Naujoji Jaunimo teatro premjera „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ drąsiai kalba apie mirtį, dūlėjimą, teisę išnykti. Spektaklio pagrindinis kūrėjas Andrius Bialobžeskis - dramatiško gyvenimo aktorius, ieškantis harmonijos ir liekantis ištikimas savo draugams ir bendrakeleiviams.
Dar 2011 m., minint šviesaus atminimo Sauliaus Mykolaičio (1966-2006) gimimo keturiasdešimt penkerių metų sukaktį, Bialobžeskis sakė: „Kai beribio pasaulio platybėse pasigirsdavo mielas ir švelnus, tik artimiausiems skirtas Sauliaus pasisveikinimas: „Na, šūdo gabale, gyvulio tu šmote... tuoj kaip kalsiu į liūlį, nusikočiosi laiptais į komposto duobę...“, suprasdavau - už lango nuostabi diena. Šiandien bus laisvė ir laisvės - daug istorijų, alaus, dainų, svajonių ir sapnų, iliuzijų, į kurias taip jauku aklai pasinerti, ir pokalbiai, pokalbiai, pokalbiai, ir tirpstantis iki saulės patekėjimo laikas...“
Karta, kuri iki šiol neturi savo pavadinimo (ir ačiūdie), vis dažniau prabyla apie tai, kas leidžia perskaityti visą epochą. Kalavijai, įsmigę į žemę, turėjo užauginti geležinius vaikus, bet ne visiems pasisekė tą geležį perlaužti - greičiau liko palaužti jie. Tai karta, kuri dar skaitė knygas, kuri išpažino Ericho Marios Remarque'o „Trijų draugų“ filosofiją. Nors nepriklausomybės genetiniu požiūriu niekaip nesusiesi su pokariu, tam tikri dalykai yra labai panašūs. Ir pokario vertybių žlugimo epochoje, ir mūsų tautos prisikėlimo istorijoje - perversmų ištroškusioje visuomenėje - draugystė tapo vieninteliu pastoviu dalyku. Štai Vilniuje buvo Rimvydas Stankevičius, Saulius Mykolaitis ir Andrius Bialobžeskis. Ir nesvarbu, kas su kuo draugavo, - buvo tokia erdvė, į kurią patekdavo vienas į kitą panašūs. Kaip Stankevičius yra parašęs: „Tarp mirties ir gyvybės yra toks suplėkęs užantis - / Tai ertmė, kur nakvoti susirenka perkarę, persenę vėjai, / Tai vieta, į kurią iš bažnyčių atgabenami buvę šventieji - / Tai vieta, į kurią nė sykio nebuvo užklydęs Dantė.“
Šiuolaikinis lietuvių poetas, kultūros tyrinėtojas, žurnalistas Rimvydas Stankevičius neseniai Rašytojų sąjungos išleistoje trilogijoje „Valhala“ remiasi senovės skandinavų mitologija. Kaip skelbia įvairios enciklopedijos, „Valhala - tai vieta, kur dievas Odinas priimdavo žuvusių didvyrių sielas; tai salė, turinti 540 durų; pro kiekvienas jų petys petin gali įžygiuoti po 800 vyrų; karžygiai ten leidžia laiką puotaudami, pramogaudami, kaudamiesi“. Į šį rinkinį poetas sudėjo svarbiausius savo darbus, svarbiausias tris knygas: „Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir „Ryšys su vadaviete“. Nesunkiai išryškinęs semantines jungtis, poetas tapo teatro įkaitu. Taip ir būna: rodos, pabaigi vieną darbą, o jis išprovokuoja tolesnių veiksmų pradžią.
