Kamilė Rupeikaitė
 |
| Darius Meškauskas ir Viktorija Streiča |
Visiškai suprantama, kodėl 1948 m. Niujorke pirmąkart sceną išvydęs amerikiečių kompozitoriaus Cole’o Porterio miuziklas „Bučiuok mane, Keit“ Kauno muzikiniame teatre ir vėl sulaukė pastatymo: spalvinga, lengvai įsimenanti muzika, smagus siužetas, atskleidžiantis audringus dviejų artistų santykius (Lili Vanesi ir Fredas Grehemas, buvę sutuoktiniai, susitinka teatro scenoje kurdami pagrindinių herojų Petručijaus ir Katarinos vaidmenis W. Shakespearo pjesėje „Užsispyrėlės sutramdymas“). Pirmą kartą „Bučiuok mane, Keit“ skambėjo Kaune 1968 m., pastatytas režisierės Aldonos Ragauskaitės. Šiemet miuziklą scenai parengė režisierius Aidas Giniotis, choreografė Vesta Grabštaitė, dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė ir dirigentas Julius Geniušas. Kauno muzikinis teatras dabartiniam pastatymui pasirinko 1999 m. atnaujintą miuziklo versiją, kuriai puikią orkestruotę padarė žymus amerikiečių džiazo kompozitorius ir aranžuotojas Donas Sebesky, pelnęs už šį darbą „Tony“ apdovanojimą. Du premjeriniai „Bučiuok mane, Keit“ spektakliai kovo 23 ir 24 d. suteikė galimybę palyginti visiškai skirtingas solistų sudėtis.
„Naujų žmonių dalyvavimas spektaklyje yra visiems tik į naudą. Pamatyti kitų partnerių darbą yra naudinga – nes visi pradeda veikti, dainuoti, vaidinti kitaip“, – dar prieš premjerą teigė A. Giniotis. Tad ir išvydome energija bei žaisme pulsuojantį reginį, kuriame dinamiškai sujungti skirtingi kalbamieji, muzikiniai ir šokio epizodai. Režisieriaus sprendimas suburti mišrią dainininkų, aktorių ir šokėjų komandą, siekiant įtikinamai sukurti miuziklui būtiną profesionalų įvairialypiškumą, iš dalies pasiteisino (tikrai išvengta statiškumo ir nuobodulio!), o iš dalies ir ne. Miuzikle girdėjome skirtingų tipų vokalą. Solistai, kurie nėra profesionalūs vokalistai, dainuodami „nukąsdavo“ žodžių galūnes, neišdainuodavo viršūnių, o, būdami išraiškingi aktoriai, jas tiesiog paversdavo efektingais baigiamaisiais šūksniais. Tikėkimės, kad ateities spektakliuose, kai nurims premjerinis jaudulys, tos neišdainuotos vietos suskambės tiksliau ir laisviau.
Pirmasis spektaklis, kuriame pagrindinius vaidmenis charakteringai kūrė operos solistė Aušra Cicėnaitė (Lili Vanesi-Katarina) ir aktorius Andrius Kaniava (Fredas Grehemas-Petručijus), paliko ryškesnį įspūdį nei antroji kovo 24 d. premjera su dramos aktoriais Viktorija Streiča ir Dariumi Meškausku (abu jie – irgi puikūs artistai, tačiau V. Streičos sukurta Lili-Katarina yra santūresnė, ne tokia žaižaruojanti). Antrajame spektaklyje veiksmas plėtojosi skubočiau, ne taip įtikinamai; silpnesnis buvo muzikinių numerių atlikimas, kadangi tarp pagrindinių artistų buvo mažiau profesionalių dainininkų, pajėgių išlaikyti vokalinį „stuburą“.
 |
| Scena iš miuziklo. Nuotraukos iš Kauno muzikinio teatro archyvo |
Įdomiausia ir charakteringiausia miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ aktore pavadinčiau A. Cicėnaitę, kurios Lili – itin tvirto būdo, principinga, žinanti savo vertę, tačiau trokštanti meilės, o užsispyrėlė Katarina – tikra pasiutėlė, besibodinti vyrais. A. Cicėnaitė bene ryškiausiai atskleidė kontrastą tarp Lili ir Katarinos. Solistė džiugino vokalinio ir aktorinio meistriškumo balansu, laisva scenine savijauta, tiksliu intonavimu, gera dikcija. A. Kaniavos ir D. Meškausko, pasižyminčių gražiais balsais, vokalinio intonavimo trūkumus atpirko išraiškinga vaidyba.
