„Šitas puodukas taip pat turi savo istoriją“, - sako herojus iš dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurio premjera įvyko kovo 22, 23 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, o savaite anksčiau - Šalčininkų kultūros centre. Iš diskusijos po spektaklio su Šalčininkų bendruomene kūrinyje atsirado paskutinis ekrane rodomas monologas, kuriame kūrėjai prisipažįsta, kad ne visiems spektaklis pasirodė atspindintis realybę, miesto dvasią ir žmones tokius, kokie jie yra ar norėtų save matyti. Tai ir yra pagrindiniai dokumentinio teatro probleminiai aspektai - realybė, faktas, tiesa bei jų reprezentacija. Vilniuje reikalai klostėsi kitaip. Kovo 23 d. pojūtis per spektaklį žiūrovų salėje ir jo aptarimas (kuriame buvo ir šalčininkiečių) liudijo, kad ryšys tarp aktorių ir žiūrovų užsimezgė.
Paulės Bocullaitės scenografija Mažosios salės erdvę dalija ne tarp aktorių ir žiūrovų - scenos ir salės, bet skelia publiką į dvi grupes. Jas skiria stačiakampis rėmas, per kurį tarsi per langą žiūrovai mato vieni kitus. Išrikiuoti valstybės sienos riboženkliai pratęsia rėmo liniją į erdvę: kur įprastai kyla žiūrovų kėdės, dabar liko tik tuščios pakopos. Taip žiūrovai atskiriami simboline siena. Ieškodama savo vietos, milisekundę pamaniau, kad rėmas yra veidrodis, kuriame atsispindi žiūrovai, tačiau jis pasirodė tuščiaviduris: kitoje pusėje sėdėjo kiti, o mes, kaip ir jie, galėjome stebėti ne tik tarp mūsų vaidinančius aktorius, bet ir vieni kitus. Toks žiūrovų išdėstymo principas nėra naujas, panašų panaudojo, pavyzdžiui, a.a. Jūratė Paulėkaitė „Visuomenės prieše“: žiūrovai sėdi skirtingose pusėse (vieni scenos gilumoje, kiti žiūrovų salėje), tačiau atstumai didesni, todėl matyti ar jausti vieni kitų jie negali, nes yra per toli. Toks išdėstymas įgyja simbolinę - priklausymo skirtingoms politinėms pusėms - prasmę. „Nežinoma žemė. Šalčia“, priešingai, yra kamerinis spektaklis, čia ryšys tarp aktorių ir žiūrovų (bei jų pačių) daug intymesnis, o jį sukurti - vienas iš spektaklio tikslų.
Neretai teatre, kur aktorius nuo publikos skiria metras, įsigudrinama „įterpti“ dar ir ketvirtąją sieną. Tada aktorius ignoruoja žiūrovą, apsimeta jo nepastebintis arba prisimena jį tik per dirbtinius madingus intarpus, kai staiga be priežasties pradeda prie jo „kabinėtis“: ką nors dalija, kalbina, klausia, o tada lyg niekur nieko grįžta atgal į „scenos realybę“, palikdamas žiūrovą prasmegti skradžiai žemę. Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ kūrėjai to išvengia: aktoriai nuo pradžių yra sąmoningi, atidūs ir jautrūs publikos buvimui. Jie vaidina žiūrovams ir pamažu stiprina ryšį, todėl kaip žiūrovas jautiesi reikalingas.
Spektaklyje kūrėjai taiko verbatim teatro principą. Lotyniškai šis žodis reiškia „pažodinis“ ir nurodo kūrimo metodą - menininkai atlieka tyrimą, ima interviu ir iš žmonių pasakojimų konstruoja spektaklio dramaturginį tekstą. Kalbintųjų žodžiai paliekami autentiški arba koreguojant derinami su pašnekovais. „Nežinomos žemės. Šalčios“ dramaturgiją sukonstravo Andrius Jevsejevas ir Eglė Vitkutė. Aštuntajame „Teatro žurnalo“ numeryje Loretos Vaskovos, rašiusios disertaciją apie verbatim teatrą, straipsnyje aiškinama, kad vienas tokio teatro kūrimo etapų yra surinktos medžiagos dramatizavimas, t.y. bandymas iš interviu-monologų sukurti dialogus, nors realybėje žmonės nebuvo susitikę. Todėl „...Šalčioje“ aktoriai vaidina ir kūrybinės grupės narius, užduodančius klausimus ir taip palaikančius dialogą su herojais, o ta pačia tema pasisakiusių asmenų žodžiai sugretinami, kad antrindami ir papildydami vienas kitą kurtų pokalbio įspūdį. Dramai būdingų konfliktiškų dialogų spektaklyje nėra, todėl aktoriai dažnai kalba žiūrovams, o šie tampa jų partneriais. Kadangi spektaklyje yra dvi publikos, o aktoriai vaidina atsisukę tai į vieną, tai į kitą pusę, būtent tai skatina stebėti priešais esančius žiūrovus ir jų veiduose ieškoti aktorių išraiškos atspindžių.
