Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai, nors ir nedrąsiai, tačiau vis dažniau savo spektakliuose ima kalbėti socialinėmis temomis. Lapkričio 30d. choreografas Vytis Jankauskas parodė „Aritimijų" premjerą, kurioje žmogaus gyvenimas sociume, anot spektaklio anotacijos, yra kryžius, kiekvieno nešamas ant savo pečių. Žmogaus kaip laisvo individo, supančioto visuomenės primestų įsipareigojimų, idėja nebe nauja, o choreografui atsisakius konkretumo socialinių santykių tema pasirodė esanti labiau abstrakti, nei aktuali, pernelyg atvira kiekvieno žiūrovo interpretacijoms, o ne pirštu baksnojanti į skaudantį socialinį nervą. Visgi „socialinio šokio" sąvokai priskirčiau būtent tokius pirštu į skaudantį nervą baksnojančius spektaklius, o V. Jankausko „Aritmijas" įvardinčiau kaip poetizuotą egzistencinių tiesų konstatavimą sociume.
Taip, kaip žmogus, ateidamas į šį pasaulį, ateina ir į tam tikrą visuomenę, taip ir žiūrovai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių yra įtraukiami į spektaklio socialinę aplinką. Šokėjas Mantas Černeckas, apsiavęs vienu batu, o kitą batą, pririštą raišteliais, koja tempiantis paskui, žingsnio spinduliu užsuka kasdienybės rutiną. Scenos gilumoje keliomis eilėmis išdėlioti įvairūs moteriški ir vyriški batai savaime pasakoja gyvenimo istorijas, kurias vaizduotė itin greitai išplėtoja ir automatiškai jiems kabina laikmečio, socialinio statuso ar net profesijos etiketes. „Tikrasis" veiksmas prasideda šokėjų Giedrės Kirkilytės ir Rikkos Ihalainen duetu - aktyvios ir pasyvios būsenos metafora, įprasminančia ir neišvengiamą individo įspraudimą į socialinius vaidmenis.
G. Kirkilytės ir M. Černecko duetas šiek tiek kitoks. Čia dėmesys sutelkiamas į labiau asmenišką dviejų žmonių santykių plėtojimo temą, kuri pamažu atskleidžia ir skirtingas tų santykių spalvas. Nors judesiai surasti, įdomiai sudėliotos jų kombinacijos, tačiau atlikėjai duete, rodos, pameta vienas kitą, o nesėkmingai nutrūkęs bato raištelis, siejęs G. Kirkilytę ir M. Černecką, tarsi nutraukia ir šiam duetui itin svarbų emocinį ryšį.
Socialinių vaidmenų tema toliau plėtojama šokėjų trio. Dėmesio centre - gyvenimo aplinkybių vėtomas ir mėtomas šokėjas Dainius Biskis, įprasminantis žmogaus norų ir pareigybių dualumą. „Gyvenimo aplinkybės" (M. Černeckas ir R. Ihalainen) šiuolaikinį individą tarsi marionetę sodina, verčia ar apverčia aukštyn kojomis, kryžiuoja arba žergia ir rankas, ir kojas. Šia scena choreografas puikiai vizualizuoja vidinių norų ir poreikių (uždaros ir siauros rankų arba kojų pozicijos) ir išorinių visuomenės reikalavimų (atviros ir plačios rankų arba kojų pozicijos) supriešinimą, egzistuojantį kiekviename iš mūsų. Gerai apgalvota ir vizualiai paveiki yra ir kiekvieno idivido kovos su socialinėmis pareigybėmis scena. Ketveriukės sinchronu atliekamos judesių kombinacijos, rodosi, turėtų būti plačios, apimančios didelius rankų ir kojų mostus, tačiau vietoj jų, įsprausti į suraišiotus batus, šokėjai maištą kelia savo viduje, o negalėdami išsilaisvinti - bejėgiškai į viršų kelia rankas ir atmeta atgal galvą. Nejučiomis prieš akis prabėga beviltiškos praeities situacijos, kuriose vidinis „aš" ne kartą šaukėsi laisvės, tačiau pareigos išugdyta valia pildė socialinius reikalavimus. Ir tuomet prasiverždavo pyktis, kurį, panašiai kaip ir Rikkai Ihalainen, teko tvardyti darant tai, ko iš tavęs buvo tikimasi.