Charakteringas Kristinos Siurbytės sukurtas naktinio klubo dainininkės Luizos Lein-Bjankos (antrąjį vakarą ją įkūnijo Akvilė Garbenčiūtė) paveikslas. Naivią, kvailoką, pačia savimi besidžiaugiančią koketę teatro debiutantę K. Siurbytė vaidino labai nuoširdžiai. Tačiau vietomis ausį rėždavo „sumiuziklintas“ jos vokalas. Luizos mylimojo Bilo Kalhuno ir Bjankos mylimojo Lučencijaus vaidmenį atliko Mindaugas Zimkus ir Kęstutis Alčiauskis.
Gan ryškūs personažai – vienas kitam simpatizuojantys Hetė (Ieva Vaznelytė ir Rūta Zaikauskaitė) ir Polas (Deivydas Norvilas ir Žanas Voronovas). Vikrusis D. Norvilas įtaigiai derino dainavimą su šokiu, tačiau susidarė įspūdis, kad scenoje jis pernelyg gėrėjosi pačiu savimi. Žavinga, artistiška gangsterių, netikėtai tampančių aktoriais-improvizatoriais W. Shakespeare’o pjesėje, porelė – Gediminas Maciulevičius ir Danielius Vėbra. Turintys didelę sceninę patirtį, šie solistai humorą pasitelkė nepersūdytai, minimaliomis priemonėmis – rodos, žiūrovą prajuokinti užteko vien veido išraiškos. Antrąjį vakarą gangsterius žaismingai įkūnijo Tomas Ladiga ir Jonas Lamauskas.
Vienintelis solistas, dainavęs abu vakarus – Arvydas Sauspreikšaitis, sukūręs generolo Houvelo, Lili gerbėjo, paveikslą. Išvaizdus solisto stotas tinka generolo vaidmeniui, ko, deja, negalima pasakyti apie visiškai „pavargusį“ balsą. Klausant buvo justi didžiulės A. Sauspreikšaičio pastangos dainuoti, o tai gerokai apsunkino klausymą ir paties kuriamo herojaus charakteristiką.
Abu vakarus pasigedau ryškesnio „teatro teatre“, dvigubos charakteristikos – skirtumo tarp pačių įkūnytų artistų asmenybių ir jų kuriamų personažų. Aktoriai, vaidinantys Shakespeare’o pjesės herojus ir tiesiog gyvenantys užkulisių gyvenimą kaip paprasti žmonės, galėjo sužaisti ryškesniais kontrastais, nepaisant to, kad pjesės herojų santykiai randa atgarsį pačių artistų tarpusavio problemose. Lyginant abu matytus spektaklius, tenka pripažinti, kad pirmoje premjeroje patyrėme daugiau dinamikos, išvydome laisvesnį artistų improvizavimą.
Režisierius A. Giniotis viename interviu pavadino šį savo darbą „įžūliu, chuliganišku“. Net ir atsižvelgiant į tokią paties statytojo pasiūlytą charakteristiką ir į tai, kad pagrindinė spektaklio idėja yra žmonių tarpusavio santykių, kaip savotiško žaidimo ir teatro, parodija, vietomis norėjosi mažiau tiesmukumo, pavyzdžiui, ne taip deklaratyviai masinėse scenose eksponuojamo seksualumo. Scenografija ir kostiumai paliko teigiamą įspūdį – neperkrauta, nerėžė akies ir tinkamai padėjo rutuliotis veiksmui. Dinamiškai ir nuotaikingai abu vakarus vaidino choro ir baleto artistai bei šokių grupė „Funny Beat“, pasitelkusi net akrobatikos elementus.
Orkestras, diriguojamas J. Geniušo, pirmąjį premjeros vakarą nuskambėjo pernelyg dramatiškai: norėjosi ne tokio sunkiasvorio „kirtimo iš peties“, o scenoje vykstančios žaismės atspindėjimo. Kartais orkestras užgoždavo solistus, kuriems pro masyvų skambesį nepadėjo prasiskverbti net mikrofonai. Pati orkestruotė labai spalvinga, iliustratyvi, todėl pasigedau daugiau subtiliai išryškintų pobalsių, dainingesnių instrumentų dialogų. Antrojo spektaklio metu džiugino teigiami orkestro pokyčiai – atidžiau įsiklausyta į vyksmą scenoje, išlaikytas balansas tarp orkestro ir dainininkų balsų. Dirigentas orkestrą vedė jau lengvesne ranka.
