Vilniaus senasis teatras sezoną pradėjo režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjera „Reforma“ pagal jo paties sukurtą pjesę. Sunku šiuolaikinėje teatrologijoje rasti žodžių spektakliui apibūdinti, mat jis taikosi ne į šiuolaikines teatro tendencijas, bet gyvena savo hermetiškame pasaulyje ir toje apibrėžtoje tikrovėje klesti. Aprašyti tą klestėjimą, bent šiek tiek nujaučiant tai, kas vyksta už šios tikrovės ribų, yra labai sunku. Nes nebegali „atmatyti“ visko, kas jau įvyko Europos teatre per pastaruosius dešimtmečius, kur teatras eina ir kuo jis užsiima šiandien, o tai – nori nenori keičia ir tai, kaip matai tą hermetišką vieno režisieriaus tikrovę.
Žiūrint iš šiapus, „Reformą“ norisi vadinti vaidinimu, ir tegul „Reforma“ man atleidžia. Vaidinimas siekia būti aktualus ir reikšmingas, todėl aprėpia labai daug itin opių temų: švietimą, pedagogo kaip žmogaus nuvertinimą, politinį mažų Lietuvos miestelių marinimą, pabėgėlių krizę, juodaodžių reikalus, patyčių problemą, Lenino „klausimą“, smurtą ir net Holokaustą su visu Osvencimu. Visas šias temas analizuoja trys mokytojos: tikybos, literatūros ir fizinio lavinimo – Viltis, Laimė ir Vakarė (aktorės: Gabrielė Baubaitė, Edita Gončarova ir Božena Aleksandrovič). Kiekviena iš jų kalba su tokio pobūdžio mokytojai primesta šabloniška „naivios tikinčiosios“, „išdidžios literatūrologės“ ir „krūtos fizrukės“ ištarme.
Vaidinimas yra pasakojamojo pobūdžio su gyvos muzikos intarpais ir aktorių išstojimais – kreipimusi tiesiai į publiką, ką reikia pakalbinant, kam reikia paglostant ranką, t. y. jos publiką mato ir joms reikia, kad būtų šios publikos išgirstos. Nes tai – trys vargšės Skapiškio pedagogės, kurias švietimo sistema iš esmės ir be pagražinimų siunčia nachui (spektaklio raktinis terminas). Todėl jos, naktinio mokyklos gelbėjimo plano metu, sugalvoja parsivežti iš Olandijos autobusą pabėgėlių šeimų, kurios užpildytų Skapiškio mokyklą ir ši nebūtų uždaryta. Bevažiuodamas autobusas sustoja prie Osvencimo, kuriame veikė Aušvico koncentracijos stovykla. Visi pabėgėliai sueina į stovyklą: paaiškėja, kad šie pabėgėliai yra juodaodžiai žydai, o žydai turi būti „pas savus“. Atvyksta televizija, propaganda sukuria mokytojoms nepalankią istoriją, kyla muštynės, žudynės, gaisras... Mokytojoms pavyksta pasprukti, bet grįžusios į Lietuvą jos irgi neberanda ramybės – visi jau apie jas girdėjo. Trys nelaimėlės įsikuria smėlio dėžėje, iš kurios ir pasakoja žiūrovams visą savo antikinės epopėjos dydžio istoriją, gurkšnodamos alų ir diušę.
Kad suvokčiau, kodėl vaidinimas suveikia ne kaip karikatūra (nes tokiai galimybei draminėje medžiagoje vietos lyg ir yra), bet kaip paprastas, liaudžiai artimas, į problemas mažo kaimo masteliu ir mentalitetu žvelgiantis bėdų turgus, pasikartojau karikatūros abėcėlę. Šaržas, karikatūra yra perdėtos, išdidintos komunikacijos forma. Tai – trumpas, aiškus ir tiesus būdas išsakyti kritiką. Karikatūra visada kalba apie sociumo dalis, kuriose justi koks nors defektas, trūkumas, netinkamumas. Jos tikslas – pažadinti žiūrovą lyg trenkiant kūju. Karikatūra nebijo būti nemėgstama, ji labai sąžininga, kartais naudoja naivumą, paprastumą kaip skydą, kad galėtų užpulti netikėtai. Vis dėlto pagrindinis kiekvienos karikatūros tikslas – ne juokinti, o žadinti, atmerkti akis. Tik iš pirmo žvilgsnio matant karikatūrą suima šypsnys. Iš antro – jau nebe: po šaržuotomis figūromis ir situacijomis paprastai šaižiai rėkia tai, kas politiškai, geografiškai, sociologiškai ar kaip kitaip skauda.
„Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti. Kad būtų žmonėms juokinga, kaip turbūt būna juokinga žiūrint televizorių. Vaidinime girdisi daug neblogų temų, kuriomis švaistomasi kaip antraštėmis – be pretenzijos į kokį nors išrišimą ir juolab atsakomybę. Švaistytis pabėgėlių krize šiandien rodosi jau per daug „vakar“ (šiandienos pasaulyje krizių gerokai daugiau), o Skapiškio pedagogių tragedijos kontekste operuoti Aušvico įvaizdžiu apskritai nebejuokinga: niekada ir niekaip negali susiklostyti tokios aplinkybės, kuriose tiktų tiesiog užmesti truputį Holokausto, pasiduoti atrakcijai „davai, dėl įdomumo į lagerį“. Ne įdomumas čia, o tiesiog prasilenkimas su saiku, skoniu, kontekstais.
Visą vaidinimą praleidau mėgindama (ir taip jau ne pirmąkart Jankevičiaus spektakliuose) nukrapštyti nuo aktorių joms primestą humoristinę laikyseną, „Dviračio žinių“ stiliumi kuriamą kūno, balso, mimikos deformaciją, ir pamatyti, kokia jų psichofizika būtų be šito marmelado. Vis dėlto šįkart kilo klausimas, kodėl šio režisieriaus darbuose visada norisi atlikti tokį nukrapštymo ritualą, jei yra begalė spektaklių, kuriuose deformuotą raišką vertinu net labiau nei natūralią? Iš pastarojo laiko lietuviškų darbų į galvą ateina Gintaro Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, Žilvino Vingelio kūryba, ypač veikia graikų režisieriaus Euripidesʼo Laskaridisʼo, vokietės Susanne Kennedy, prancūzo Philippeʼo Quesne deformacijos, kurios iš aktoriaus ne atima savastį, o visai atvirkščiai – ją atrakina.
Po „Reformos“ aktorių tiuningu neįžvelgiu nieko daugiau, tik lietuvišką pokštą, kai norint prajuokinti imama suvalkiuoti, ruskiuoti ir pan. Juokas čia garantuotas, bet dažniausiai dirbtinis ir tuščias. Juolab, kad čia po visomis kaukėmis slepiasi provincialaus mąstymo aukos – žmonės, dėl visko savo gyvenime ką nors kaltinantys: jei ne ministeriją, tai tetą Reginą, jei ne progresyvius veidus, tai nigerius (dar vienas spektaklio žodyno deimantas). Žiūrėdama į šias aukas, galvoju, koks yra spektaklio tikslas: pagailėti pedagogų? Pagailėti provincijos? Ir kas iš to pagailėjimo? Viliuosi, kad, kaip buvo žadama priešpremjeriniuose pranešimuose, spektaklis bent jau sukels diskusiją. Tik apie ką? Niekada nesibaigiančią ir nuo dabarties visada atsiliekančią švietimo reformą? Vaidinimo įkvėptiems, ant tos amžinos reformos galima nebent paburnoti, palaimingai ieškant kaltų. Kitaip tariant, pratęsti Skapiškį.
Mums, susimąsčiusiems lietuviams, žūtbūtinai reikia geros komedijos, aukštos klasės karikatūros. Bet po vaidinimo „Reforma“, kuris veikiausiai pretenduoja į satyros žanrą, jaučiausi suglumusi: premjerinio vakaro publika šėlo, plojo atsistojusi, lūžo po kiekvieno juoko. Regis, spektaklį priėmė ir juo pasisotino. Ir tada aš sutrikau: ar man labiau gaila spektaklio, ar fakto, kad žiūrovams jis patiko. Štai taip ir aš užsikrėčiau pagailėjimu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
