Klaipėdos dramos teatras naująjį sezoną rugsėjo 8-9 d. pradėjo Adomo Juškos premjera „Vakarų krantinė“. Tai ne tik pirmas spektaklio parodymas publikai, bet ir šio režisieriaus debiutas uostamiesčio teatre. Čia jis pasitelkė visai kitokią, anksčiau jam nebūdingą režisūrinę raišką. Prieš penkerius metus į profesionalią sceną įžengęs Juška jau įrodė gebantis dirbti su skirtingų kartų aktoriais, bet šįsyk į kūrybinį nuotykį leidosi su nauju kolektyvu. Nuo spektaklių, sukurtų Vilniuje, Valstybiniame jaunimo teatre, „Vakarų krantinė“ skiriasi ne tik tematika, bet ir teksto gausa, estetika, pasikliaujant scenografijos sufleruojama tėkme. Šįkart negalioja laisva literatūros interpretacija, kai improvizuojama jos fragmentais, rašytojo biografijos nuotrupomis. Tai pirmas Juškos spektaklis pagal dramos kūrinį, be to, nuosekliai sekant Bernard'o Marie Koltèso linija, dramaturgo nurodytomis režisūrinėmis pastabomis (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).
Verslininkas Morisas Kochas (aktorius Darius Meškauskas) atvažiuoja į uosto rajoną su vienu tikslu - užbaigti savo gyvenimą. Makabriškas planas žlunga, savižudį išgelbsti Šarlis (Donatas Želvys), tačiau tai toli gražu nėra laiminga atomazga, nes dabar teks pereiti pragarą žemėje. O čia aistras kursto savanaudžiai, akylai ieškantys, kaip ir iš ko galėtų pasipelnyti. Vis dėlto tai nėra tiesmuka godumo išraiška, veikiau pagalbos šauksmas, apgraibomis ieškant išėjimo iš aklavietės. Tai, kad veiksmas vyksta menamo uosto užkampyje, neskatina ieškoti sąsajų su uostamiesčio kvartalais, nes niūrios Koltèso aprašytos vietos griežtų koordinačių neturi, veikiau yra įkalinančios aplinkos metafora.
Spektaklis pradedamas videovaizdais, kinematografiškai praplečiančiais teatro salę. Iš galinės automobilio sėdynės filmuojant Moriso ir jo sekretorės Monikos Pons (Renata Idzelytė) kelionę, žaidžiama laiko ir erdvės suvokimu. Mašina sustoja, jiedu išlipa, girdime artėjančius balsus, bet jau netrukus veikėjai, kuriuos ką tik matėme ekrane, pasirodo scenoje. Herojų atvykimas į nykų užmiestį tampa tikra „atrakcija“ - kol jie važiuoja, publika žvalgosi po apylinkes, o kai pasiekia tikslą, su krantine supažindinami ir žiūrovai. Scenografė Lauryna Liepaitė pasirūpino, kad akims tikrai būtų kur klaidžioti - scenoje įrengtas negilus, maždaug kulkšnis siekiantis baseinas. Drumsčiamas vanduo čia svarbus ne vien vizualiai, bet ir akustiškai. Aktoriams braidant, bėgant, krintant į vandenį, kūnų sąlytis sukuria papildomą garso takelį, tampantį neatsiejama spektaklio dalimi. Metalinis angaras ir juoda slankiojanti siena, reikalui esant, erdvę praplečia, suskaido arba suspaudžia iki klaustrofobinio mastelio. Ant paviršių atsispindintys vandens ratilai, aktorių šešėliai kartu su Juliaus Kuršio šviesomis kuria laikinus, nelauktai išryškėjančius ir tuoj pat išsisklaidančius vaizdinius. Judėjimą apsunkinantis vandens pasipriešinimas, šlapi batai ir šaltis - nemenkas iššūkis aktoriams, o krintantis kūnas, lydimas sudrumsto vandens triukšmo ir purslų, trenkiasi dar skaudžiau. Visi čia „priklausomi“ nuo vandens, todėl, plėtodami santykį su scenos partneriais, paraleliai kūnu reaguoja ir į šią gyvą materiją, o tai pagilina spektaklio prasmių sluoksnį.
Siužetas nepraranda aiškumo, tačiau veiksmai svarbūs tiek, kiek veikėjų tarpusavio susidūrimai atskleidžia jų motyvaciją. Čia nėra nei išskirtinai gerų, nei blogų personažų, kiekvienas iš jų - ir grobuonis, ir auka, visi pasirengę mikliai nutverti tai, ko jiems reikia. Apleistos urbanistinės periferijos gyventojai bando gauti naudos iš turčių, atsidūrusių akivaizdžiai ne savo vietoje. O šie čia atvyko dėl savų paskatų. Morisas puikiai žino, kur jis yra ir ko nori, bet jam iš paskos lekiančiai sekretorei Monikai tas užkampis koktus. Nepažįstamoje aplinkoje atsidūrusi moteris nervingai šluosto batelius balta nosinaite, nors tuoj pat vėl tenka merkti kojas į vandenį. Idzelytės įkūnijama veikėja tamsiu komiškumu perteikia šoką, pasibjaurėjimą, ištinkantį tokio sukirpimo žmones, kai susiduria su jiems atgrasia, dažniausiai neregima, užmaskuota, į paraštes nustumta miesto ar visuomenės puse.
