Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera „Snieguolė“ - nepaprastai pretenzingas spektaklis. Kitaip ir negalėjo būti, kai kūrinį režisavo menininkė Gintarė Minelgaitė, viešumoje prisistatanti Dr. GoraParasit pseudonimu. Nedrįstu klausytojams priminti jos ankstesnių nuopelnų, nes iškeldama vienus veikiausiai sumenkinsiu kitus. Tačiau apie juos galite perskaityti ir pretenzingą kūrinį atitinkančioje programėlėje, kurioje išryškinti visos kūrybinės komandos tarptautiniai pasiekimai.
Na gerai - ne visos kūrybinės komandos. Aktorių nuopelnai ir pagrindai nebuvo išvardinti. Taip pat nenurodyta, iš kur scenai sùrinkta dalis teatre nedirbančių masinių scenų atlikėjų. Tad hierarchija požiūryje į „Snieguolės“ kūrybinę komandą egzistuoja.
Viso to neminėčiau, jei pats spektaklis nesufleruotų pretenzingos moralės. Pretenzija kaip ambicija yra puiku. Pagirtinas ir NKDT pasiryžimas skirti daug išteklių tenkinant Dr. GoraParasit idėjas. Juolab pirmoji spektaklio dalis skambėjo adekvačiai sukurtiems lūkesčiams ir teikė vilčių. O štai antroji nuo pat pradžių riedėjo duobėn. Tad spektaklį palikau su išvada, kad idėjos, ištekliai, medžiagos gausa ir pasirinktos išraiškos priemonės galiausiai nebuvo suvaldytos.
Akcentuojant pasakos autorystę, pagrindinė veikėja vadinama ne Snieguole, o Grimm. Kadangi ji gimė moteriškos biologinės lyties, o socialinės savo lyties neapibrėžia, ją vadiname ji / jis / jie. Vaidmuo atiduotas aktoriui Mantui Bendžiui, kuris, kurdamas įvairialypį personažą, cituoja ir vaidybą remia tiek Brolių Grimų, tiek Walto Disney'aus studijos veikėjomis. O štai scenos personažo siekiamybes diktuoja pati Dr. GoraParasit: Grimm - tai visų sričių aktyvistė.
Pirmoje spektaklio dalyje Grimm drąsiai kovoja už ledynų išsaugojimą, už teisę būti priimtai / priimtam / priimtiems tokios lyties, kokia / koks / kokie ji / jis / jie jaučiasi ir prieš marginalius ją / jį / juos puolančius tėvų kartos atstovus. Pastaruosius įkūnija Agnieškos Ravdo vaidinama Grimm pamotė Cypress, apsivilkusi nutukusio vyro kostiumu; čia suprantame, kad didžioji radikalų dalis tapatinama su vidutinio amžiaus vyrais, kurių kūnai ir protai prikimšti kenksmingo šlamšto.
Pirmosios dalies pabaigoje Grimm patenka į septynių vyrų mokslininkų draugiją. Kaip ir Grimų pasakojime, šie „mergaitei“ pasiūlo likti namų tvarkytoja. Tačiau spektaklyje ji / jis / jie nukerta: aš liksiu čia, tačiau ne tvarkysiu namus, o padėsiu kovoje už ledyno išsaugojimą.
Deja, ši taikli ir žavi pastaba antroje spektaklio dalyje nebuvo stipriai plėtojama. Priešingai - iki tol matyta kaip kovotoja, Grimm įgijo naivios, nepastabios, tuščios paauglės bruožų. Žinoma, tai iliustruoja ir Snieguolės personažo virsmą mūsų visuomenėje. Grimų pasakos veikėją, kuri būdama septynmetė jau pati ieškojo išeičių, o vėliau susimokiusi su sužadėtiniu net žiauriai atkeršijo pamotei, mieliau priimame kaip Walto Disney'aus nupieštą sprendimo galios neturinčią mergelę, kurią išgelbsti pasirodyti ir pabučiuoti teikęsis princas.
