Joanna Walaszek
Eimunto Nekrošiaus naujausias spektaklis „Idiotas“ nesuskaičiuojmai daugiau kartų buvo suvaidintas užsienyje nei Lietuvoje (rytoj, po pusmečio nuo premjeros, jo laukia tik trečias susitikimas su lietuvių publika). Neginčijamai daugiau sulaukta ir recenzijų iš įvairių šalių. Pateikiame lenkų mėnraščio „Didaskalia“ teatro kritikės vertinimą.
„Idioto“ repeticijoje Eimuntas Nekrošius turėjo pasakyti - „Paskutiniai dešimtmečiai prabėgo po moderniojo teatro ženklu [...]. Netgi mano spektakliuose „Hamletas“ „Otelas“, „Faustas“ sceniniai santykiai nebuvo grindžiami tiesiogiai tarp personažų, bet su žiūrovo pagalba. Noriu grįžti prie abipusių santykių scenoje, prie užmirštos psichologijos“ . Tik ką tai reiškia Nekrošiaus teatre? Ir ką tai reiškia Dostojevskio kūrinyje? Iš tikrųjų, Nekrošius atveria Dostojevskio veikalui nuostabią vaidybos formą, kitokią nei Shakespeare´o („Fausto“ nemačiau), bet labai tolimą tam, ką esame įpratę vadinti psichologiniu teatru. Vienaip ar kitaip, šio teatro tradicijos reikia ieškoti ne Stanislavskio ar Nemirovičiaus-Dančenko, o Mejerholdo kūryboje, pastarojo mintyse apie groteską ir jo teatriniuose ieškojimuose. O artimesnėje jam lietuviškoje tradicijoje - Jono Vaitkaus darbuose. Tačiau jo teatras vis tiek lieka originalus aukščiausiu laipsniu.
Nekrošiaus „Idiotas“ - tai sceninis Dostojevskis, sujudintas muzikiniais ir šokio formų ritmais. Muzikos gausa leidžia šiame spektaklyje matyti beveik operą, stebinančią formų, tonacijų, instrumentų skambesio ir žmonių balsų įvairove. Ir ne tik žmonių balsų, nes jie kartais skolinasi paukščių ir kitos gyvūnijos garsų formas arba stebėtinai virsta šiurkščiais, girgždančiais garsais. Tačiau jie būna ir gražūs, melodingi lyg bažnytinės giesmės, jie visada girdisi ir ritmiškose kalbos frazėse. Instrumentų ir balsų muzika kartais dera, kartais erzina disonansu, tam tikru garsų ir jų dermių keistumu, tačiau muzika taip pat ir keri, vilioja. Priešpaskutiniame veiksme kartojama fraze panardina į būseną, artimą stebuklingam transui. Panardina aktorius, taip pat ir žiūrovus.
Aktorius ar šokėjus? Aktorius-šokėjus, kurie vidiniais virpesiais ir kūno judesiais lipdo pojūčius ir emocijas, tiksliau tariant - juos iššaukia. Kiekvienam personažui skirtos tam tikros šokio figūros, judesio pobūdis: Nastasjai (Elžbieta Latėnaitė) - plaukiantis ir stiprus, išbaigtas lyg klasikiniame balete, nuo pėdų pirštų galiukų iki delnų. Išlenktas liemuo ir virš galvos pakeltos rankos judesys primena flamenką. Diana Gancevskaitė Aglają piešia neužtikrintu, nervingu judesiu, kurį sudaro smulkios, išraiškingos formos. Lizaveta Jepančina (Margarita Žiemelytė) - apskrita, visada tiesi, ne eina per sceną, bet juda, plaukia. Jos antroji dukra Adelaida (Miglė Polikevičiūtė) juda lyg berniūkštis, kiek negrabiai ir energingai, paprastai ranką pasidėjusi ant peties. Visi šie judesiai, kuriais aktoriai spalvina savo herojų veiksmus, stebina piešinio neįprastumu ir trapumu. Labiausiai - Daumanto Ciunio Myškinas. Sunku jam priskirti kokį nors vieną judesį, nes jis atrodo toks nesugaunamas, lengvas, beveik bekūnis. Labai smulkus - kai nori priminti, kad yra, pasilypėja ant suoliuko, pasistiebia, užverčia galvą, plačiai atsimerkia ir pakelia aukštyn dešinę ranką. Primena berniuko iš vaikiškos pasakos piešinį. Piterį Peną? Sugeba beveik išnykti susirietęs į kamuoliuką, gali staiga atsirasti ant aukštų vartų viršūnės. Neįmanoma jo aprašyti, atrodo esąs nesugaunamu energijos šaltiniu. Nepaprastai sukurtas Ciunio Myškinas - nematerialus, jis lyg reiškinys.