Krantinėje gviešiamasi ne tik materialių dalykų, bet ir žmonių. Šarlis įsitikinęs, kad jo sesuo Klerė (Digna Kulionytė) priklauso jam, Sesilė (Eglė Barauskaitė) neabejoja, kad sūnus Šarlis yra jos nuosavybė, nors jis, pasitaikius progai, paliktų motiną ir spruktų neatsigręždamas. Buvęs karys Rodolfas (Igoris Reklaitis) mano, kad bent jau ginklas priklauso jam, bet šis pakliūva į vis kito personažo rankas, kol galiausiai nužudo ir Kochą, ir Šarlį. Fakas (Laurynas Luotė) su pasimėgavimu priima žaidimo taisykles ir kelią sau skinasi visais manipuliuodamas. Nieko neprašo tik imigrantas Abadas (Michëlis Nkenda), per visą spektaklį atsitvėręs tylos siena, kaskart išnyrantis iš tamsaus metalinio koridoriaus. Sesilė, pati kadaise pabėgusi iš gimtojo krašto, plūsta Abadą, kad dėl „tokių kaip jis“ smunka šalies gerovė. Nebylus Abadas (girdime tik įrašus, kai jis balsu įgarsina prancūziškus žodžius) savo nepajudinamai tiesia laikysena atremia visą aplinkos triukšmą, visus plūdimus, kurie skirti tarsi jam, bet atskleidžiamos daug gilesnės įniršio priežastys. Morisas, negalėdamas susitaikyti su stiprėjančiais atminties sutrikimais, prašo, kad Abadas jį nužudytų. Šis sutinka padėti, bet ne tada, kai jam siūloma kažkas mainais, o kai Morisas paprasčiausiai ištaria: „Padėk man.“
Scena panardinama į niūrią urbanistinę aplinką, tačiau klaidūs minčių vingiai ir šviesokaitos poetika atitolina dramaturgiją nuo realybės. Veiksmą į priekį stumia intensyvūs melo, pykčio, nevilties, juodojo humoro pritvinkę dialogai. Aktoriams (ypač jei daugiau teksto reikia paversti „vienu šūviu“) tenka sudėtinga užduotis - kai ritmas trumpam sutrinka, įtampa dingsta. Antroje spektaklio dalyje krūvį tolygiau pasidalija intensyvėjanti kompozitoriaus Vyginto Kisevičiaus muzika, primenanti širdies dūžius, kalimą, sirenų kauksmą. Salę užlieja nuojauta, kad krantinėje tvyranti įtampa netrukus prasiverš lemtingų įvykių pavidalu. Čia įsilieja ir nemažai daiktų-simbolių. Paskutinei kovai Sesilė tarsi šarvus apsivelka raudoną apsiaustą, užsideda peruką, o aksesuarai primena parsidavinėjimu paženklintą jos praeitį. Naivi keturiolikmetė Klerė subręsta staiga: nekaltybę simbolizuojantis botas nuaunamas, netekusi brolio ir motinos, pasimatuoja Sesilės peruką, tarsi sutikdama imtis to, kuo kadaise ji vertėsi, tačiau savo dukrai tokios lemties nelinkėjo.
„Vakarų krantinės“ herojai - marginalizuoti autsaideriai, imigrantai, vieni praradę, o kiti net nepažinę meilės ir atjautos. Jų santykiai paremti šaltais sandoriais, žmonės čia vieni kitus sudaiktina. Kiekvienam padės, jeigu tas duos pinigų, nepilnametė gaus kažką mainais, jeigu su vyresniu vaikinu nueis į tamsų užkampį, net brolis parduos mylimą seserį už automobilį. Turtuolis atvažiuoja į skurdų rajoną, nes mano, kad čia už pinigus galima nusipirkti viską, net pagalbą suicidui. Tiek nepažįstamųjų - vyro ir moters, darbdavio ir darbuotojos, tiek sūnaus ir motinos, brolio ir sesers santykiai telpa į primityvią sandėrio schemą.
Spektaklis primena, kad klampi socialinė terpė gali įkalinti ir tikrąja to žodžio prasme, ir mentaliai. Koltèsas veikėjus užrakino dramaturginiame narve, o Juška, narpliodamas nelengvai perprantamą tekstą, izoliuojančios aplinkos vaizdinį perteikė scenoje.
