Ilgas ieškojimų kelias atvedė iki mėnulio

Choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“

Bene keturis kartus atidėtas, atlikėjų sudėtį ir ne vieną pavadinimą pakeitęs, naujomis koncepcijomis apsunkęs choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ pagaliau pasiekė sceną ir balandžio 26 d. buvo parodytas Menų spaustuvėje.

Aira Naginevičiūtė kuria lėtai ir kruopščiai, išnešiodama savyje kiekvieną spektaklio detalę, asmeniškai pergyvendama kiekvieną būseną, kurią nori sukelti atlikėjams ir žiūrovams, apgalvodama kiekvieną koncepcijos aspektą. Ji atsargiai renkasi šokėjus, užtrenkdama duris kiekvienai nesusipratusiai sielai, dirbtinam išgyvenimui, paviršutiniškam efektui, nesusikalbėjimui.

Žiūrovus pasiekia jau išgrynintas, sterilus nuo kasdienybės spektaklis, įtraukiantis į visiškai uždarą pasaulį, kuriame grožis ir bjaurumas, gėris ir blogis yra suprantami ir apibrėžiami tik tame pasaulyje egzistuojančiais kriterijais. Tie kriterijai neretai konfrontuoja su žiūrovo suvokimu, provokuodami proto ir sielos sumaištį, balsingus ir bebalsius ginčus. Scenoje niekuomet neišvystame istorijos „vieną kartą už jūrų marių gyveno...“. Naginevičiūtės spektakliai – visuomet apie „čia ir dabar“. Ir todėl nuolat reikia pastangų randant kūrėjos „čia ir dabar“ sąsajas su kiekvieno žiūrovo „čia ir dabar“ ar bent jau „kažkur ir kažkada“.

Toks ir naujasis spektaklis – apie kasdienybės ekstremumus, begalinį savęs ieškojimą ir baimę rasti save ne tokį, kokio tikėjaisi. Tamsus, tačiau viltingas spektaklis, kuriame pinasi depresyvios ir optimistinės nuotaikos. Po monstrų rankas primenančiomis dekoracijomis septyni šokėjai įkūnija skirtingus charakterius, bet visi jie – tarsi vienas kūnas, atveriantis skirtingus sielos klodus.

Išoriškai trapi ir beveik perregima, bet iš tiesų tvirta ir paslaptinga Goda Laurinavičiūtė – choreografės alter ego. Jos personažas – tai vidinė ramybė, susikaupimas, atrama kitiems. Ji – tas mėnulis, kuriam nerūpi smulkūs gyvenimo triukšmeliai. Panirusi meditacijose ji keliauja savo keliu, šalta šviesa apgaubdama visus aplink esančius, vienus traukdama, kitus baugindama.

Kaip visada vizualus, labai individualus Gytis Ivanauskas – tamsus ir besiblaškantis Laurinavičiūtės personažo šešėlis, jos ramybėje randantis savąją. Jie neatidalinami vienas nuo kito, dvi vieno gyvenimo pusės. Ivanauskui prigimties duotas plastiškas, išraiškingos faktūros kūnas, kurį choreografė labai kūrybiškai išnaudoja, leisdama jam išklaipyti gražius „gulbiškus“ judesius iki neatpažįstamumo.

Tarpusavyje antitezę sukuria Agnė Ramanauskaitė ir Giedrė Subotinaitė. Pastaroji panaši į pasimetusią, palūžusią, niekur nepritampančią sielą. Ji klaidžioja tamsoje, nerasdama išeities iš jokios situacijos ir mėgaudamasi savo bejėgiškumu. Ramanauskaitė – atvirkščiai, galėtų nugalėti bet ką. Nesulaukdama gyvenimo iššūkių ji sukuria juos pati, negailestingai pamindama kiekvieną, kas sutrukdytų jai tuos iššūkius priimti. Lūžtantys, tamsioje scenos migloje sutrūkinėjantys Subotinaitės judesiai šluote nušluojami kapoto, išoriškai stipraus, raiškaus, „pasakyta, ir baigta!“ stiliaus Ramanauskaitės judėjimo.