Neseniai teko pasidžiaugti stebint, kaip literatai rikiuoja savo darbus, svajodami pamatyti naujausią Jaunimo teatro premjerą. Teatro bendruomenė taip pat buvo suintriguota, nes Bialobžeskis - mylimas aktorius. Tačiau du geri „kūnai“, dvi tobulos materijos, susijungusios į naują darinį, išprovokavo ypatingos įtampos vyksmą, kuris savo energija vos neišsprogdino neseniai atsidariusios naujos Jaunimo teatro erdvės - Studijos, kurioje ir įvyko premjera „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. Jau vien spektaklio pavadinimas išduoda, kad menininkams visai nerūpi, ar žiūrovai įsimins kūrinį, į kurį nusipirko bilietą, ar turės ilgiau mintinai pasimokyti, ar tiesiog paklausti „kur einat“ atsakys: „Į tą sudėtingo pavadinimo spektaklį“. Laisvam laisvė.
Papuolęs į gana klaustrofobišką aplinką, kurioje žiūrovai susodinami išilgai, tampi spektaklio bendrininku, ypač jei atsiduri toliausiai nuo išėjimo durų (Studijoje telpa apie šešiasdešimt žmonių). Išilgai išdėstytos teatrinės erdvės - lyg ir ne naujiena, tačiau „Valhala...“ savaip pralenkia visas panašias erdves, nes tai labai suspaustas spektaklis. Jame visko tiek daug - ir vaizdo, ir garso, kad akimirkomis norisi jį išlaisvinti. Laisvė reikalinga ne žiūrovui, laisvė reikalinga tekstui.
Andrius Bialobžeskis - didvyris. Šiais laikais statydamas spektaklį pagal poeziją primeni kamikadzę. Net Alvis Hermanis kažkuria prasme palūžo, nors ir bandė pasislėpti už Michailo Baryšnikovo. Pirmą kartą žiūrint spektaklį „Brodskis / Baryšnikovas“ viskas labiau pasiteisino, nes Brodskio eilės tapatinosi su Baryšnikovo gyvenimu, tačiau patyrus poezijos poveikį, Hermanio gana tiksliai interpretuotą, antrą kartą liko tik režisūrinis kūnas, kuris pasirodė gana paprastas. Ir, beje, daug paprastesnis nei, tarkim, Juozo Budraičio ir Oskaro Koršunovo beketiškos „Paskutinės Krepo juostos“, į kurią kritikai kažkada reagavo gan šaltai. Ne veltui sakoma: savam krašte pranašu nebūsi.
Bialobžeskiui nė motais, kas ir kaip sureaguos. Jis lyg ant lėkštutės žiūrovų akyse padėjo savo širdį ir leido jai iškraujuoti. Bet kur šiuo atveju pasidėjo Stankevičiaus poezija? Kol buvo galima girdėti ar bent jau „atsirinkti“ tariamus žodžius, vidinis veiksmas vyko, o augant aktoriaus emocinei įtampai ir ūmėjant garsiniam fonui viskas ėmė niveliuotis ir virsti sudėtinga kakofonija, kurioje tapo ankšta prasmėms. Kad Bialobžeskis šiandien yra vienas geriausių skaitovų, nepaneigsi. Tai puikiausiai įrodo jo įskaityta plokštelė „Valhala“ (https://www.pakartot.lt/album/valhala-rimvydas-stankevicius). Klausaisi ir verki - su aktoriumi verkia ir tavo širdis. Bet vos tik poezija persikelia į pasaulyje turbūt žiauriausią darinį - teatrą, viskas subyra, pasislepia, dingsta. Gal taip atsitinka dėl to, kad aktorius, o šiuo atveju ir režisierius, per daug pasisavino autorių. Kiekvienas žodis, sakinys, o vėliau - mintis spektaklyje tapo keistu, per daug nepoetiniu, per daug prozišku kūriniu. Paradoksas: poezija neleidžia kurti poetinio spektaklio. Įmanoma prielaida, kad pagrindinis spektaklio kūrėjas ir siekė kiek įmanoma labiau nutolti nuo poetinio lauko, tačiau būtų sunku tuo patikėti, nes jis įvedė realius personažus, kurie tarytum priklauso tik šiam laukui. Greta Bialobžeskio spektaklyje vaidina - peles, moterį, mirtį ir ką tik nori - Mindaugas Ancevičius, Aldona Bendoriūtė, Emilija Jaujininkaitė. Jie labai svarbūs, režisierius juos gerbia, „nenaudoja“, kaip dažnai būna panašios formos spektakliuose, kaip pagalbinių darbininkų, atliekančių tam tikras funkcijas.