Vyresniųjų, vyrų, susitelkusių aplink Nastasją, plastika lipdoma galingesniais, šiurkštesniais štrichais, jų judesiai laisvesni, labiau užtikrinti, sunkesni. Tačiau ši plastika taip pat artima šokio figūroms, nes judesiai įpinti į penkias valandas trunkantį šokio sūkurį, kuris mus vis labiau traukia į save - iš lėto, nesustabdomai. Karnavalo šokis? Čia esame jau arčiau sceninio Dostojevskio perskaitymo, tačiau nesiliauna stebinti šio karnavalo pavidalas - jame (beveik!) nėra ryškių, grubių, stiprių elementų. Susimąstyti skatina rafinuota formų poetika, pavidalų pasakiškumas, oniriška teatro atmosfera, kurioje vyksta tai, kas iš pradžių atrodo lyg tam tikras žaidimas, pramogavimas.
 |
| Diana Gancevskaitė (Aglaja) ir Daumantas Ciunis (Myškinas) spektaklyje „Idiotas” |
Tai šiam žaidimui Nekrošiui reikėjo betarpiškų scenoje esančių personažų santykių. Ir vėl: Dostojevskiui, kurio žmogus - kaip sakė Michailas Bachtinas - gali egzistuoti tik santykyje su kitu, greta kito. Dialoge, žaidime. Visame spektaklyje tėra viena scena - „monologas“. Ji pradeda spektaklį. Ji kuriama kitokiomis priemonėmis - paprastomis, išraiškingomis, brutaliomis. Ši scena atrodo net per daug skirta perskaityti kaip siaubo, tuštumos, aklavietės paveikslas. Du juodai apsivilkę - keliautojai? graboriai? nelabieji? - iš dėžių meistrauja kažkokį vežimą, ant kurio deda neštuvus su Myškinu. Ir išverčia jį iš tų neštuvų, palikdami scenoje vieną. Nustebęs atsikelia ir užtikrintai artinasi prie didelių raižytų vartų, kurie uždaro scenos horizontą. Jį sulaiko garsus, aštrus garsas „Achtung! Achtung!“, jis eina link mūsų, atsistoja ant kilimėlio kojoms valyti. Ir traukiasi atgal, apsuptas lojančių šunų garso. Ši Myškino atsidūrimo kasdienybėje scena paaiškėja tik tada, kai atliekamas atpirkimo ožio - Nastasjos Filipovnos - sukūrimo ritualas. Tada joje atrandame veikėjų veiksmo motyvą - tuštumos baimę. Tada jį slėgs baimės prieš tuščią Dangų našta.
Bet iškart prasideda žaidimas, pramoga. Kai scenoje pasirodo Rogožinas, Myškinas tiesiog švyti. Nesvarbu, kad Rogožinas jį brutaliai valkioja po sceną, nesvarbu, kad jo visiškai negerbia - Myškinas džiaugiasi, kupinas pasitikėjimo, linksmas nelyg žaidžiantis vaikas. Tuo iškart nugali Rogožiną, o vėliau kitus pavergia begaliniu pasitikėjimu, meile, užsidegimu. Sukuria scenoje žaidimo meile, tiesa, gėriu gaivalą. Žaidimo, kurio metu, kaip žinome iš romano, suklumpama ant kažko kito, priešingo, kuris veikėjuose atskleidžia kažką kito. Šiame žaidime išnyksta skirtumai tarp pasiaukojamos ir apakinančios meilės, gėrio ir blogio, tiesos ir apgaulės.