Tokie pat skirtingi ir vyriškieji personažai. Mantas Stabačinskas, visuomet akį traukiantis energija, tvirtumu, „sukaltais“ judesiais ir šiame spektaklyje yra toks. Jo personažas neturi sielos. Jis – tik atrama kitiems, atsirandanti laiku ir vietoje tarsi iš niekur, bet nieko po savęs nepaliekantis. Iškreiptas jo atspindys – poetiškai romantiškas Tautvilo Gurevičiaus herojus, guodžiantis, palaikantis, dūsaujantis, švelnus ir užjaučiantis. Abu kartu jiedu papildo vienas kitą, vieno kūniškasis pradas negali egzistuoti be kito dvasiškojo. Toks ir jų judėjimas – Gurevičiaus minkštas ir plastiškas, atsargus ir tramdomas tarsi sušvelnina beatodairišką, kampuotą ir aštrų Stabačinsko.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Visus personažus į vieną sujungia „septintasis elementas“ – mistiška, neperprantama „mėnulietė“. Ją įkūnijo aktorė Judita Zareckaitė, užkelta ant pamaskuotos platformos, tarsi plaukianti virš žemės. Ji vizualesnė už visus, mūza, įkvepianti kiekvieną savam veiksmui. Jai tarsi tam mėnuliui nerūpi žemiškos problemos, ji keliauja savo orbita, paslaptinga šviesa ir sirenos balsu viliodama kiekvieną į ją pažvelgusį. Lėti ištįsę jos judesiai atrodo tarsi siūlai, miglotoje scenos erdvėje įsipinantys į svetimus gyvenimus. Aira Naginevičiūtė neapsiriko, pasikvietusi šią aktorę ir buto šokio pagalba pavertusi ją viso spektaklio ašimi.

Nežemišką atmosferą, įtampą ir nejaukumą scenoje padeda sukurti Arūno Adomaičio scenografija – geležiniai medžiai-monstrai, tarsi vartai į kitus pasaulius – ir Tado Valeikos apšvietimas. Švyturio signalą primenantis iš tamsos išnyrantis ir vėl joje pranykstantis šviesos srautas manipuliuoja erdve, tai ją išplėsdamas, tai suspausdamas iki klaustrofobiškai mažos. Sceną temdantys dūmai „Mėnulyje...“ nėra vien tik šiais laikais madinga detalė. Jie panaikina ribas, sukuria slogią atmosferą, paslaptingumą, padeda žiūrovui atsiplėšti nuo žemiško scenos suvokimo.

Naginevičiūtė spektakliams visuomet pasirenka klampią, daugiaprasmę muziką, tačiau jaučia ją kaip savo pulsą. Išnaudojami ne tik ritminiai melodijos griaučiai, bet ir jos giluminiai klodai. „Mėnulyje...“ choreografė ryžosi eksperimentui – įgarsinti kūną ir sielą. Tą padaryti jai padėjo spektaklio dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės tekstai ir specialūs mikrofonai. „Įgarsintos grindys“ leido vienoje spektaklio dalyje šokėjams judėti pagal jų pačių kuriamą „kūnų muziką“, o žiūrovams padėjo suvokti judesio ir kūno anatomijos ryšį. Efektas buvo keistas – kartais negalėjai suprasti, kas ką inspiruoja: garsas – judesį ar judesys – garsą. Bilsnojimas, šiugždesys, kvėpavimas, šnabždesys, pauzės tarp jų kūrė originalų garsų audinį, gyvą, pulsuojantį ir niekuomet nesikartojantį, kaip nesikartoja būsenos.

O Labanauskaitės tekstai ir jų panaudojimas sukėlė abejonių. Kartais jie, o veikiau jų tarimas, sukurdavo savą melodiką – nuo vos girdimo šnabždesio iki čirškiančio riksmo. Tačiau ne visada išgirstami, slopinami judėjimo sukelto alsavimo, beprasmiai žodžiai kartais tapdavo svetimkūniu. Tik Ivanauskas ir Laurinavičiūtė visiškai suvaldė tekstą, jų personažus tinkamai parinkti žodžiai papildė, išryškino vidines jų būsenas. Kitų deklamacija atrodė dirbtinokai.

Pasitaikė visame spektaklio audinyje kiek ištęstų vietų, kai choreografė „užsižaisdavo“ šokėjų improvizacijomis. Dūmų pripildyta erdvė kartais „prarydavo“ nepakankamai įtaigius judesius, ir personažas tarsi ištirpdavo tamsoje. Tai ypač pastebima buvo šokant Subotinaitei ir Gurevičiui. Pasitaikė spektaklio epizodų, kuriuose muzika „nugalėdavo“ šokį ir garsumu, ir prasmingumu, ir šokėjai, net atiduodami visas jėgas, jos „nepavydavo“. Tačiau šiuolaikinio šokio spektaklis – ypač priklausomas nuo atlikėjų būsenų, o turint omenyje pačios choreografės jautrumą visam scenos vyksmui, esu tikra, kad šios detalės dar keisis.

„Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ – labai artimas kai kuriose Vakarų Europos šalyse dominuojančiam šiuolaikinio šokio spektaklių stiliui (Olandijos, Belgijos, Vokietjos). Tai šokio teatras, kurio ašis – ne įsimintinos gražių judesių kombinacijos, bet sielos būsenos, išreikštos tuo judesiu, jo ryšiu su muzika ir žodžiu. Aira Naginevičiūtė jau penkiolika metų nuosekliai ir tvirtai, nieko nekopijuodama, nuolat plėsdama savo kūrybinį stilių, papildydama jį naujais elementais, eina to teatro ieškojimo keliu. Ir „Mėnulis...“ – tai tik dar vienas jo suradimas.