Moters seksualinio malonumo istorija yra kupina lūžių, prieštaravimų ir nuolat kintančių perspektyvų, kurias labiausiai formavo religinės, medicininės ir kultūrinės nuostatos. Jos kūno suvokimas ir teisė į malonumą bėgant amžiams keitėsi nuo atviro pripažinimo iki visiško ignoravimo. Senovės civilizacijose moters seksualinis pasitenkinimas buvo vertinamas kaip svarbus faktorius vyro ilgaamžiškumui (Tolimieji Rytai), arba siejamas su reprodukcija – buvo manoma, kad moters patirtas orgazmas reikalingas tam, kad ji sėkmingai susilauktų palikuonių (Senovės Graikija ir Roma).
Tačiau Viduramžiais, stiprėjant krikščionybei, moters seksualumas buvo demonizuojamas, o malonumas, nereikalingas tam, kad sėkmingai pagimdytų, laikytas nuodėme. Šis gėdos suvokimas tęsėsi ir vėlesniais amžiais, ypač Viktorijos epochoje, kai moters seksualinis geismas buvo nuneigtas ir dažnai priskiriamas psichologiniams sutrikimams, tokiems, kaip bene labiausiai išgarsėjęs – isterija. Didžiausi pokyčiai, žinoma, įvyko XX amžiuje, kai Alfredo Kinseyʼio, Williamo Masterso bei Virginios Johnson moksliniai tyrimai atskleidė platų moterų seksualinio elgesio spektrą, paneigė mitus apie moters seksualinį pasitenkinimą ir įtvirtino klitorio svarbą[1] (taip, to paties organo, kurio pavadinimą net ištarti taip nejauku). O 1960 m. atsiradusi kontraceptinė piliulė leido atskirti seksualinius žaidimus nuo reprodukcijos ir suteikė moterims laisvę tyrinėti savo seksualumą be baimės pastoti. Nors XX amžiuje įvykusi seksualinė revoliucija išlaisvino iš šimtmečius užsitęsusios tabu temos ir šiandien požiūris į moters seksualumą yra daug atviresnis, tačiau senosios nuostatos ir socialinės normos vis dar daro įtaką ypač konservatyvesnėse, religingesnėse visuomenėse. Tokioje aplinkoje moteris ir jos seksualinio malonumo aspektai paliekami kaip antriniai arba išlieka visišku tabu, lydimi gėdos ir nutylėjimų.
Nelengvą ir dažnai gėdinga paverčiamą malonumo temą, scenoje (tiksliau, auditorijoje) nusprendė atidžiau patyrinėti režisierė Laura Kutkaitė. Kutkaitė – viena iš nedaugelio Lietuvos režisierių, kurių darbai vis atliepia aktualias ir dažnai nepatogias temas bei problemas. Šios režisierės dėmesio centre – moteris, į kurią žvelgiama visapusiškai. Tačiau klausimai, kuriuos savo darbuose kelia Kutkaitė, dažnai atrodo kur kas universalesni, nei taikomi tik jos pasirinktai analizuoti temai. Ankstesniuose savo darbuose, pavyzdžiui, „Sirenų tyla“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022) Kutkaitė kalbėjo apie psichologinį ir fizinį smurtą prieš moteris bei #MeToo judėjimą, spektaklyje „Teiresijo krūtis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023) režisierė tyrinėjo kūno, kaip socialinio ir politinio reiškinio, sampratą. Šį kartą jos sumanyta performatyvi paskaita „tremolo“ (MMLAB produkcija, 2025) nėra įprastas spektaklis, tai – intelektualus pasipriešinimas gėdos kultūrai, kuris išryškėja per subtilią, šmaikščią, kartu ir provokuojančią formą.
Pačioje paskaitos pradžioje – šūsnis klausimų žiūrovams: anoniminis mobiliaisiais telefonais atliekamas testas, kuris leidžia pasitikrinti, kiek orientuojamės seksualinio malonumo temoje. Įdomu, ar kūrėjos išsaugo šio testo duomenis? Rodant „tremolo“ skirtinguose miestuose ir skirtingoms auditorijoms, surinkti duomenys laikui bėgant galėtų konkuruoti su solidžiomis ir ypač plačiomis apklausomis, o vėliau pretenduoti ir į rimtus tyrimus. Kūrėjų pateikta klausimų forma – žaisminga, į klausimus auditorijoje atsakome laisva valia. Įtariu, kad apklausų agentūroms tokiomis anketomis išjudinti visuomenę būtų sudėtingiau.
Auditoriją leidžia tyrinėti ne tik atliktas testas: kartais privalu mesti žvilgsnį į ją, kad pastebėtum žemyn nudelbtus vyriškosios lyties atstovų žvilgsnius (toli gražu ne visų, tačiau tokių atsirado per abu matytus „tremolo“ rodymus), o moterys buvo linkusios kur kas daugiau įsitraukti į Kutkaitės užduotą paskaitos toną; susidarė įspūdis, kad moterims šias temas sekėsi priimti atviriau. Vienas vyras, sėdintis šalia, viso pasirodymo metu desperatiškai vėl ir vėl skaitė festivalio „ConTempo“ leidinį (kurio programoje ir buvo parodytas „tremolo“). Galvos nepakėlė. Nejauku. Šis žodis vis užklysdavo mintyse apsižvalgius po auditoriją. Tik kodėl nejauku? Ir ar tikrai moters seksualinio malonumo aspektai turi rūpėti tik moterims?