Be to, Bialobžeskis tiek įsijautė į Stankevičiaus kūrinį, kad, nepalikdamas distancijos, tapo jos įkaitu. Neabejoju, jog toks svorio pasiskirstymas įvyko dėl to, kad susitapatino dvi giminingos sielos. Ir šiandien net nesvarbu, draugai ar ne draugai Stankevičius su Bialobžeskiu, svarbu tai, kad aktorius autoriumi naudojasi tarsi atlikdamas savo išpažintį. Labai greitai ėmė rastis paties aktoriaus biografijos punktyrų. Ir nors nė vienas iš mūsų negalėtų paliudyti, kaip ir kada atlikėjas jautėsi, jis ne tiek žodžiais, kiek vidiniu balsu išsakė, išraudojo tai, ką yra patyręs ne vienas jo kartos menininkas: „Per žvilgsnį įtraukiu - / Per burną iškvepiu. / Per odą įtraukiu - Per burną iškvepiu. / Per nukirptus, svilintus, / Kruvinus plaukus įtraukiu - / Nešiojuos savy sulaikęs. / Per skausmo geluonį įtraukiu - / Per burną iškvepiu.“ Arba: „Veidas paliečia plytelę, ant kurios užrašyta: „Stebuklas“. / Tai mano Sostinė, mano vainikas ir tikslas, tuo ir baigiu savo laišką. / Duonos riekė vietoj antspaudo. Vilnius. Katedros aikštė.“
Spektaklyje garsas virsta kūnu, o kūnas - muzika, čia pat gimstančiu džiazu. Viskas auga, ūmėja. Muzikantai Mantvydas Leonas Pranulis, Haroldas Parulis ir Domantas Razmus pasiduoda jausmų ir išgyvenimų pliūpsniuose gyvenančiam aktoriui, jie dar labiau kaitina atmosferą. Garsų ir muzikos kūrėjai labai tiksliai jaučia kiekvieną loginės prasmės krustelėjimą, padeda artėti prie tam tikrų kulminacinių taškų. Todėl kai Bialobžeskis išsieloja pagrindinį „Valhalos“ motyvą („Čia iš vidaus nėra durų. / Čia laikomi dingę be žinios kariai. / Naktimis - kai kelias valandas leidžia mąstyti - / Mes šaukiam ir šaukiam dalinio numerius - / Sakom sargams, kad skaičiuojam avis - jie nesupranta - / Čia nevalia užmigti.“), galutinai įsitikini, kad aktorius ne Stankevičių statė, o pasakojo savo gyvenimą. Čia ribos nėra, jos ir neturėtų būti, tačiau ar toks maksimalus atsivėrimas šiandien reikalingas? Atrodytų, kad ne tiesiogiai pasisavinant poeto žodžius, o nutiesiant tam tikrus tiltus, taip lengvai neišduodant savęs, galima daug greičiau pataikyti į širdį. Neabejoju, kad daugiau nei pusei žiūrovų tos būsenų, kurias teko išgyventi tam tikros epochos draugams, nesuprantamos. Kažkuria prasme laikas jau „nuvažiavo“. O gyvenant kitame laike būtinas teatrinių priemonių pokytis. Ar kas nors gali užjausti personažą, kuris, gulėdamas ant knygų su zuikine kepure ir beprotnamio „suknia“, šaukia: „Čia iš vidaus nėra durų“? Beprotnamiuose labai tylu, visas klyksmas sukišamas į tabletes. Vidinis šauksmas - labai subtilus dalykas, jo nevalia išrėkti tiesiai į veidą. Edvardo Muncho atkartoti neįmanoma. Gal būtų lengviau sušokti... Bialobžeskis nesidrovi jokių aplinkybių. Jo vaizdiniai galingi („medžiais lyg šiurpas nubėga nuoga med. sesuo“) ir tuo pačiu metu paslepiami tirštame spektaklio audinyje. Privalu išlaisvinti spektaklį.