Taiklių paralelių Dr. GoraParasit spektaklyje daug, tad interpretuoti galėtume be galo (kita vertus, kūrinys užveriamas daug ką paaiškinant programėlėje). Tačiau pažvelgę į spektaklį kaip į visumą, vargiai rasime griaučius, kurie suteiktų formą turinio „mėsai“. Sumaištį kelia vien tai, kaip stipriai skiriasi dviejų spektaklio dalių dramaturgijos strategijos. Pirmoje matome pasakos interpretaciją, integruojančią šiuolaikinius veikėjus ir jų problemas. Antroje Grimų ir Walto Disney'aus „Snieguolių“ kontekstai lieka ženklais, kurie ilgainiui tampa nebesvarbūs, nes spektaklis plėtojamas kaip fantastikos žanro paskaita apie grėsmę Žemės planetai.
Kita vertus, abi dalis jungia bendra estetika. Pirmą kartą statydama institucijoje - ir ne bet kur, o nacionalinio teatro didžiojoje scenoje - menininkė integruoja savo ankstesnėje kūryboje atrastas vizualias priemones: ne kartą kūriniuose pasitelktą juodą lateksą, „Electric Dreams“ matytas kostiumų ir grimo detales, „Tristane ir Izoldoje“ atrastą prie lygaus paviršiaus medžiaga prispaustų ir aptrauktų kūnų vaizdinį. Šiuo atveju išbandytų ir išplėtotų priemonių naudojimas pasiteisina, nes patirtis leidžia tvirtai laikytis nusibrėžtos krypties. Pavyzdžiui, iš principo aštri BDSM estetika spektaklyje naudojama saikingai, epizodiškai ir filosofiškai. Taip pat palyginti sėkmingai susitvarkyta su filmuota medžiaga, kurios spektaklyje ne mažiau nei gyvo veiksmo (ir ne mažiau per daug).
O štai gyvas veiksmas ir jį naviguojanti dramaturgija skendi tokioje pat netvarkoje kaip ir šiuolaikinis pasaulis. Natūralu, kad, spektaklyje vienodai susvarbinant klimato kaitos, socialinės lyties, vartotojiškos visuomenės, galios santykių, seksizmo, radikalizmo temas, žiūrintieji nebeturi už ko griebtis. „Snieguolėje“ aišku, apie ką yra šiuolaikinis pasaulis. Tačiau neaišku, apie ką yra pats spektaklis ir kuo jame pateikiama informacija kitokia nei, pavyzdžiui, kasdieninis naujienų srautas internetinėje žiniasklaidoje. Tad nors Dr. GoraParasit nėra pradedančioji menininkė, ji daro režisierių naujokų klaidą: sudeda viską, ką žino ir ką moka, tarsi siekdama save įsteigti vienu spektakliu ir bijodama, kad daugiau tokių progų nebus.
Tokiais atvejais menininkai taip stipriai susirūpina savimi, kad teatras kaip meno reiškinys pasislenka į šalį. „Snieguolės“ atveju pretenzijos viršijo galimybes: trijų valandų spektaklis, paremtas pasaka, keliais jos kontekstais ir daugybe šiuolaikinių problemų, reikalauja stiprių įgūdžių, patirties bei žinių, kaip valdyti milžinišką atlikėjų, informacijos bei išraiškos priemonių kiekį. „Snieguolės“ kontekste Dr. GoraParasit patirtis dirbant su Robertu Wilsonu nėra argumentas: šis režisierius kuria genialią estetiką ir kur kas mažiau genialiai permąsto žmoniją.
Tarptautinis scenos menų kontekstas įrodo, kad geriausi kūriniai yra tie, kurių išpildymas viršija ar bent atitinka pačių menininkų keltas pretenzijas, kitaip vadinamas lūkesčiais. „Snieguolėje“ apeliuota į masę svarbių temų, tačiau daugiausia čia dirbta dėl estetikos. O ši, Dr. GoraParasit atrasta ir beveik nekintanti, nesukuria pakankamai įdomaus turinio trims kūrinio valandoms. Tad spektaklis atmintyje išlieka tarsi didelis burbulas, kuriam susprogdinti pritrūko įgūdžių ir savikritikos atrenkant kūriniui reikalingiausias scenas.