Aktoriai Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskaras Vygonovskis ir šokėja Airida Gudaitė kuria po kelis personažus: vieni jų grįžta, kiti pranyksta tik kartą pasirodę fragmentiškame pasakojime. Kitaip nei dokumentiniame kine, žodis, ne vaizdas, teatre yra autentiškas. Todėl spektaklyje balsas yra pagrindinė aktorių raiškos priemonė - jie atkuria tembrus, intonacijas, akcentą bei individualią kalbėjimo manierą. Aktoriai nematė, kaip gyvenime atrodo jų herojai, tik girdėjo balsus, nes režisierius Jonas Tertelis siekė palikti erdvės jų vaizduotei ir kūrybos laisvei. Aktoriai kuria savo personažus jautriai ir humaniškai, išvengdami šaržavimo. Nedideliuose ekranuose, pakabintuose ant žiūrovų puses skiriančio rėmo, taip ir neparodomi dokumentiniai kalbančių žmonių kadrai. Todėl herojus spektaklyje sukuria aktoriai, ir tik šalčininkiečiai juos atpažįsta (tai liudijo diskusija po spektaklio); kitiems žiūrovams jie mažai kuo skiriasi nuo fiktyvių šiuolaikinės pjesės personažų.
Lauryno Jurgelio Česlovas aprodo namus: aktorius vaikšto nedidelėje erdvėje tarp žiūrovų, rodo į tuštumą ir pasakoja, kaip pats pasistatė namą, pasigamino baldus, taip budindamas žiūrovų vaizduotę. Nepaisant amžiaus skirtumo, Miglė Polikevičiūtė balsu įstabiai persikūnija į išmintingą senolę, kurią glumina šiuolaikinio pasaulio perteklius ir žmonės, nevertinantys to, ką turi. Įsimena, kaip Oskaras Vygonovskis vaidina stačiatikių kunigą, gebantį organiškai „persijungti“ iš lietuvių kalbos į rusų ir atgal, - žinoma, tai geba ne tik Šalčininkų regiono gyventojai. Keista, kad spektaklyje beveik neskamba lenkų kalba. Gal kūrėjai nori išvengti stereotipų apie regioną, bet vis dėlto 79,5 procento jo gyventojų sudaro lenkai. Sunku išskirti vieną Gailės Butvilaitės heroję: aktorė suvaidino moterį, globojančią tėvų apleistą mergaitę; merginą, kuri svajojo šokti, bet ją privertė groti smuiku; jauną moterį, kuri sugrįžusi į Šalčininkus didžiuojasi pokyčiais ir pagerėjusia infrastruktūra, ir kt. Kiekvienas aktorius sukūrė ne po vieną herojų, bet kol kas ne visiems vienodai pavyksta atskirti savo herojus vieną nuo kito ir paversti juos išraiškingais. Nedideliuose ekranuose taip pat pasirodo čia ir dabar filmuojami ir transliuojami nespalvoti intarpai, kuriuose aktoriai pristato faktus apie miestą ar pasisako, pavyzdžiui, kaip mokiniai, kurie dalijasi nuomone apie mokytojus, ateities svajonėmis ar prisipažįsta stokojantys tėvų dėmesio.
Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuotame dokumentiniame spektaklyje „Žalia pievelė“ (LNDT, 2017) vaidina ne aktoriai, bet patys visaginiečiai, ir tai vis dėlto sustiprina kūrinio autentiškumo įspūdį, užtat „Nežinoma žemė. Šalčia“ labiau tiki teatru. Be to, ankstesniame Tertelio spektaklyje yra aiškus teminis centras - Ignalinos atominė elektrinė. O iš konkrečių faktų gimsta ir abstraktesnės prasmės, pavyzdžiui, utopijos žlugimas, neišsipildymo skausmas ir t.t. Tačiau net „Žalioje pievelėje“ kritikai pastebėjo draminio konflikto trūkumą. „Nežinoma žemė. Šalčia“ neturi aiškaus teminio centro, todėl pabirusios šalčininkiečių istorijos montuojamos į koliažą, kurį jungia žmonių, gyvenančių viename regione, kasdienybės stebėjimas - paveikus ir prasmingas dokumentiniame kine ir kiek kebliau atkuriamas teatre. Spektaklio autoriai už keturiasdešimt kelių kilometrų nuo Vilniaus ruošėsi atrasti nežinomą žemę, o, atrodo, pasijuto visai kaip namie. Esu tikra, kad sostinės daugiabutyje sutiktume panašių veikėjų. Tačiau panašumas susijęs su spektaklyje pabrėžiama žmonių susikurtų sienų tema. Scenografijos siena skiria dvi žiūrovų grupes, šalies siena išskiria herojų su jo močiute, kalbos barjeras supriešina vienos valstybės piliečius ir t.t., todėl finale pasienio riboženklis išardomas ir sudedamas į stalčių - akivaizdi metafora. Kilni spektaklio kūrėjų misija - mažinti atskirtį tarp žmonių - bent iš dalies atlikta, nes kūrinys įrodo, kad mūsų kasdienybė ir mes patys esame labai panašūs, o sienos, kuriomis sutvirtiname savo tapatybes, yra butaforinės. Spektaklio finale žiūrovai tarpusavyje ir kartu su aktoriais pajunta ryšį - bendruomeniškumo jausmą, kuris yra teatro stiprybė.
Nors spektaklyje svarbiausias yra žodis, jame daug ir šokio. Kūrinys prasideda nuo abstrakčių aktorių kartojamų judesių, kuriuose galima atpažinti ir klasikinio baleto pozicijas. Tai atspindi vieną iš regiono ypatybių - „baletas vs kontrabanda“ (pasienio mieste yra grupuočių, į nelegalią veiklą įtraukiančių jaunimą, tad tėvai stengiasi priversti vaikus lankyti meno mokyklas ar bent būrelius). Ekrane pasikartojantys vaizdai iš baleto ar gatvės šokių pamokų pabrėžia meno ir kultūros svarbą nedideliame mieste, o Airidos Gudaitės šokio intarpai yra tarsi transcendentinės pauzės. Judesys, šokis įgyja jungties - susiliejimo su visata - prasmę. Ekrane dažni žvaigždžių, kosminės erdvės motyvai, kurie kartu su Martyno Bialobžeskio muzika, kai ši virsta elektroninio visatos transo garsais, leidžia pasijusti kaip planetariume, kur atsiveria žmogaus menkumas ir didybė.
Šokis taip pat susiejo aktorius ir publiką. Diskotekos epizode pagal šiuolaikinės klubinės muzikos pulsą žiūrovus skiriantis rėmas sužibo spalvotomis šviesomis (šviesos dailininkas Matas Šimonis). Jų estetika, atėjusi iš šiuolaikinio miesto, tiksliau, vitrinų ir reklamų apšvietimo, spektaklyje virto išgryninta - minimalia ir abstrakčia forma. Neoninių spalvų ir šiuolaikinės muzikos apsuptyje aktoriai juda pakankamai ilgai, kad atmintyje iškiltų ir spektaklio „Lokis“ šokio scena, kurioje sinchroniškai buvo atliekama ta pati žingsnių kombinacija. Čia aktoriai atlieka šiek tiek mechaninius, pasikartojančius, tačiau skirtingus judesius. Kartu į ritmą juda ir žiūrovai - įsijautęs vyras melsvos šviesos lazdelėmis (jas kartu su šviečiančiais velnio ragais išdalijo aktoriai) muša menamą būgną.
Spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“ susijungia horizontalė ir vertikalė. Horizontalios linijos atskiria valstybes, išskiria artimuosius, lemia tragedijas, o vertikalios linijos sujungia. Ekrane dominuoja sniego užklotų Šalčininkų peizažai, filmuojami virš miesto kylančia kamera. Perėjimas į žvaigždžių erdvę byloja, kad Šalčininkų mikrokosmosas ir jo gyventojų mikrobūtis yra neatskiriama visatos dalis, tokia pat svarbi ir nereikšminga, kaip ir visa, kas ją sudaro.
