieji.   

Aktorius ar personažas?

Pirmoji kalba skamba iš Vainiaus Sodeikos lūpų. Kažin ar ją pavadintum padėkos kalba, bet ji konceptuali spektakliui. Sodeika pasakoja istoriją apie merginą, susikūrusią paralelinį gyvenimą, nes jame ji sau atrodanti šaunesnė.

O jis - Vainius? jo personažas? - sukyla prieš technologijas, atimančias laiką, kurį galima būtų skirti tikram gyvenimui ir tikram bendravimui. Nesumeluotam, nesuvaidintam, nesusifantazuotam. Išdrįskime priimti save tokius, kokie esame. Ir kitus - tokius, kokie jie yra.

Per visą monologą spėliojau, kas galų gale jį sako? Kartais atrodė, kad aktorius V.Sodeika. Tai jo nesušukuotos, jį jaudinančios mintys, kurias jis dabar formuluoja. Ar tai kalba kuriamas spektaklio personažas? Atsakymas išslysta. Lygties neišsprendžiu, bet ar išsprendė ją aktorius ir režisierius?

Personažo čia dar nėra. Kalbėjimo būdas pusiau literatūrinis, pusiau šnekamasis. Gyvenime taip nekalbame. O literatūroje sakiniai būna sutvarkyti, kad turėtų švarų stilių (tegu ir „nešvarios" kalbos), kad būtų aišku, apie kokį reiškinį tas kūrinys ir kokio charakterio tai žodžiai.

Tūkstantis svarbių dalykų

Per „No Awards" vakarą skambėjo devynių aktorių monologai. Kiekvienąkart kildavo panašūs klausimai: tai kalba aktorius ar jo personažas? Režisieriaus pažadus apie aktorių išpažintis palikime reklaminei sričiai. Kai prasideda spektaklio laikas ir aktorius žengia į tai, kas vadinama rampos šviesomis, ima veikti scenos, o ne sumanymų dėsniai.

Scena - nori ar nenori - daro iš žmogaus personažą - jei jis pats nemoka pateikti savęs kaip savęs. Rodo jo kaukę viešumai arba jo nesusivokimą. Jeigu nori įleisti į sceną nuoširdumą, išmokyk jį vaikščioti.

Juk koncertiniai „No Awards" intarpai kaip tik rodo, kokią režisūrinę, aktorinę, muzikinę jėgą turi „No Theatre" kūrybinė grupė. Tuose intarpuose - ryškūs personažai. Jų pasirodymai parengti viešumai ir sudėlioti taip, kad primintų, į ką einame viso vakaro metu: „Don't Stop Me Now".

Ir kiekvienas iš devynių padėkos monologų turi puikiausią idėją. Elzės - kad nesvarbu, kaip kirčiuojamas vulgarybės vardas, Dovydo - apie tuos kompromisus, kurie gali padėti tobulėjimui, Eglės - apie baimę, kurios nebijokime, Simonos - kad reikia ne tik svajoti, bet daryti ir būti, Ainio - apie šimtą tūkstančių svarbių dalykų, įžiebtų su ainišku temperamentu.

Ir kiekvienas iš devynių monologų turi krypčių-šiukšlių, žodžių ir sakinių, kurie tik apvelia aktoriaus idėją. O tai reiškia, kad žadėtąsias išpažintis į sceną atlydi neišspręstos lygtys. Gal jas turi spręsti dramaturgas, o aktoriams tai per sunki našta?

Čia tiks mintis, girdėta iš kino operatoriaus Jono Griciaus: „Sukurti efektą kur kas paprasčiau, negu jo atsisakyti".

Tikiuosi, tokie pastebėjimai nėra „No Theatre" asmenybių stabdymas ar „galvų kapojimas" - kaip paskutinėje „No Awards" scenoje. Juk ir Mercury, pradėjęs „Don't Stop Me Now", dainuoja šitos dainos išgrynintą mintį, o ne kelias vienu metu.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.