Tai pramoga, kurioje veikėjai drauge leidžiasi apgaunami ir įsibaimina, kuri žavi tarp veikėjų, tarp jų plastikos ir žaidimo formų virpančiomis įtampomis. Bet joje yra dar kažkas, ką labai sunku įvardinti. Nekrošius, sekdamas Dostojevskiu, kuria eilinius epizodus taip, kad jie palaipsniui išauga iki kulminacijos, kuri pranoksta momentą, kai prisiliečiama prie to, kas gyva. Scenoje tai virsta išsišokimu, pranokstančiu ir žaidimo esmę. Atsimenate, kaip kunigaikštis Myškinas Jepančinams pasakoja apie mirties bausmės įvykdymą? Paskutines pasmerktojo akimirkas, jo veidą, akis, žvilgsnį, kuris sugavo Myškiną, stovintį netoli ešafoto. Tai vienas iš Dostojevskio vaizdinių, kurių neįmanoma pamiršti. Myškinas nenori ir turi apie tai papasakoti. Pradėjo ir negali liautis. Fone - į nedidelį būrelį susispietę personažai, lyg išgąsdinti paukščiai. Nenori klausyti, užsidengia ausis. Lizaveta pradeda vadovauti pasakojimui ir Myškinui. Stovi kaip statula, nejuda, tik ritmingai, ryžtingai kartoja „ku-kū“, „ku-kū“. Myškinas nenori sąmoningai skatinti baimės, atvirkščiai, riečiasi į kamuoliuką, tai prisiminęs, atrodo, kad tas prisiminimas pradeda jį slėgti, verčia jo kūną atsidurti padėtyje, primenančioje gulintį ant ešafoto. Šiame paveiksle jokio sąlygiškumo, kunigaikštis skleidžia baimę ir kelia užuojautą. Tas absurdiškas „kukavimas“ taip pat yra mėginimas prisitaikyti prie žaidimo taisyklių. Tam tikru būdu - „ku-kū“, drebėjimu - susirietusio vaikinuko figūra sukeltiems jausmams suteikia dar vieną spalvą. Tai susiję ne tik su akivaizdžiu grotesku ar karnavališku formų ir tonacijų šurmuliu. Teatrinis veiksmas nutolina šį paveikslą nuo realybės ir stulbinamai įjungia jį į vaikišką pramogą, taip pat nerealią, vaiduoklišką judesiais, figūrų balsais, lėliškais personažais.
Būtent šios nepaprastos pramogos spalvos Nekrošiaus spektaklyje nesugebu įvardinti. Galbūt dėl tam tikro artumo. Dostojevskį lygina su Goyos tapyba. Dažniausiai tai asocijuojasi su „Los Caprichos“ arba „Pictura Negra“ („Juodaisiais paveikslais“ - siurrealistinių vaizdinių kupinais kūriniais taip vadinamuose Goyos „Kurčiojo namuose“ - vert. past.) Čia Nekrošiaus vaizduotė primena kitą Goyos paveikslą. Paveikslą, kuriame vaizduojama pramoga, tačiau nepaisant to - trikdantį ir paslaptingą - „El Pelele“ („Lėlė“). Keturios merginos šypsodamos ir žėrinčiomis akimis ant baltos paklodės mėto aukštyn tikroviškai nudažytą šiaudinę jaunuolio lėlę. Spektaklyje netgi yra panaši scena. Myškinas, išgąsdintas Rogožino peilio, slepiasi ant aukštų vartų viršūnės. Bijo nušokti. Jam ištiesiamas baltas audeklas. Myškinas krenta bejėgis lyg lėlė, greta audeklo.
Atmintyje atgyja vis baisesnės scenos, tačiau nuostabą sukėlė stebuklingas jų vaizdo lengvumas ir nerealumas. Yra, bent jau spektaklio pradžioje, ir kitos pramogos, kartais tiesiog teatrinės. Tokios, kaip improvizuotos ir fantastiškos vežėčios, kaip lentelės su gatvių pavadinimais. Vyresniųjų pramogos, Nastasjos Filipovnos gimimo diena taip pat įgauna vaikiškų išdaigų formą. Vyrai sėdi ant baltų kėdučių, vienas už kito, laukdami eilės išpažinti savo blogiausius poelgius; bėgioja paskui Nastasją, lodami kaip šunų ruja. Jei įžvelgti jų veiksmuose žmogaus prigimties bruožus - jie pasibjaurėtini. (Vienareikšmiškumą suardo Ivolgino tema). Tačiau jei tokiu pat būdu pažvelgtume į jaunųjų herojų ketveriukę, jie yra nepaprastai patrauklūs - jautrumu, permainų, meilės, tiesos, gėrio troškimu. Jų kančia kelia užuojautą, bejėgiškumas (čia labai pabrėžiamas) - visišką supratimą.
