Nesinori nė galvoti, kad tai galbūt paskutinis Gintaro Varno spektaklis Kauno dramos scenoje. Spektaklis režisieriaus, kuris už čia statytus „Tolimą šalį“ (2001), „Portiją Koglen“ (2002), „Merliną, arba Nusiaubtą šalį“ (2004), „Nusikaltimą ir bausmę“ (2004) apdovanotas Nacionaline premija; teatre, kur kiekviename žingsnyje matai rekonstrukcijos rezultatus, žadančius senąjį pastatą paversti, reikia manyti, nauja, kūrybinga erdve; mieste, į kurį pastaruoju metu vėl norėjosi važiuoti...
 |
| Mirtis kvepia apelsinais: tai vienas gražiausių ir šilčiausių spektaklio įvaizdžių. Ponia Mirador - Viktorija Kuodytė |
Argi ne paradoksalu tai, kas vyksta daugumoje mūsų teatrų nebe pirmus metus? Durys užvertos ne vien pokyčiams – jos užvertos kitokiam mąstymui, aštresniems pojūčiams, nervingesniems potyriams. Užvertos pačiam kažko naujo kūrimui, nesvarbu, ar tai būtų spektaklio, ar paties pastato statybos. Užvertos kūrybingų žmonių, stiprių individualybių mainams, ginčams ir susikirtimams, kurie tik ir gali judinti stovintį vandenį – gaivinti protus, generuoti idėjas, kelti diskusijas. Ir argi ne paradoksalu, kad neturint „namų“, jaučiantis amžinu klajūnu, nesaistomu buities ir kasdienybės, gimsta įdomiausios idėjos, o tuos namus išpuoselėjus, tapus jų šeimininku, miršta ir kūrybinė laisvė, ir ją nuolat skatinęs sunkiai pasiekiamas tikslas? Galbūt tikram kūrėjui privalu būti laisvam? Galbūt jam privalu būti, jaustis niekieno žemėje, kad drįstų rizikuoti ir rizikuodamas nesuardytų kažkieno užimtų ir nustatytų teritorijų ar elgesio jose taisyklių? Kaip prakeikimas lietuvių teatrą persekioja „teritorijų“ dalybos, kuriose nuolat pralaimi ir priversti pasitraukti stipriausieji...
Visus Kauno dramoje statytus Varno spektaklius jungia panaši tema. Nežinia, ar jau pažįstamos vokiečių dramaturgės Dea Loher „Ruzvelto aikštė“ anksčiau buvo režisieriaus planuose, tačiau dabar, vykstant premjeriniams spektakliams ir žinant, kad jis nebe šio teatro meno vadovas, ryškiausiai suskamba atsisveikinimo motyvas. Skirtingiausi aikštės suvienyti ir jai savo gyvenimus išpažinę žmonės finalinėje spektaklio scenoje susirenka prie į dangų šaunančio plieninio strypo, kad tarsi graikų choras paliudytų tamsią naktį įvykusį kraupų nusikaltimą. Sukauptas, ramybe ir vidiniu tvirtumu dvelkiantis skandavimo ritmas, be menkiausio patoso vardijamos gabalais kapotos kūno dalys, tarsi stingdančia begalybe atsiverianti scenos erdvė – atrodo, kad būtent į tokį atsisveikinimą buvo judėta ir šįkart nuosaikiu, kiek įmanoma ramesniu, paprastesniu sceniniu „Ruzvelto aikštės“ pasakojimu. Pjese, kuri savaip primena Loher „Nekaltus“, o ypač tiek šio, tiek kitų čia statytų Varno spektaklių veikėjus ir net aktorius.
