Nekirsk mano brolio, mano sesers,
Nekirsk mano motinos, mano tėvo,
Tu gyvate, gyvatėla, tu gyvate, gyvatėla,
Nekirsk mano namų, mano saulės,
Nekirsk mano javo, mano dievo,
Tu gyvate, gyvatėla, tu gyvate, gyvatėla.[1]
(Sigitas Geda)
Įžengus į nežinomą girią lengva nuklysti nenumatyta trajektorija: staiga gali suprasti, kad žengi jau visai ne žmogaus, o keturkojo išmintu taku, kurio logika gerokai skiriasi nuo dvikojo išmanytos. Miške nujausta ar apskaičiuota kryptis nuveda į nepažintas teritorijas, o sugrįžti į „teisingą“ taką dabartyje, atrodo, labiau padeda civilizacijos garsai, nei saulės padėtis pagal Šiaurės ar Pietų kryptis. Ypač jei ruduo, pilkas dangus, ar rūkuose paskendęs nesibaigiančių medžių vaizdinys. Šios „teisingų“ ir nuklydimo pilnų takų kryptys mus lydi ne tik miške, bet ir kasdienoje. Ypač jei gyvenime nepavyko išmokti Šiaurės atskirti nuo Pietų.
Tokiuose miškuose kilo nuo baltų laikų mus pasiekiantis mitologinis ir vėlesnių pasakojimų mistifikuotas pasaulis: nuo išmintingų, bet ypač pavojingų laumių, miškų deivės Medeinos, klaidinančios girių dvasios Miškinio, iki užvalgytų vaivorų uogų sukeltų klejonių, pavojingų slaptų liūnų ir mažuosius suėdančių vilkų. Miškas turi savus gyventojus ir savą tvarką. Į ją įžengęs žmogus su šiuo pasauliu privalo skaitytis: žmogaus valia joje nėra svarbiausias galiojantis dėsnis.
Baltams miškai buvo ir šventvietės: alkai organizuoti šalia senų ąžuolų, kur vaidilutės iš akmens surėdytuose aukuruose kūrendavo šventąją ugnį. Nors šis pasaulėvaizdis per amžius nunyko, keitėsi senosios tikėjimo formos, šventumo grūdas mūsų sąmonėje išliko iki šiol: žengiant miškan gerai supranti, kad patenki į aplinką, kurioje buvimo sąlygas surėdo gamta. Šiandien miškas mums tapo erdve, į kurią pabėgame nuo visų kasdieną supančių dirgiklių, kad galėtume geriau išgirsti save. Tik šioje harmonijos paieškoje slypi prieštaringumas: iš gyvenimiško chaoso traukiamės į vietą, kurioje taip pat galime paklysti. Informacijos srautuose, skirtinguose reikalavimuose ir vienas kitam prieštaraujančiuose balsuose prarandame kryptį net neišėję iš namų; miške jos netekus – gali priversti atidžiau apsidairyti: ne kiekviena klejonė reiškia chaosą.
Mitologija ir apeigomis paremta Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) iki šių dienų traktuojama kaip vienas įsimintiniausių ir paveikiausių lietuvių kompozitorių opusų. Naują kvėpavimą ji įgavo visai netikėtai: ne įprastoje koncertų salėje, o kultūros erdvėje „Kablys“, kur vieną vėlyvo rugsėjo vakarą įvyko lenkų choreografo Paweło Sakowicziaus šokio spektaklio „Abraxas“ premjera (prodiuseris „Meno ir mokslo laboratorija“).
Sakowiczius pastaraisiais metais yra vis dažniau į Lietuvą sugrįžtantis kūrėjas, aktyviai įsijungęs ir į mūsiškes produkcijas: čia jis kūrė choreografiją Agnės Matulevičiūtės darbui „Sayonakidori“, Sapiegų rūmuose kartu su dalimi „Abraxas“ kūrybinės komandos (Agne Matulevičiūte, Juliumi Kuršiu, Anka Herbut) pristatė šokio pasirodymą „Storm“, jo monospektaklis „Jumpcore“ buvo parodytas „Sirenų“ festivalyje. Šis kūrėjas veikia ne tik šokio ar tarpdisciplininiame lauke: jis jau ne kartą mūsuose prisijungė kuriant ir didesnio mastelio teatro spektaklių choreografiją, užtektų paminėti pastarųjų metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeras „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) ar „Paukščiai“ (rež. Anna Smolar).
