Smagiausia „Žvaigždžių krušoje” yra tai, kad aktoriukai atkreipė dėmesį į šį pastaruoju metu labai galingą reiškinį ir šauniai preparavo jį scenoje.

Iš gombrovičiškojo paradoksalumo veido Vaitkus išnaikina rimties raukšles, į jas įšvirkšdamas stiprią juoko, pokšto, smagios žaismės butolino injekciją.

Lietuvių kompozitorius Gintaras Sodeika iš įdomios teatro pjesės „Vinter“ sukūrė operą, kuri teikia vilčių, jog su ja susipažins daugelis pasaulio operos teatrų.

Tik grįžę iš Turino, kur vaidino iki Kalėdų, R.Butkutė ir B.Šarka papasakojo „Mūzų malūnui“, kaip atrodė pats spektaklis ir kaip – publikos verdiktas. Juk tai pirmieji Lietuvos artistai, patyrę italų „būūū“. Ar – ne?

Ši Nacionalinio dramos teatro premjera ne žadina norą analizuoti patį spektaklį, o provokuoja platesnę diskusiją, kurios pagrindinę temą būtų galima suformuluoti taip: ar gali Nacionalinis teatras būti komercinis?

Tai, ką laisvamaniškai deklaravo Didro, dabar teigia (tik ne taip protingai) nemaža dalis žmonijos. Paaugliai taip pat. Tad režisieriaus pamąstymas ant spektaklio afišos užklijuoti „S“ ar bent „N 14“ pakelia nuotaiką.

Dramaturgo paminėta „personažų valia“ patį autorių vedžioja už skverno: dramos herojų elgesys dažnai atrodo visiškai neadekvatus situacijai, jų santykiai arba visiškai banalūs, arba nepagrįsti.

Į premjerą susirinko „tuberkuliozės dispanseris”. Kitą dieną publika buvo visai kitokia, plojo ir šaukė „bravo“. Skandalas pasiektas!