Metas pasikalbėti apie meilę. Kalbėtis apie meilę gal ir nelabai įdomu - įdomiau ją jausti. Panašiai turbūt ir Povilui Budriui su Elžbieta Latėnaite - Roko Ramanausko spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“, repetuojantiems spektaklį „Abelaras ir Eloiza“. Pjesės tekstas - tik priežastis neišeiti iš repeticijų salės. Arba tik priežastis pasiilgti. Kas čia ko ilgisi? Veikiau sienos ilgisi meilės, nei žmonės žmonių. Bet vis dėlto vyksta kažkas, gal atsimušęs nuo sienų, ką būtų galima pavadinti jausmu. Ir tai - kad lyg ir nieko nevyksta, bet vyksta vos vos ir tiktai kažkas - daro šį spektaklį labai kinematografišką. Viskas, be kelių intarpų, lyg nufilmuota vienu kadru, nepertraukiama. Drauge labai paprasta, sakytum, nieko nėra. Bet yra maža erdvė, Budrys, Latėnaitė, stalas, sintezatorius. Ir to pakanka.
Nuo sintezatoriaus ir pradėkime. Jo čia - tik tiek, kiek reikia pasidėti alkūnėms rūkant nuobodžiaujančios aktorės tabaką ar atsiremti riešais įdėmiau žiūrint į akis. Tokia, be kelių bereikalingų išimčių, šio spektaklio muzika. Ji atsitiktinė, šiaip jau trukdanti. Bet tuščia erdvė jai imli, viskas girdisi keliagubai. Ir taip čia - su viskuo: dviejų aktorių replikos visada lyg tarp kitko, skirtos tik pakomentuoti pjesę. Tačiau jų čia lauki ir graibstai iš masės be įsitraukimo beriamų melodramatiškos teatrinės medžiagos pastraipų. Apie ką jie pasikalbėjo? Gal bandė apie meilę, šiek tiek - apie feminizmą ir maskulinizmą, dar mažiau - apie moters ir vyro padėtį teatre, ir jau visai mažai - apie vienas kitą. Aš tau graži?, - klausia Elžbieta Povilo. Graži, - sako Povilas. Tai tiek.
XII amžiuje nutikusi reali į vienuoliją pasitraukusių Abelaro ir Eloizos meilės istorija užfiksuota laiškuose, interpretuota britų rašytojo Ronaldo Duncano ir komentuojama šiandieninių teatro kūrėjų iš tiesų spektaklyje beveik negirdima. Ir gerai: jausminio (meilės) laiško žanras, paslepiantis gyvenimą, teatro scenai yra per klampus ir per mažai susijęs su tikrove, kurios scenai reikia daug labiau, nei išraiškingų skulptūrų. Laiškų tekstai čia veikia kaip fonetinė masė, kurios turinio paklaustas, ko gero, nelabai kas atpasakotų: toje masėje svarbesnė aktorių gyvybė, laikysena, reakcija į šį bet kokių stimulų stokojantį repeticijų vakuumą. Du ryškiausiai ištransliuoti laiškai - nufilmuoti vaizdo selfio formatu - perduoda dvi esmines laiškų idėjas: jei Jį kas prisimins, tai ne kaip filosofą, o tik kaip jos meilužį; Ji pamiršo jį tik tada, kai sutiko visa apimantį kitą („jo vardas Krisas. Krisas, ta prasme, Jėzus“).
Jausmu jei kas ir vyksta, tai tik vos vos, aktorinės virtuvės aktualijomis ir dėmesio telkimu į vaidybą kaip scenos esmę, spektaklis „Abelaras ir Eloiza“ primena Kristiano Smedso „Tik filmuojama...“. Smedso darbas buvo atmosferiškas, vizualus, dirgino pojūčius, Ramanausko spektaklis šiuo atžvilgiu yra sausas - jame tėra vaidyba ir fonologija. Tačiau šiais dviem komponentais sukuriamas atviras ir pagaulus procesas, kuriame smalsu būti todėl, kad atsisakoma pretenzijos į magišką rezultatą. Juk spektaklio nebus - jie tik kalbėsis apie pjesę. Jie dar svarstys, ar pjesė vertinga. Kvestionuos ir juoksis. Teis autorių ir tuo pat metu vos vos rišis vienas prie kito. Čia niekas nesiekia padaryti įspūdžio - nei aktoriai, nei režisierius, ir tai yra žavingiausias spektaklio laimėjimas.
„Abelaras ir Eloiza“ suteikia retą progą tiesiog stebėti plyną aktorystę. Maža erdvė (premjera vyko „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje) suveikia kaip zoomas dviejų aktorių būsenoms didinti: abu yra savotiškoje nesuinteresuotumo migloje, nulis entuziazmo (gal net minusas). Jokia realybė jųdviejų nestebina. Rodos, ir nebedžiugina. Neišryškėja nė vieno asmenybė: manęs yra tik tiek, kiek aš reaguoju į tave.
Kai beveik viskas šitaip nutylėta, pradedi matyti mikrojudesius, mikrožvilgsnius, kūnus, psichologiją. Tiek Budrys, tiek Latėnaitė atsiveria kaip dykumos, kuriose lyg ir niekas neauga, bet slypi didžiulė jėga, sutramdanti bet kokį jausmą. Marcelis Proustas antrojoje „Prarasto laiko beieškant“ dalyje rašė apie didelės meilės fenomeną: „/.../ meilė yra pernelyg didelė, kad visa galėtų tilpti mumyse; ji spinduliuoja į mylimą asmenį, susiduria su jai kelią pastojančiu paviršiumi, tas atmeta ją į pradžios tašką, ir šis mūsų meilės grąžintas smūgis ir yra vadinamieji kito žmogaus jausmai /.../.[1]“ Būtent taip norisi įvardyti nujaučiamą Elžbietos Jos jausmą Povilo Jam: repeticijų salėje tvyro vadinamieji jausmai, kuriuos Ji sugalvoja ir sau, ir jam. Iš Jo nejusti nieko, gal tik tas paviršius, į kurį atsimuša Elžbietos Ji. Šį atsimušinėjimą tyrinėti įdomu, tačiau čia tyrinėjimai ir baigiasi. Nieko daugiau neįvyksta.
Teatrinę medžiagą lydinčius trumpus, talpius, skoningai komiškus dviejų kūrėjų pokalbius norisi pavadinti small talk'ų dramaturgija. Tai tokia dramaturgija, kuri atsitinka koridoriuose, biurų virtuvėlėse, rūkant, šalia vykstant dideliems dalykams. Pavyzdžiui, didelių spektaklių repeticijoms, keliančioms triukšmą vaizdo įrašų fone. O ko bijai?, - klausia Ji. Kad viskas va taip va ir liks, - sako jis. Vadinamieji jausmai, vadinamasis gyvenimas ir nesibaigiantis small talk'as, kuriame nieko iš tiesų nenutinka. Visai kaip spektaklyje.
[1] Proust, M. Prarasto laiko beieškant. Žydinčių merginų šešėlyje. Vilnius: Vaga, 2018, p. 129