Šįkart į Kutavičiaus ir Gedos atveriamą baltiškąjį mišką užklysta Abraxas – antikinėse maginėse praktikose vartotas vardas, sutinkamas ir apsaugai skirtuose amuletuose tikint, kad jie suteiks apsaugą nuo blogio ir piktųjų jėgų. Choreografas jį sieja su vienoje esybėje telpančiomis priešybėmis, tvarkos ir chaoso įtampa. Tad iš kitų tradicijų atkeliavęs Abraxas atsiduria pagoniškoje girioje, kur archajiški vaizdiniai ir miško gyventojai diktuoja savas taisykles. Ši sandūra leidžia į spektaklį žvelgti ir kaip į užklydimą: patekus į nepažinų pasaulį teks išmokti jame būti.
Viename interviu[2] kūrėjas užsiminė, kad pirmą kartą išgirsta oratorija jį iškart sužavėjo: „Gamtos pasaulio figūros šiai muzikai suteikia savitą kosmologiją – kuria nežmogišką, bet kartu labai fiziškai juntamą pasaulį“. Būtent šio pasaulio iškėlimas į kitą – nekoncertinę – šviesą, jo persvarstymas per dabarties skambesį ir šokėjų kūnus tampa vienu svarbiausių šio spektaklio sumanymų: Kutavičiaus kūrinys čia įgauna kitą aplinką, kaip ir kitą klausymosi perspektyvą, o kartu – galimybę iš naujo susitikti su jame glūdinčiu pasaulėvaizdžiu.
Svarų indėlį į kūrinį įneša ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, „Paskutines pagonių apeigas“ lyg tiltu susiejusi su dabarties muzikiniu skambesiu. Kompozitorė tai daro jautriai ir organiškai: perėjimas iš oratorijos į šaltą, elektrinį skambesį atsargus, tačiau tolesniuose epizoduose šis muzikinis pokalbis su Kutavičiaus kūriniu tęsiasi. Čia girdime jau Matulevičiūtės pasiūlytą kiek mistinio, archajiško pasaulio matymą, kuris vis dėlto vyksta čia, tarp apeižėjusių „Kablio“ sienų. Šioje jungtyje keičiasi ir santykis su pačia oratorija: kompozitorės pasaulis tampa medžiaga naujai interpretacijai, išlaikydamas šventumo nuojautą. Matulevičiūtės kuriamas skambesys leidžia pajusti laiko atstumą ir jį peržengti. Nors galiu prisiekti, kad kuriamas garsinis pasaulėvaizdis leido persikelti į kadaise mūsų protėvių šventa laikytą erdvę.
Šitoje beveik šventoje Kutavičiaus-Kablio-Miško erdvėje atsiranda trys kūnai, pasižymintys ypač skirtingomis plastinėmis ir techninėmis savybėmis – Oksanos Griaznovos, Ievos Navickaitės ir Eivino Dzienos. Jie erdvėje veikia vieni, jų nedangsto jokia scenografija. Atmosferiškumą kuria Juliaus Kuršio apšvietimas; prie miško vaizdinio paveikiai prisideda ir Elenos Marijos Veleckaitės sukurti kostiumai.
Kūnai tarpusavyje sąveikauja: kartais pinasi, liečiasi, kartais vienas kitam kažką šnabžda, tačiau dažniausiai šie kūnai leidžiasi į klejones vieni, tarsi paveikti kurios nors mistinės miško būtybės. Regint spektaklį susidaro įspūdis, kad choreografas palieka nemažai erdvės čia ir dabar gimstančiai judesio improvizacijai; nors yra ir epizodų, kai kūnai juda sinchroniškai. Šokėjų judesiuose dominuoja kartotė ir ypač daug kritimo: tarsi kojos vis kliūtų už dar vienos take pasitaikiusios medžio šaknies... Nors choreografas ypač pabrėžė ritualą, kaip spektaklio ašį, šiuos kūnus regėjau visai kitoje dimensijoje: jie veikė tarsi skirtingos stichijos ar skirtingi faunos ir floros elementai. Jei Oksanos kūnas, atrodytų, be jokių pastangų leidžiasi į beveik bestuburėms miško būtybėms būdingą judesį, atsiduoda miško klejonėmis, tai Ievos kūnas – visada maksimaliai tikslus ir įtemptas, jai būdingi kampuoti judesiai labiau siejasi su stambesne, tvirtesne miško augmenija. O Eivino kūnas čia veikia tarsi išsigandusio miško žvėrelio: visada vikriai, visada skuboje. Per šiuos kūnus regėjau ir mitologinę Miškinio klaidinimo, ir laumių apžavų, ir vaivorų-„girtuoklių“ ragavimo istorijas, kurioms impulsą duoda tas pats elementas – paklydimas ir klejonė. Šokėjų judesiai šiuos vaizdinius pažadina skirtingai: pavyzdžiui, per takumą, išsilaisvinimą, įtampą, o kartais net išgąstį. Taip pradžioje nujaustas girios pasaulis įgauna kūnišką pavidalą, kuriame jos gyventojai, stichijos ir į jį patekusio žmogaus būsenos susineria į vieną mazgą: sunku atskirti, ar regimi kūnai priklauso pačiai giriai, ar yra jos paveikti atklydėliai? Šis neapibrėžtumas palaiko vaizdinių gyvybingumą.