Kai batai, materializuodami socialinius vaidmenis, „nusėja" visą scenos erdvę, šokėjai reprezentatyviai rikiuojasi scenos priekyje, vizualizuodami žvilgsnį į asmenybę viešoje erdvėje, o vėliau - pasitraukę į scenos gilumą - privačioje erdvėje. Choreografas čia taikliai išsprendžia paradoksalų atviro visuomenei, tačiau sukaustyto ir uždaro savyje, bet laisvo individo klausimą. Įspūdingai atrodo šviesų sprendimai (šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis), kuomet šviesų pagalba išryškėja batų šešėlių „kryžmai" kaip daugybės individą slegiančių ir persipynusių socialinių vaidmenų metafora, o šviesos gūsis iš viršaus apibrėžia individo asmeninę erdvę. Taiklu ir tai, jog ryškinant socialinius vaidmenis (batus) šokėjai lieka statiški, tarsi apmirę sociumo sraigteliai, o vos įšvietus privačios erdvės laukus, individai atgyja - kiekvienas šokėjų nugaros raumuo čia tarsi gyvena atskirą gyvenimą.
Kryžiaus metafora, apie kurią kalbama anotacijoje, spektaklyje itin vizuali: socialinių pareigybių našta - tuzinas raišteliais surištų ir ant kaklo pakabintų batų - traukia R. Ihalainen prie žemės, o neatlaikiusi pastarųjų svorio ji tiesiog suklumpa. Choreografo žinutė aiški - jei nešime socialinių prievolių naštą, užmiršdami vidinius asmenybės poreikius, palūšime neatlaikę jų svorio. Tačiau čia pat V. Jankauskas kritikuoja ir kitą kraštutinumą - jis leidžia G. Kirkilytei lengvai bėgioti po sceną, išspardant po kojomis pasipainiojusius batus tarsi sakydamas, kad egocentriška savų poreikių realizacija - taip pat ne išeitis. Choreografas apeliuoja į tai, kad pusiausvyra egzistuoja ne tik gamtoje, bet ir individo gyvenime, o tą supratę turime nuolat ieškoti pusiausvyros tarp vidinio ir visuomeninio „aš". Kitu atveju gali ateiti išties nelaukta (gyvenimo) pabaiga.
„Aritmijose" V. Jankauskas koncentruojasi į gyvenimo visuomenėje suvokimą, o individo ir visuomenės vektorius talpina balta šokio danga išklotoje, sterilumo įspūdį keliančioje scenoje. Individai vilki baltus paprastus apatinius rūbus (kostiumų dailininkė Jolanda Imbrasienė), o socialinė visuma (didžioji dauguma batų) kuriama juodos spalvos arba tamsių atspalvių potėpiais. Toks batų spalvų pasirinkimas gal ir buvo atsitiktinis, tačiau dešifruojant galimas semiotines reikšmes mintys krypsta į tai, jog mūsų visų socialiniai vaidmenys yra vienodi arba labai panašūs, jog gyvendami sociume mes įsipareigojame ar nusižeminame visi - vieni daugiau, kiti mažiau.
Spektaklį lydintys elektroninės muzikos garsai (Sendai, Janas Lintonas, Nicolas Jaaras) nepretenzingai akomponuoja spektaklio temai, tačiau muzikinių takelių ir choreografinių sprendimų perėjimams kartais pristinga dramaturginio nuoseklumo. Žinant choreografo ankstesnę kūrybą - lyriškai sudėtą kiekvieną choreografinio piešinio detalę - scenų kaitą norėtųsi pateisinti išsamiau.
„Nemanau, kad, kurdamas šį spektaklį, labai nutolau nuo ankstesnės savo estetikos. Galbūt „Aritmijose" bus mažiau šokio, daugiau judesio ir apie šimtą porų batų", - savo šokio teatro svetainėje skelbia choreografas V. Jankauskas. Ir iš tiesų - šokio čia buvo mažiau, judesio - daugiau, tačiau judesio plastika pusbalsiu sufleravo apie ankstesnę šokio poezijai artimą choreografo estetiką. O beveik šimtas porų batų vaizdavo ir socialinių temų prisijaukinimą šiuolaikiniame šokyje. Gal kartais pernelyg aiškiai, tačiau nuoširdžiai ir atvirai - apie introspektyvų žmogaus „vidų" ir visuomenišką žmonijos „išorę".
