Šių metų „Sirenos“ daug kalba. Festivalio tema - „Žodis“. Jeigu praleidi žodžius, rizikuoji kūrinyje pasiklysti. Žodžiai - ne tik tie, kuriuos ištaria spektaklių herojai. Tai ir kontekstai, istorija, politika, diskusijos. Prieš antrąjį vokiečių kilmės Belgijoje kuriančio Juliano Hetzelio instaliacijos „Mount Average“ rodymą vyko diskusija „Prisiminimai miesto erdvėje“. Joje nagrinėti miestų monumentų likimai, keliaujant link idėjos, kad paminklo nukėlimas ir sunaikinimas nebūtinai yra geriausias sprendimas istoriniu požiūriu. Monumento naikinimas jį užčiaupia, o tikslingas darbas su monumento naratyvu gali paminklą paversti antipaminklu. Juk monumentas gali ne tik adoruoti istoriją - jis gali pažadinti žinojimą, kelti klausimus; ne tuščiai garbinti, o informuoti apie teigiamą ar neigiamą asmenybių poveikį vietai ir jos žmogui.
Ne nugriauti, ne atnaujinti, o pakeisti monumento gyvenimo aprašymą - su tokia mintimi keliavau į „Mount Average“, apie kurį patys kūrėjai sako: „Tai ypač efektyviai veikiantis fabrikas, gaminantis nieką. Tai nesiliaujantis kūrybos ir dekonstravimo procesas“. „Mount Average“ - tai spektaklis-instaliacija, kurio esminė ašis - darbas su diktatorių monumentų medžiaga tikrąja šio žodžio prasme. Tai paminklų dulkės, „powder of the power“, ir molis, arba „paste of the past“, iš kurio žiūrovai minko savo monumentėlius, greitai virsiančius niekuo, - tiesą sakant, su visa pagarba, - šūdo krūva.
Visa instaliacija dirba ne tik su diktatorių, bet ir su žiūrovų monumentalumu ir reikšme: į skyles sienoje sukišę rankas, jie gauna po materijos gabalą, iš kurios yra kviečiami nulipdyti pavidalus to, už ką labiausiai kovoja ir ko labiausiai bijo. Nežinodamas, kad tuo metu esi stebimas kitapus sienos sėdinčių keturių žiūrovų, atsidėjęs minkai savo gyvenimo monumentėlį, ir tik vėliau, patekęs į stebėtojų kambarį, gauni pasijuokti iš savęs ir savo fundamentalių lipdinių - dabar jau pats stebi tuos anapusinius, kurie susikaupę lipdo svarbiuosius dirbinius. Galiausiai šie monumentėliai nuo aukšto konvejerio krinta žemyn, išteždami į asociatyvią rudai juodos spalvos masę, iš kurios vėl formuojami gabalai kitų žiūrovų monumentėliams lipdyti. Reikšmės cirkuliacija tęsiasi - fabriko ciklas yra nenutrūkstamas ir gerai sustyguotas.
Tačiau tai - tik paviršinė fabriko funkcija. Iš tiesų tai yra instaliacija-antipaminklas diktatoriams, kolonialistiniais veiksmais, represijomis, genocidais išniekinusiems žmoniją. Esmine figūra pasirinktas Belgijos karalius Leopoldas II, pasidovanojęs sau Kongą ir ištisą šalį pavertęs smurtine prievartinio darbo stovykla. Instaliacijoje ypač paryškintas faktas, kad Leopoldo II skulptūroms gaminti naudotas varis, mirtinomis sąlygomis kastas Kongo kasyklose.
Keliaujant per kambarius, „Mount Average“ paviršiuose šmėžuoja Hitlerio, Stalino, Leopoldo II ir kitų „istorijos lyderių“ projekcijos, skamba jų kalbos, rodomi nuo jų paminklų nugremžtų dulkių koliažai. Tai darbas su diktatorių išniekinimu, su tų, kurie „rašė istoriją“, smulkinimu iki filosofinės dulkės ir buitinės atliekos įvaizdžio.
Vis dėlto nepasakyčiau, kad nekyla klausimų, kaip „Mount Average“ fone jaučiasi kita kolonializmo pusė - nukankintieji. Kaip niekinant vieną pusę nesužeisti kitos? Kokiu pažeminimu žeminti agresorių, išsaugant pagarbos ir gilios atjautos erdvę jo paliestoms aukoms? Ar viskas galima, kas leidžia sutrupinti sunkiai trupančią bronzinę Hitlerio galvą? Susitelkimas į instaliacijos objektiškumą, į iš ko nulipdytas Stalinas ir iš ko nulietas Hitleris, į o ką tu nulipdei, o ką tu, virsta kone žaidybišku, beveik smagiu patyrimu. Ar čia viskas OK? Nežinau. Viena vertus, rodos, svarbu perdirbinėti praeitį ir neleisti žmonijai užsnūsti. Iš kitos pusės, kolonializmo pragaras ir atmatų krūvos įvaizdis greta sudėjus niekaip negali virsti two in one. O gal gali? Visuomet įdomu, ką tokių darbų kūrėjai laiko savo tiksline auditorija: juk publika visada yra dvejopa - tie, kurie su smurtiniais fenomenais pažindinasi ir smalsauja, ir tie, kurie retraumatizuojasi.
Tyrinėdama Holokausto meną ir jo teorines paradigmas, ilgainiui atradau, kad vieni kūriniai reprezentuoja kolektyvines traumas, t. y. jas suvaidina (pvz., Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“); kiti jas eksponuoja, dažniausiai žvelgdami per dokumentinį sąlytį (pvz., „Glaistas“); o treti kuria vadinamąjį Holokausto efektą - t. y. ne kažką rodo, o siekia sukelti kokį nors efektą žiūrovo kūnui ar emocijoms, kuris leistų pajusti trauminį siaubą. Šiuo rakursu mąstydama apie „Mount Average“ (kuris, tiesa, dirba ne su Holokaustu, bet po vario dulkėmis vis tiek slepia kolektyvinę agoniją), iš pradžių apsistoju ties instaliacija kaip istorijos eksponatu: juk akivaizdu, kad čia eksponuojami monumentų naratyvai. Tačiau ilgainiui ima tvenktis visai kitas pojūtis, artimesnis trauminio efekto sukūrimui, - juk visos šios kraupios istorinės figūros žmogų laikė ne kuo nors didesniu, nei kaulų ir raumenų rinkiniu, kuris galiausiai tampa konvejeriu transportuojama bežade sąmone. Gabalu. Kažkuo, kas tyliai tūno tarp instaliacijos kūrėjų taip akcentuoto Hope ir jam beveik antonimiško Nope.
Meninis vaikščiojimas stiprių trauminių patirčių trajektorijomis visuomet visų pirma yra etikos objektas, ir tik paskui - meno. Esu tikra, kad „Mount Average“ kūrėjai sau išsikėlė ir įvertino visus įmanomus etinius aspektus. Kaip bežiūrėtum, instaliacija atveria begales kelių tyrinėjimui, įvairioms interpretacijoms ir nesibaigiantiems klausimams. Gal čia ir derėtų sustoti. Kažkur tarp Hope Insurance ir Let's go Hope. Tai let's.
-----
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
