Spektaklių vaikams, kuriuose vis aktyviau remiamasi įvairiomis vaizdo ir garso technologijomis,daugėja. „Tėčio pasakoje“ technologijų pagalba kuriamų vaizdų ir aktorių sąveika dar ryškesnė.

Džiaugsmas dėl kvapą gniaužiančių vaizdų ir sąmojingų sprendimų tolydžio nuslopsta – iki kito pasigėrėjimo ir vėl iki kito nusivylimo. Per visą spektaklį nesiliauja inercijos, atgyvenos kova su naujove, su tuo, kas nepatirta.

Dante’s kūrinys E. Nekrošiui – tik atspirtis, tema vaizduotei. E. Nekrošiaus režisūra įgauna vis daugiau choreografijos, pantomimos bruožų, tad „Rojus” panašus į neskubrų etiudą, sudėtą iš plastinių improvizacijų.

Tai gyvas, sumaniai keičiantis tempą, aktualus, kartais itin smagus, o kartais perdėtai, tačiau taikliai utriruotas darbas. Be abejonės, džiugu, kad nepasiduota pagundai atgroti viso roko grupės „Colours of Bubble“ repertuaro.

Romantizuota istorija „Katedroje“ – tik dūmų uždanga, po kuria autorius nuo valdžios ir cenzūros slepia esamąjį laiką. Tad ar galima skaityti „Katedrą“, remiantis tik ja pačia, paisant tik vienos iš laiko juostų?

Scenoje tiek įvairiausios scenografijos ir butaforijos, jog rodos, kad aktoriams ten niekada vietos neatsiras. Ką jau kalbėti apie gyvą triušį, kamputyje savo narve beėdantį šieną.

Koršunovas, iškėlęs menininko tapatybės klausimą „Hamlete” ir „Dugne”, „Mirandoje” pamažu pradėjo leisti rankas, o statydamas „Katedrą” galutinai nustojo kovoti už savo tapatybę.

Apskritai „puodelių-indelių kelionė“ – nuosekliausias veiksmas, vykstantis spektaklyje, o mėginimas spektaklio presą užversti ant dramatiškos nuospaudos ir sukelti katarsį disonuoja su intelektualia pjesės prigimtimi.