„No Awards" - teatro judėjimo „No Theatre" sezono pradžia su improvizuotomis padėkomis už tariamus apdovanojimus
„No Theatre" antradienį atidarė sezoną visiems, kas jais domisi. Laisvai. Be bilietų. Prisigrūdo pilna „Menų spaustuvė". Kiemas, fojė, Juodoji salė. Juk smalsu, ką jie sugalvojo: padėkas už tariamus apdovanojimus. Režisieriaus Vido Bareikio siūlymu kiekvienas aktorius pasirašė po monologą - ką sakytų, jeigu gautų.
Nereikia jų stabdyti
Juodosios salės scena šįkart užtraukta juodo aksomo uždanga. Jau paslaptis ir intriga. Uždangai atsidarius - Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika, oriai laikantys plastikinį „STOP" kaspiną. Begalinė ritė. Dainius Tarutis prasibrauna žiūrovų apsėstais salės laiptais žemyn į sceną, bet nežengia toliau „STOP" linijos.
Ignoruoti ją, žaisti su ja, landžioti pirmyn ir atgal, galų gale ir suplėšyti stabdančią juostą galės tik Ainis Storpirštis, nusileidęs storu lynu iš palubės tiesiai, bet saugiai ant susispietusių žiūrovų. Tai dar ne aktorius, o jo personažas Mr Unstopable (Misteris Nesustabdomasis) su „džemperiu" galvos tvarsčiu iš „STOP" juostos. Ribų ir tabu nepaisantį personažą kuria ne kitas „No Theatre" aktorius, o būtent A.Storpirštis. Mr Unstopable atsiradimą praneša, lydi ir laimina Freddie Mercury daina „Don't Stop Me Now".
Štai tokios „No Awards" įžangos žinios ir asociacijos. „No Theatre" kompanija prašo jų nestabdyti, netramdyti ir nekaišioti jiems jokių draudimų. Jie - išvien su menininkais, kurie buvo Nesustabdomieji.
Aktorius ar personažas?
Pirmoji kalba skamba iš Vainiaus Sodeikos lūpų. Kažin ar ją pavadintum padėkos kalba, bet ji konceptuali spektakliui. Sodeika pasakoja istoriją apie merginą, susikūrusią paralelinį gyvenimą, nes jame ji sau atrodanti šaunesnė.
O jis - Vainius? jo personažas? - sukyla prieš technologijas, atimančias laiką, kurį galima būtų skirti tikram gyvenimui ir tikram bendravimui. Nesumeluotam, nesuvaidintam, nesusifantazuotam. Išdrįskime priimti save tokius, kokie esame. Ir kitus - tokius, kokie jie yra.
Per visą monologą spėliojau, kas galų gale jį sako? Kartais atrodė, kad aktorius V.Sodeika. Tai jo nesušukuotos, jį jaudinančios mintys, kurias jis dabar formuluoja. Ar tai kalba kuriamas spektaklio personažas? Atsakymas išslysta. Lygties neišsprendžiu, bet ar išsprendė ją aktorius ir režisierius?
Personažo čia dar nėra. Kalbėjimo būdas pusiau literatūrinis, pusiau šnekamasis. Gyvenime taip nekalbame. O literatūroje sakiniai būna sutvarkyti, kad turėtų švarų stilių (tegu ir „nešvarios" kalbos), kad būtų aišku, apie kokį reiškinį tas kūrinys ir kokio charakterio tai žodžiai.
Tūkstantis svarbių dalykų
Per „No Awards" vakarą skambėjo devynių aktorių monologai. Kiekvienąkart kildavo panašūs klausimai: tai kalba aktorius ar jo personažas? Režisieriaus pažadus apie aktorių išpažintis palikime reklaminei sričiai. Kai prasideda spektaklio laikas ir aktorius žengia į tai, kas vadinama rampos šviesomis, ima veikti scenos, o ne sumanymų dėsniai.
Scena - nori ar nenori - daro iš žmogaus personažą - jei jis pats nemoka pateikti savęs kaip savęs. Rodo jo kaukę viešumai arba jo nesusivokimą. Jeigu nori įleisti į sceną nuoširdumą, išmokyk jį vaikščioti.
Juk koncertiniai „No Awards" intarpai kaip tik rodo, kokią režisūrinę, aktorinę, muzikinę jėgą turi „No Theatre" kūrybinė grupė. Tuose intarpuose - ryškūs personažai. Jų pasirodymai parengti viešumai ir sudėlioti taip, kad primintų, į ką einame viso vakaro metu: „Don't Stop Me Now".
Ir kiekvienas iš devynių padėkos monologų turi puikiausią idėją. Elzės - kad nesvarbu, kaip kirčiuojamas vulgarybės vardas, Dovydo - apie tuos kompromisus, kurie gali padėti tobulėjimui, Eglės - apie baimę, kurios nebijokime, Simonos - kad reikia ne tik svajoti, bet daryti ir būti, Ainio - apie šimtą tūkstančių svarbių dalykų, įžiebtų su ainišku temperamentu.
Ir kiekvienas iš devynių monologų turi krypčių-šiukšlių, žodžių ir sakinių, kurie tik apvelia aktoriaus idėją. O tai reiškia, kad žadėtąsias išpažintis į sceną atlydi neišspręstos lygtys. Gal jas turi spręsti dramaturgas, o aktoriams tai per sunki našta?
Čia tiks mintis, girdėta iš kino operatoriaus Jono Griciaus: „Sukurti efektą kur kas paprasčiau, negu jo atsisakyti".
Tikiuosi, tokie pastebėjimai nėra „No Theatre" asmenybių stabdymas ar „galvų kapojimas" - kaip paskutinėje „No Awards" scenoje. Juk ir Mercury, pradėjęs „Don't Stop Me Now", dainuoja šitos dainos išgrynintą mintį, o ne kelias vienu metu.
