„Lucky Lucy“ - neskubri, nestokojanti prasmingų, „patogių“ pauzių ekskursija, kurios premjera vyko Klaipėdoje. Tai meditavimas vaizdu, klausantis ausinėse transliuojamų stoties garsų, nerišlių pokalbių nuotrupų, prisiminimų, ūžesių, virstančių modernia muzika. Ausinėse skambantys balsai mena šalį, nuo spalvingo pasaulio atskirtą geležine uždanga. Čia egzistavo „blatas“ ir „deficitas“, desertui patiekdavo virtą rabarbarą, serbentus ar cukrumi pagardintas sodo gėrybes... Tylus veiksmas (tylus tiems, kurie atsitiktinai sutinka/pamato žmonių su ausinėmis procesiją, judančią į kažkur) prasideda Klaipėdos geležinkelio stotyje, persikelia į parką, užlipa ant pėsčiųjų tilto, kybančio virš geležinkelio bėgių, eina per „chruščiovinių“ namų kiemus, nusėda autobuse Nr. 5... Ėjimas-sustojimas-įsiklausymas-pamatymas. Pojūtis - kiekvieno individualus ir teisingas.
Projektai, aktualizuojantys, kontekstualizuojantys specifines miestų erdves intriguoja, nors intriga niekada neužgniaužia įtarumo, kad tokie žaidimai (pasivaikščiojimai) gali būti tiesiog savitikslė manipuliacija netradicinės erdvės magija. Kai praėjusiais metais Agnija Šeiko ir jos vadovaujamas šokio teatras „PADI DAPI Fish“ pristatė šokio ir garso spektaklį „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“ tokių dvejonių irgi būta, bet jos nunyko jau ekskursijos pabaigoje. Netgi mintis, kad tai bus trumpalaikis projektas, buvo paneigta - spektaklis tebevyksta, yra mėgstamas. Už šį spektaklį-ekskursiją Agnija Šeiko nominuota Klaipėdos teatrų apdovanojimui „Padėkos kaukė“, o „Auksinių kryžių“ ceremonijoje apdovanota Boriso Dauguviečio auskaru už „tarpdisciplininę kūrybą, atveriančią plačias šiuolaikinio šokio sąveikos su kitais menais ir kultūros paveldu perspektyvas“.
Taigi, pasirodžius pranešimams apie daugiau nei dvejus metus kurtą choreografių Agnijos Šeiko ir norvegės Annikos Ostwald performansą „Lucky Lucy“, intriga buvo dar stipresnė. Juolab, kad čia bendradarbiauja skirtingų kartų kūrėjai ir konsultantai iš keturių Šiaurės Europos šalių (Lietuvos, Norvegijos, Švedijos bei Islandijos). Performanso kompozitorius - išskirtinai su netradiciniais, eksperimentiniais projektais dirbantis norvegas Magnusas Bugge, dramaturgas - švedas PeO Sander, Oslo nacionalinio bei įvairių Švedijos teatrų bendradarbis, tekstų autorė - gerai žinoma rašytoja, dramaturgė Vaiva Grainytė. „Lucky Lucy“ jungia skirtingas disciplinas (garsą, judesį, tekstą), bet, skirtingai nuo šokio spektaklio „Keliaujančios bažnyčios“, bus mobilus - keliaus į Oslą, Geteborgą, Vilnių, kur performanso-kelionės kūrėjai pritaikys idėjiniam-meniniam sumanymui tinkamas erdves (savotiškas atminties salas/stoteles). Klaipėdoje „Lucky Lucy“ startavo, bet joje nepasiliks, netaps šio miesto „nuosavybe“. Galbūt grįš, nes grįžti į praeitį tam, kad suvoktum save dabartinį, naują - viena iš šio performanso-kelionės temų.
Jautriai, švelniai, bet be nostalgijos ar apgailestavimų vaizdu-garsu-tekstu nubraukiamos dulkės nuo kažko, ko neiliustruoja matomi vaizdai, nuo to, kas gali būti išgyvénta, patìrta, o gali būti ir nepažinta, bet apčiuopiama, saugoma „kolektyvinėje atmintyje“, perduodamoje iš kartos į kartą.
Gyva scenografija gyvena savo gyvenimą, kuriame balos po kojomis, katinas ant mašinos kapoto, atsitiktiniai performanso statistai-praeiviai, atlikėjos, su visa jas sekančia procesija, susilieja į vientisą, bet pernelyg didelį akims vaizdą, kurio kitąsyk jau nebegalėsi išvysti lygiai tokio paties. Ne tik todėl, kad bus pakitęs „apšvietimas“ ar metų laikas. Todėl, kad pats jau būsi kitas. Gyva scenografija neiliustruoja teksto, todėl įtaigi ir reikšminga. Vaizdo neiliustruojantis tekstas irgi tampa vertingesnis.
Atlikėjos (Agnija Šeiko ir Annika Ostwald) žiūrovą veda į Zoną, kurioje mes gyvenome (-ame), bet niekada nebuvome. Bendraujama su „eksursantais“ žvilgsniu, kartais - tiesiog atsukant nugaras (šis veiksmas duoda ženklą eiti toliau). Performanse judesio nedaug, jis asketiškas, taupus, dažniausiai kasdieniškas, bet sušokti keleto įprastų Pa ir nebuvo žadėta.
Performanso-kelionės kūrėjai teigia tyrinėjantys kolektyvinę laimės bei atminties patirtį, galinčią nutiesti tiltus tarp skirtingų mentalitetų ir kultūrų, taip pat tarp performanso atlikėjų ir žiūrovų. Ir iš tiesų, žiūrovai su ausinėmis tampa atskira garso, vaizdo ir teksto respublika. Tokia savotiška „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, kuri subyra vos išlipus paskutinėje stotelėje ir supratus, kad šita kelionė baigėsi. Kiekvienas turi savo judesio trajektoriją, savo kelionę, kurios stotele tapo ir „Lucky Lucy“.
„Lucky Lucy“ - tai savotiška metafora, kuri galėtų simbolizuoti žmogaus gebėjimą transformuoti erdvę, pakeisti ją ir drauge pasikeisti pats. Kiekvienas pokytis - tai laimė, pamoka, kelionė pirmyn. Tokiai kelionei reikalingas reikalingas atminties auditas, kelionė per atminties labirintą, kad galėtum suvokti, įvertinti kiekvieno pokyčio svarbą mūsų gyvenime.
Viename savo performanse Benas Šarka klausė: „Kas lieka, kai nieko nelieka?“. Ir tuo performansu atsakė: „Nieko. Tuštuma.“ Šitas performansas leistų nujausti, kad niekas niekur nedingsta, tiesiog persikelia į kitą tikrovę, į kitą dimensiją, į pasąmonę, atmintį. Čia niekas nežino, kas yra stebėtojas, o kuris stebimasis, kuris kurioje tikrovėje realesnis, kurio patirtis tikresnė. Tikrovė ir fikcija susilieja.
Ir viskas, mielieji, jokio „bum“, fejerverkų, grimo. „Šiaurietiško mentaliteto“ poezija.