Kitu atveju apie „Ruzvelto aikštę“ būtų galima kalbėti kaip apie atskirą ir dramaturgės, ir režisieriaus darbo etapą. Šiuolaikinės dramos požiūriu Loher tęsia pačios įvardytos monologinės naracijos ieškojimus – įprastą dramos konstrukciją autorė keičia monologų mozaika, kurią „riša“ vienas – mirties motyvas, o dramatinę užuomazgą ir atomazgą nužymi veikėjo žūties faktas. „Faktas“ vienaip ar kitaip „užkabina“ kitus veikėjus, jie pasakoja apie save, pasakojimai įsilieja į kitų istorijas, šios susipina ir suskamba kaip atskirų balsų polifonija, su skirtingu veikėju įgaunanti ir skirtingą ritmą, nuotaiką bei įtampą. Ne įvykis, bet monologas, biografijos štrichas formuoja veikėjo užuominą, visą jo turinį ir išorinį pavidalą (formą) palikdamas sukurti režisieriaus ir aktoriaus vaizduotei bei interpretacijoms. O kadangi autorė vaizduoja „atpažįstamus“ veikėjus, greičiau tam tikrus socialinius šiuolaikinio miesto tipus, režisierius ir aktoriai yra laisvi tiek juos dar ryškiau tipizuoti, tiek ir rinktis psichologiškesnį pateikimo būdą, spalvas sutirštinti, šaržuoti arba modeliuoti niuansuotus charakterius. Matyt, sceninės interpretacijos laisve, pačia neprikišama draminės naracijos forma Loher domina režisierius, jos pjesėse aptinkančius ne ryškius konfliktus, bet labiau šiandienio žmogaus savijautos poeziją, nuaustą iš kasdienybės, tačiau ir savaip simbolišką, galimą konkretizuoti bet kokioje aplinkoje.
Varno spektakliams (bent jau statytiems Kauno dramoje) taip pat būdingas savitas naracijos būdas: montažo ir nuoseklaus pasakojimo kreivės juose susipina pereidamos konkrečios tikrovės ir abstrahuotos, mentalinės erdvės pakopas. Veikėjai psichologizuoti, priklausomai nuo tam tikros būsenos labiau hiperbolizuoti ar sudramatinti. Tiesa, veikėjai čia (ir tai turbūt ne vien režisieriaus, bet ir kai kurių aktorių nuopelnas) išsiskiria sudėtingu vidiniu pasauliu, dvasiniu gyliu ir patirtimi, kurių taip dažnai stokojame šiandienos teatre. Ir būtent nelėkšta, nepaviršine veikėjų egzistencija iki šiol taip traukė Varno spektakliai, suteikdavę progą naujai atsiskleisti ir Kauno dramos, ir sostinės aktoriams.
 |
| Ekscentriškumo šįkart nestokoja ypač „lengvas“, „laisvas“ Dainius Svobonas |
Taigi kaip Dea Loher nepavadinsi tipiška šiuolaikine autore, taip Varno – tipišku „postdraminiu“ režisieriumi, sceninį pasakojimą aukojančiu bemaž fiziškai veikiančios vaizdo, energijų, konfliktų ar įtampų ekspresijos vardan, dažnai pasiglemžiančios iš žiūrovų vieną svarbiausių jo „pokalbio“ su spektakliu įrankių – emocinę susitapatinimo su veikėju ar aplinkybėmis galimybę. Ši galimybė vienaip ar kitaip cementuodavo Varno spektaklių „fragmentiškumą“, įžemindavo ir pateisindavo pernelyg abstrahuotus ar šokiruojančius vaizdinius. Tarsi pats režisierius kartu su aktoriais už ekstremalių, ribinių ir ne kiekvieno akiai ar ausiai priimtinų aplinkybių ir tokių pat keistų, „svetimų“ ar kitoniškų veikėjų būtų ieškoję tikriausios ir giliausios – žmogiško jausmo – atspirties...
