Išpažintys su klausimais

Rūta Oginskaitė 2013-09-20 lrytas.lt, Menų faktūra, 2013 09 19

aA

„No Awards" - teatro judėjimo „No Theatre" sezono pradžia su improvizuotomis padėkomis už tariamus apdovanojimus

„No Theatre" antradienį atidarė sezoną visiems, kas jais domisi. Laisvai. Be bilietų. Prisigrūdo pilna „Menų spaustuvė". Kiemas, fojė, Juodoji salė. Juk smalsu, ką jie sugalvojo: padėkas už tariamus apdovanojimus. Režisieriaus Vido Bareikio siūlymu kiekvienas aktorius pasirašė po monologą - ką sakytų, jeigu gautų.

Nereikia jų stabdyti

Juodosios salės scena šįkart užtraukta juodo aksomo uždanga. Jau paslaptis ir intriga. Uždangai atsidarius - Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika, oriai laikantys plastikinį „STOP" kaspiną. Begalinė ritė. Dainius Tarutis prasibrauna žiūrovų apsėstais salės laiptais žemyn į sceną, bet nežengia toliau „STOP" linijos.

Ignoruoti ją, žaisti su ja, landžioti pirmyn ir atgal, galų gale ir suplėšyti stabdančią juostą galės tik Ainis Storpirštis, nusileidęs storu lynu iš palubės tiesiai, bet saugiai ant susispietusių žiūrovų. Tai dar ne aktorius, o jo personažas Mr Unstopable (Misteris Nesustabdomasis) su „džemperiu" galvos tvarsčiu iš „STOP" juostos. Ribų ir tabu nepaisantį personažą kuria ne kitas „No Theatre" aktorius, o būtent A.Storpirštis. Mr Unstopable atsiradimą praneša, lydi ir laimina Freddie Mercury daina „Don't Stop Me Now".

Štai tokios „No Awards" įžangos žinios ir asociacijos. „No Theatre" kompanija prašo jų nestabdyti, netramdyti ir nekaišioti jiems jokių draudimų. Jie - išvien su menininkais, kurie buvo Nesustabdomieji.   

Aktorius ar personažas?

Pirmoji kalba skamba iš Vainiaus Sodeikos lūpų. Kažin ar ją pavadintum padėkos kalba, bet ji konceptuali spektakliui. Sodeika pasakoja istoriją apie merginą, susikūrusią paralelinį gyvenimą, nes jame ji sau atrodanti šaunesnė.

O jis - Vainius? jo personažas? - sukyla prieš technologijas, atimančias laiką, kurį galima būtų skirti tikram gyvenimui ir tikram bendravimui. Nesumeluotam, nesuvaidintam, nesusifantazuotam. Išdrįskime priimti save tokius, kokie esame. Ir kitus - tokius, kokie jie yra.

Per visą monologą spėliojau, kas galų gale jį sako? Kartais atrodė, kad aktorius V.Sodeika. Tai jo nesušukuotos, jį jaudinančios mintys, kurias jis dabar formuluoja. Ar tai kalba kuriamas spektaklio personažas? Atsakymas išslysta. Lygties neišsprendžiu, bet ar išsprendė ją aktorius ir režisierius?

Personažo čia dar nėra. Kalbėjimo būdas pusiau literatūrinis, pusiau šnekamasis. Gyvenime taip nekalbame. O literatūroje sakiniai būna sutvarkyti, kad turėtų švarų stilių (tegu ir „nešvarios" kalbos), kad būtų aišku, apie kokį reiškinį tas kūrinys ir kokio charakterio tai žodžiai.

Tūkstantis svarbių dalykų

Per „No Awards" vakarą skambėjo devynių aktorių monologai. Kiekvienąkart kildavo panašūs klausimai: tai kalba aktorius ar jo personažas? Režisieriaus pažadus apie aktorių išpažintis palikime reklaminei sričiai. Kai prasideda spektaklio laikas ir aktorius žengia į tai, kas vadinama rampos šviesomis, ima veikti scenos, o ne sumanymų dėsniai.

Scena - nori ar nenori - daro iš žmogaus personažą - jei jis pats nemoka pateikti savęs kaip savęs. Rodo jo kaukę viešumai arba jo nesusivokimą. Jeigu nori įleisti į sceną nuoširdumą, išmokyk jį vaikščioti.

Juk koncertiniai „No Awards" intarpai kaip tik rodo, kokią režisūrinę, aktorinę, muzikinę jėgą turi „No Theatre" kūrybinė grupė. Tuose intarpuose - ryškūs personažai. Jų pasirodymai parengti viešumai ir sudėlioti taip, kad primintų, į ką einame viso vakaro metu: „Don't Stop Me Now".

Ir kiekvienas iš devynių padėkos monologų turi puikiausią idėją. Elzės - kad nesvarbu, kaip kirčiuojamas vulgarybės vardas, Dovydo - apie tuos kompromisus, kurie gali padėti tobulėjimui, Eglės - apie baimę, kurios nebijokime, Simonos - kad reikia ne tik svajoti, bet daryti ir būti, Ainio - apie šimtą tūkstančių svarbių dalykų, įžiebtų su ainišku temperamentu.

Ir kiekvienas iš devynių monologų turi krypčių-šiukšlių, žodžių ir sakinių, kurie tik apvelia aktoriaus idėją. O tai reiškia, kad žadėtąsias išpažintis į sceną atlydi neišspręstos lygtys. Gal jas turi spręsti dramaturgas, o aktoriams tai per sunki našta?

Čia tiks mintis, girdėta iš kino operatoriaus Jono Griciaus: „Sukurti efektą kur kas paprasčiau, negu jo atsisakyti".

Tikiuosi, tokie pastebėjimai nėra „No Theatre" asmenybių stabdymas ar „galvų kapojimas" - kaip paskutinėje „No Awards" scenoje. Juk ir Mercury, pradėjęs „Don't Stop Me Now", dainuoja šitos dainos išgrynintą mintį, o ne kelias vienu metu.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.