Tai tik vienas iš daugelio spektaklių, šio režisieriaus statytų užsienyje, kurį jis panoro pakartoti ir Lietuvoje. Tačiau kokiais faktais mes disponuojame, kad tvirtintume, jog klaipėdiečių „Kelias į Damaską“ tėra norvegiško varianto perdirbinys?

Eiliniam teatro žiūrovui su šiokiu tokiu teatrinės kūrybos vartotojo bagažu Eimunto Nekrošiaus „Valkirijos“ sceninė versija palieka tiršto, paslaptingo, teatrinio „gesamtkunstwerk“ įspūdį.

Šviesa neišsklaido Koršunovo „Kelio į Damaską“ depresyvumo bei sunkumo, kurio įspūdis atsiranda ir iš gana sudėtingos, įvairiais ženklais tirštos teatrinės kalbos naudosenos.

„Labai paprastoje istorijoje“ iš tiesų niekas nieko nešokiruoja, siužetas nepainus, gyvenimiškas, akcentuotos vertybės aiškios ir paprastai suprantamos visiems.

Vasarį Klaipėdoje pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“. Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.

Viskas prasideda nuo pavadinimo: originalųjį „Le Libertin“, filosofinį-socialinį libertino terminą pakeitus visiems lietuviams suprantamu ir artimu „Paleistuviu“, kitko tikėtis sunku.

OKT/Vilniaus miesto teatro mini festivalis Klaipėdoje „Ten būti čia” startavo vasario 7-ąją uostamiesčio Koncertų salėje vienos dalies muzikine pjese trims balsams – Birutės Mar „Grimo opera”.

Režisierius Nekrošius neina į kompromisą, todėl yra nešiuolaikiškas, versdamas žiūrovus savo ilguose spektakliuose mąstyti, o neretai ir keiksnoti savo neišmanymą, kai metaforos ir simboliai tampa neįkandami.