Aktorė Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė ir pati režisierė Laura Kutkaitė renginio „scenoje“ – Kauno technologijos universiteto auditorijoje – užima lektorių vietą. Ši akademinė aplinka iš esmės veikia kaip tam tikro pažinimo ritualo vieta. Universiteto auditorija juk yra vieta, kurioje mokomės, įgyjame žinių ir visapusiškai bręstame. Atrodo, kad tokią erdvę Kutkaitė sąmoningai pasirinko siekdama atstatyti žinojimo tiesą: žiūrovus išlaisvinti nuo mitais, vešliu folkloru apipinto moters kūno ir jos seksualinio malonumo suvokimo.
Mokslinius tyrimus susiejant su asmeninėmis istorijomis, „tremolo“ iš tiesų vyksta kaip paskaita: atlikėjos rimtas paskaitos dalis atskiedžia šmaikščiais inkliuzais – asmeniniu požiūriu, istorijomis, išgirstais juokeliais arba net erotizuotais veiksmais. Hibridinis formatas leidžia ištrinti ribas tarp teorijos ir praktikos, tarp šalto medicininio žinojimo ir jausmingos asmeninės patirties. Kartu tokia forma pasitarnauja ne tik kaip edukacinė, bet ir skatina žiūrovų empatiją (juk lengviau tapatintis išgirdus konkrečią istoriją, nei gerą valandą klausantis sausos paskaitos apie moters organų sandarą ir kitus fizinius moters seksualumo niuansus). „tremolo“ atlieka ne tik kritinę funkciją, bet ir tampa intymiu dialogu tarp aktorių ir žiūrovų. Čia esi kviečiamas apmąstyti tiek tam tikrus etinius ar moralinius įsitikinimus, tiek ir savo seksualines patirtis.
„tremolo“ ironiškai pateikiama nemažai spekuliacijų bei sovietinių „tiesų“, deja, bet vis dar mūsuose per dažnai girdimų: kokia moters prievolė ir vieta pasaulyje, kaip moteris savo gyvenime turėtų koncentruotis į laimingą (suprask, pasitenkinusį) vyrą, o pati tenkintis griežtai monogamiškais, heteroseksualiais santykiais, ir, žinoma, šeimos (kurioje būtinai gimtų vaikai) gerove. Žiūrėdama šį darbą susimąstai: kokios visuomenės normos ir lūkesčiai iki šiol labiausiai varžo mus, moteris? Ar jos iš tiesų visuomenėse kinta taip greitai, kaip greitai XX a. įvyko seksualinė revoliucija? Kas moterims galėtų padėti įveikti gėdą bei vis dar tabu išlikusias moters seksualinio gyvenimo temas? Kaip būtų galima skatinti moterų savivertę ir tuo pačiu apsaugoti nuo seksualinio smurto (šie dalykai, deja, susiję kur kas labiau, nei būtų galima pagalvoti)? O seksualinė sveikata? Ką mes galime pasakyti apie ją? Užtenka išgirsti vieną kitą tikrą asmeninę istoriją apie tai, kad lytiniai santykiai moters vis dar suvokiami kaip sunki prievolė, kurią ji turi atlikti dėl gerų santykių su vyru ir vardan šeimos (suprask – giminės) pratęsimo, ir tampa aišku, kad šiose srityse mums, kaip visuomenei, vis dar yra kur pasistūmėti.
Jei šią performatyvią paskaitą bandytume sudėti į dramaturginius rėmus, žiūrovams galėtų atrodyti, kad svarbiausias įvykis čia – dar pirmoje paskaitos pusėje įvykęs atlikėjų kūniškas apsinuoginimas. Tačiau kurį laiką tvyrojusi nejauka greitai išnyksta, prie nuogo kūno priprantama kaip prie natūralaus. Atlikėjos kūrinyje atlieka tuos pačius veiksmus, kaip ir būtų su drabužiais, tik šioje auditorijoje – be jų. Nuogumas čia nėra skirtas šokiruoti (nors iš pradžių toks jausmas aplanko), bet greičiau atlieka konceptualią funkciją: šių dviejų moterų apsinuoginimas, ypač akademinėje aplinkoje, dekonstruoja ne tik fizinio kūno, bet ir intelekto, lyties bei galios hierarchiją. Taip Kutkaitė moters kūną paverčia ne objektu, o žinių, istorijų ir patirčių žemėlapiu.
Ir dar vienas svarbus elementas – iškoduoti „tremolo“ reikšmę, kurią, pasitelkusios itališką muzikinį terminą, suteikia kūrėjos: tai virpėjimas arba drebulys, kuris kyla ne tik pasineriant į geismo klodus ir patiriant malonumą, bet ir iš baimės atvirai kalbėti apie savo kūną bei patiriamą malonumą, kuris yra susijęs su visuomenės primestomis normomis. Abi atlikėjos auditorijoje virpėjo beveik viso „tremolo“ metu. Dabar manau, kad šis virpulys, matyt, daugiausiai ir kūrė nejaukos atmosferą: jis trukdė kūnams nurimti, o atlikėjoms kalbėti. Jo neįmanoma nematyti ar neišgirsti.
Šis Kutkaitės darbas kviečia priimti save ir pripažinti, kad gėda ir nutylėjimai nėra individualios problemos, o įsisenėjusios socialinės ligos. O „tremolo“ tampa išlaisvinančiu aktu, atverdamas kelią savęs priėmimui ir savivertei auginti. „tremolo“ nėra tiesiog performatyvi paskaita: tai drąsus, aštrus, tiesiogine ir perkeltine prasmėmis nuogas, bet kartu subtilus ir intelektualus aktas, kviečiantis kiekvieną žiūrovą permąstyti savo požiūrį į moters kūną, malonumą ir gėdą.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] Šie tyrimai atskleidė, kad pačios svarbiausios klitorio funkcijos yra susijusios su seksualiniu malonumu ir moters pasiekiama lytinio akto kulminacija.