Klejonė, beje, gali būti ir išlaisvinantis veiksmas. Tik jos laisvė čia išlieka susijusi su kritimu, išgąsčiu, nežinojimu. Kartotė ir sinchroniškumo akimirkos leidžia nujausti bendrą tvarką net tuomet, kai atskiras kūnas atrodo praradęs kryptį. Gal todėl spektaklyje paklydimas ne visada sutampa su chaosu: kartais tai – susidūrimas su pasauliu, kurio logikos dar neišmanai. Klejonė tampa galimybe tą logiką patirti, užuot iškart mėginus ją pajungti savajai. Šitaip kūnų klejonės grąžina ir prie mūsų gyvenimų, kuriuose, atrodytų, vis daugiau nuorodų, tačiau susivokti nuo to ne visuomet lengviau. Informacinis chaosas reikalauja nuolat reaguoti, rinktis, apsispręsti; girios klejonė verčia įsižiūrėti į tai, kur esi. „Abraxas“ leidžia pasilikti šioje neaiškumo būsenoje, stebėti skirtingus kūnų būdus joje būti, dar neskubant surasti vienintelio „teisingo“ tako. Čia prasmingas tampa ir pats dėmesio pokytis: nuo noro žinoti, kur veda kelias, prie gebėjimo pastebėti, kas vyksta dabar, nesuplanuoto ir nenumatyto, bet ypač tikro.
Vis dėlto svarbu ir tai, į kokią vietą čia užklystama. Būtent šis priminimas atveria ir ekologinę spektaklio reikšmę. Kartu miškas – ir konkreti mūsų gyvenamosios aplinkos dalis, užimanti maždaug trečdalį šalies teritorijos. Šiandien jį vis dar norime laikyti harmoninga erdve, į kurią galime pabėgti nuo kasdienybės, tačiau jo likimą pernelyg lengvai siejame su savo poreikiais, teikiama nauda, medienos verte. Senajame pasaulėvaizdyje giria turėjo galią ir žmogui – galėjo jį prisivilioti, paklaidinti, išgąsdinti ir net pasmerkti myriop. Antropoceno laikotarpyje miško šventumo priminimas šį santykį bent trumpam apverčia: tenka pripažinti jo gyvenimą, kurio vertė nepriklauso vien nuo naudos žmogui. Todėl 1978 m. sukurtos oratorijos prašymas „nekirsk“ skamba ir apie nūdieną. Kutavičiaus ir Gedos kūrinio permąstymas leidžia iš naujo išgirsti jame glūdintį santykį su gamta, o į baltiškąjį mišką užklydęs Abraxas – prisiminti, kad šioje vietoje esame svečiai. Jei ir toliau norėsime pabėgti į girią iš savo gyvenimų chaoso, teks skaitytis ir su jos pačios gyvenimu. Kitaip klausimas, ar turėsime kur užklysti po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų, skambės vis mažiau retoriškai. Tuomet žvelgsime į Kutavičiaus partitūras ir tokios mandalos ieškosime alternatyvioje tikrovėje.
[1] Sigito Gedos teksto ištrauka kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorijai „Paskutinės pagonių apeigos“.
[2] Kregždaitė, Rasa. Pawelas Sakowiczius: ką Broniaus Kutavičiaus muzika atvėrė jo choreografijai [2026-09-17].
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