Kurdamas monospektaklį Bialobžeskis nelieka vienas. Nors destrukcinė aplinka reikalauja visiško išsivalymo ar atsiribojimo, ne vien dėl įvairių poetizmų, bet ir dėl harmonijos siekio įvedami, kaip jau minėta, gretutiniai personažai. Pagrindinė - moteris, lyg šventoji - Aldona Bendoriūtė. Ši aktorė, spektakliuose vis dažniau atliekanti misionieriškas funkcijas, šį kartą taip pat įsikūnijo į tariamą Mariją: „Eikš ant rankų - / Juk žinai, turi susikaupti, išmokti matyti / Kelis ėjimus į priekį, / Suvokt visa tai, ką tau duodu.“ Bendoriūtė lyg nematomas angelas per visą spektaklį sergi „dingusį be žinios karį“. Ir nors sakoma, kad reikia būti angelu, kad to nesuprastum, Bendoriūtės akys ir laikysena išduoda, kad ji mato ir girdi daug daugiau, nei leista paprastam mirtingajam.
Nors Bialobžeskis vaidina save, vis dėlto jam nerūpi įasmeninti situacijas, jis siekia išreikšti universalią žmogaus būseną. „Publika ta pati, kaip anuolaik - / Kryžiai ir varnos, / Tu - visur, visais / Laikais toks pats“... Jam rūpi atvirai pasiguosti, dar kartą primenant apie žmogaus vienišumą, apie kraštutines jausmų būsenas: „Trečiąją dieną - iš kur?.. / Trečiąją dieną - į pragarus... / Trečiąją dieną kur kas sunkiau / Sekėsi tverti neatsimerkus“...
Įdomu tai, kad scenografė Neringa Keršulytė, kuri per daug nemėgsta nutolti nuo kūrinių siužetų, jau kelintame spektaklyje padeda aktoriams „suminkštinti“, „subuitinti“ aplinkybes. Su ja jau seniai yra susikalbėjęs Rolandas Kazlas, „intensyviai pagalbai“ Keršulytė pakviesta kuriant ir šį spektaklį. Sunku pasakyti, kas lėmė tokį pažodinį kūrinio perskaitymą, bet atrodo, kad taip sumanyta režisieriaus, o dailininkė tik pakviesta atlikti, sustiprinti tam tikrus įvaizdžius. Ne tiesiogiai, bet bendra stilistika „Valhalos...“ vizualioji pusė primena Audriaus Puipos magiškojo realizmo akvareles. Ne veltui iš Romos trumpam į Vilnių sugrįžusi dailininkė ir scenografė Medilė Šiaulytytė spektaklio metu per kelias minutes nupiešė matomos sceninės dalies eskizą (žr. iliustraciją). Maža Studijos erdvė visa tirštai užpildyta, kai kurie daiktai Ancevičiaus, Bendoriūtės ir Jaujininkaitės pastangomis šiek tiek migruoja. Naudojama ir dar viena sceninė priemonė - vaizdo projekcija, kurios autorius Kornelijus Jaroševičius. Tai, kas susiję su laikotarpio atmosfera, konkrečių vaizdų turiniu, priklauso Keršulytei ir Jaroševičiui, o tai, kas su jausmų pasauliu - aktoriams. Muzika, kaip dažnai ir būna gyvenime, - daugiafunkcė: ir atmosfera, ir lygiagretus personažų partneris.
Aktorių Saulių Mykolaitį spektaklyje primena ne vien konkrečios detalės, bet visų pirma būsenos, kurios pareikalavo tramdomųjų marškinių. Kai atsiduodi teatrui, tai tampa ypatingu išgyvenimu, iš kurio negali lengvai išsilaisvinti. Todėl akivaizdu, kad praėjus pirmųjų spektaklių nerimui „Valhalos (išsi)tardymai“ įgis antrą kvėpavimą.