Stulbina galiausiai atskleidžiamas begalinis žiaurumas. Tačiau spektaklyje tai ritualinio aukos veiksmo žiaurumas.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Kada pramoga virsta žiauriu, šventvagišku ritualu? Sunku pasakyti. Simboliniai aukos ženklai pasirodo jau spektaklio pradžioje. Pavyzdžiui, piešiamuose ir įkūnijamuose kryžiaus kelio vaizdiniuose (be kryžiaus). Graži nakties scena parke supina pasaką ir haliucinaciją, tikrovę ir sapną, Aglają ir Nastasją, netgi ranką ir dramblio straublį. Tai visiškai abstulbina Myškiną. Herojai vis išraiškingiau vienas su kitu susitapatina. Nastasja jau seniai primena Myškiną. Apie jos pamišimą kalba visi. Taip nekalba apie Aglają, bet jos susierzinimas ir veiksmų įžūlumas byloja apie tai vis akivaizdžiau. Rogožinas iš pat pradžių pamišęs. Pamišimas čia nėra liga ir jo neatskleidžia fiziologiniai vaizdiniai. Myškino epilepsijos priepuolis yra jo šokis su stikline vandens - įsipila vandens į burną ir purškia efektingus fontanus, vieną, kitą, trečią. Pamišimas yra abstulbimas, sukimosi, virpėjimo energijos jėga - auganti, nesulaikoma veiksmų determinacija.
Visi susitinka labiausiai sukrečiančioje spektaklio scenoje. Merginos deda į pintinėlę savo slaptus laiškus. Ir kiekviena paeiliui pakilnoja pintinėlę, ją papurto ir atiduoda kitai. Lyg nuostabiame šokyje ar nežinomose apeigose. Kas toje pintinėlėje? Laiškai, likimai, likimas? Meilė Mirtis? Paslaptis. Bet išrenkama būtent Nastasja.
Ir pritariančiu Aglajos veiksmu ji sudievinama, tampa aukščiausiu meilės įsikūnijimu. Dabar ji veikia užtikrinai, ryžtingai, su vaikišku negailestingumu ir beatodairiškumu. Būtent Nastasija perima jos nerimą, sutrikimą, išgąstį. Galiausiai išrinkta ir nugalėta, Nastasja priima savo vaidmenį ir likimą. Sėdi suakmenėjusi. Moterys-Parkos verpia iš jos galvos likimo siūlus ir vienu žirklių judesiu juos kerpa. Balta juostele apjuosia pasmerktosios galvą. Myškinas atsargiai surenka siūlų nuokarpas. Paima pintinėlę ir spinduliuodamas džiaugsmą meta ją viršun. Nastasija jau pasirengusi mirčiai. Staiga įsispiria koja lyg supančiotas gyvulys, vedamas į skerdyklą.
Nusileidžia uždanga, bet dar likęs vienas veiksmas. Nekrošius neleidžia sutapatinti savo teatro su tuo ritualu, nors su visa hipnotizuojančio transo galia įtraukia mus į jo veiksmą. Taip, kaip anksčiau įtraukė mus į šokio, žaidimo, vaiduokliškų vaizdinių ir muzikinių ritmų įkarštį. Aiškiai nori, kad aukojimo ritualas liktų tik karnavalo akimirka, paroksizmu. Savo teatro mene nori apčiuopti ir atnaujinti tą gaivinančią karnavalo ir buities ryšio galią. Nastasjos mirtis yra teatriška scena su dideliu apvaliu veidrodžiu. Nastasja įneša jį į sceną, paskiau už jo dingsta, nes pakabintas viršuje jis sukasi aplink ir ją apsupa. Bet galiausiai Nastasija sugriebia jį ir su juo šoka. Sklandžiu, užtikrintu puikios aktorės-šokėjos judesiu. Kitus veiksmus Nekrošius užbaigė simbolinėmis scenomis, paskutinį užbaigia ir pradeda įėjimu į teatrą. Greta Rogožino, stovinčio prie tuščių neštuvų, prisijungia Myškinas, atsistoja tokia pačia poza. Netrukus prie jų prisijungia kiti personažai. Visi kalti dėl šio nusikaltimo? Ne, visi nusipelno didžiausios nuostabos, plojimų, kuriems čia ir išėjo. Aktoriai. Baigėsi teatrinis žaidimas ir ypatingais, gaivinančiais išgyvenimais pripildė žiūrovą, kurio, žinoma, taip pavadinti neįmanoma. Čia niekas nepasikeitė - Nekrošiaus teatras, kokias formas beįgautų, lieka neaprašomas. Ir visai nesvarbu, ar pavadinsime jį „modernistiniu“, ar „psichologiniu“. Jis lieka vieninteliu ir nepakartojamu Nekrošiaus ir jo trupės, įtikėjusios nepaprasta režisieriaus įtaiga ir vaizduote, teatru. Trupės, kur taip persiėmusi nepaprastu - ir pagrįstu - tikėjimu magiška teatro meno galia.
Vertė Helmutas Šabasevičius
