[i]Dreamland[/i]. Atstumas, per kurį priimtinas gyvas žmogus

Milda Brukštutė 2017-12-12 15min.lt, 2017 12 03
Dokumentinis spektaklis „Dreamland“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Dokumentinis spektaklis „Dreamland“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Čia kiekvienas kovoja už save. Čia susirinkę pasakotojai nėra vieningas darinys, ansamblis, chebra. Jungiamoji grandis - priverstinė emigracija. Tačiau priversti bėgti šie žmonės buvo skirtingomis kalbomis, skirtingu laiku, skirtingai. Taigi, žiūrėti belieka į žmones. Nejučia pragijusius sistemos sraigtelius. Nejučia sulaukusius Lietuvos nacionalinio dramos teatro, režisieriaus Manto Jančiausko bei dramaturgų Rimanto Ribačiausko ir Kristinos Savickienės susidomėjimo ir užlaipintus į sceną.

Kai pagalvoji, kas yra tas susidomėjimas, pradedi abejoti tuo, kad mes dabar tapome jautresni ir smalsesni. Tiesiog tokia yra mada. Dokumentuoti, klausti, ieškoti įdomių personažų, istorijų. Vadinti tai, kas nėra vaidinęs scenoje, o dabar užlipo ant jos - gyvu žmogumi. Anksčiau, pavyzdžiui, teatrui buvo parūpęs paprastas žmogus, kitu laiku - gyvenantis užryby, dar kitu - herojus... Dabar gyvename gyvojo žmogaus etape. Nes matomai kaip tik jis, gyvasis - jau tapo retenybe.

Patikslinkim: retenybė yra ne gyvas žmogus, pats savaime, o tai, kad mes jo klausomės. Nes šiandieninis informacijos perteklius labiausiai mėgsta blokuoti žmogų. Jau nebeturime laiko tai padrikai, nesurepetuotai informacijai, kuri sklinda iš netikėtai sutikto vieno žmogaus. Taip, galime ištverti tūkstančio ar kelių šimtų žmonių srautą, bet vienas - juk tai labai didelė prabanga! Ir štai tada į pagalbą atkeliauja teatras. Jis iš anksto užtikrina mus, kad tas gyvas žmogus bus vertas mūsų laiko, kad jo istorija nebus pernelyg padrika ar sumeluota. Ir dar - esame saugūs. Niekas nespokso įkyriai mums į akis ir nelaukia palaikymo. Šis supratimo reikalavimas pasiskirsto visiems susirinkusiems. Atsakomybės, to bereikalingo svorio, tų ant sąžinės metamų pančių nelieka. Esame saugūs, nes neprivalome būt sukrėsti, nes neprivalome į atvirumą atsakyt tuo pačiu, nes neprivalom netgi ir to vienintelio dalyko - klausytis.

Štai, ir vėl reikia patikslinimo... Žodis „klausytis“ negali būt suprastas visiškai tiesiogiai. Nežinau, kiek jūs mokate kalbų, bet veikiausiai bent kartais, kad ir koks būtumėte gabus, jums vis tiek teks pasukti galvą į titrus... Ir galimas daiktas, kad galiausiai tai jums taps nebe klausymo, o ganėtinai įtempto skaitymo - nes viskas paremta žodžiais - spektakliu.

Iš penkių Lietuvoje gyvenančių imigrantų, atvykusių iš Artimųjų rytų, Turkijos, Afganistano ir Rusijos istorijų, bandoma sudėti vieną dėlionę. Taigi, tarp šių labai skirtingų žmonių neišvengiamai pradedama ieškoti kažko bendro, o tas kažkas bendra, ta jungiamoji grandis, irgi (jau vien dėl patirties stokos), beveik neišvengiamai, yra tik menkas, autentiką nuskurdinantis, niekingas paviršius. Nes viską reikia surūšiuoti tam tikrais gyvenimo tarpsniais, temomis. Reikia surūšiuoti kultūrų ir šiaip žmonių skirtumus. Kad, pavyzdžiui, galėtume pasidžiaugti atsitiktiniais panašumais, kad ir bendru tam tikrų situacijų nejaukumu... O ta paklydėlio tragedija, Dreamland'o, t.y. saugios vietos paieškų, tūno kažkur - ko taip lengvai neįvardinsi - ne visai čia.

Dokumentinis spektaklis „Dreamland“, tarytum „Žalios pievelės“ (režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner pastatytos pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus) antra dalis. Pats būdas susipažinti ir supažindinti teatro žiūrovus su tam tikra Lietuvos problema - prakalbinant su ja kas dieną besitaikstančius ar kovojančius žmones - rodos, visiškai toks pat. Tačiau šį kartą mes netikėtai susiduriame su labai tvarkingu, švariu reginiu. „Žalios pievelės“ veikėjai, kartu su scenografės Paulės Bocullaitės pagalba, tapo chaotiškos, griūnančios sistemos dalimi, o štai „Dreamland'o“ žmogus, talkinant scenografei Laurynai Liepaitei, atsiduria šaltos, nepermaldaujamos sistemos gniaužtuose. Čia viskas nebe žmogiška - čia viskas estetiška. Ir svarbiausia jau - ne emocija, svarbiausia - faktas. Ir, aišku, tiek vienu, tiek kitu atveju, bent šioks toks suvokimas, kad su tuo susiduria tikri, šalia mūsų gyvenantys asmenys.

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.