„Ruzvelto aikštė“ (pjesės pavadinimas „Gyvenimas Ruzvelto aikštėje“, parašyta ji 2003–2004 m. San Paule) – trečias Varno susitikimas su Loher. Rygos Dailės teatre statyti „Klaros santykiai“, Kauno dramoje – „Nekalti“. Pastarasis ir dabartinis, naujausias, spektakliai – diptikas, vienas kitą papildantys ir pratęsiantys spektakliai, nepaisant to, kokioje pasaulio šalyje, kokioje sostinėje ar aikštėje buvo sutikti jų veikėjai ir užrašyti jų monologai. Skirtumas nebent tas, kad drąsesni, energingesni „Nekaltų“ veikėjai dabartiniame atrodo įgiję naujas biografijas, daugiau išminties ir, sakyčiau, visi be išimties yra palytėti mirties dvelksmo. Tarsi „Ruzvelto aikštė“ būtų nusėdusi į pačią Kauno dramos teatro šerdį...
Mirtis, juolab atsisveikinimas „Ruzvelto aikštėje“ kvepia apelsinais. Tai vienas gražiausių ir šilčiausių spektaklio įvaizdžių, nutvieskiančių pilką, „nespalvotą“ vaidybos erdvę, kurioje tarsi ant padėklų „pravažiuoja“ veikėjų gyvenimo fragmentai aikštėje, biure, kapinių prieigose, bare ar ligoninės palatoje. Apelsinų kibirai, ir žiūrovų salė kaip mat pakvimpa trykštant jų sultims ir lupant žievelę. Jie kaip narkotikai, pražudę jaunąjį ir vyresnįjį Miradorus ir vieninteliu jų priminimu tapę vienišai poniai Mirador. Kvepia scenoje ir šampanu, purslais laistomu fabriko savininko Vito ir bingo salono skaičių pranešėjos susibičiuliavimo proga, skaldant iki kaulų smegenų įgrisusius pilkus biuro stalus. Apelsinai ir šampanas – tik šitai liko iš „nuorodos“ į karštą, daugiamilijoninę ir įvairiaspalvę Brazilijos miesto aplinką, režisieriaus ir scenografo Gintaro Makarevičiaus paverstą beveik beketiškuoju „no man’s land“ su plieniniu strypu viduryje, prie kurio glaudžiasi gyvas juodo polietileno – pasaulio medžio – kauburys, nusagstytas palinkėjimų lapeliais. „Medis“ ir Mundo, tūnantis maiše, atstoja bažnyčios klausyklą – nė vienas, einantis pro šalį, neaplenkia benamio atsiskyrėlio, neištaręs jam kelių sakinių, neprisidegęs cigaretės ar nepaėmęs lapelio su asmenišku palinkėjimu. Retsykiais virš Mundo maišo nusileidžia konstrukcija, „dekoruota“ padangų guma, pakimba ore besisūpuojanti trapecija – štai kas liko iš barokinės šventyklos, turėjusios įcentruoti Ruzvelto aikštę ir suteikti išganymą visiems jos gyventojams. Retsykiais visą erdvę užpildo besikartojantys kino vaizdai – užsidegantys ir užgęstantys daugiabučių langai, šimtmečių senumo fotografijų portretų galerija, nebyliai šurmuliuojanti sankryža ir juodų gulbių šokis. Tarsi gyvenimas vyktų po gyvenimo, nejaukioje, negyvoje ar išdegintoje, nusiaubtoje žemėje, kur brangiausios yra trumpos buvimo kartu su kažkuo minutės.
Pasakojimų, monologų šioje Loher pjesėse, sakytum, per daug. Jie ne tik veiksmo variklis, bet neretai ir stabdys – šiek tiek monotoniški, dažnai pasikartojantys, varijuojantys vieną ir tą pačią būseną. Klausytis jų nėra lengva, nors režisieriaus noras teksto nekupiūruoti, leisti veikėjams išsisakyti ir šitaip atverti visą jų pilnatvę, visą skausmą ir vienatvę suteikia spektakliui savotiškos neskubios, net hipnotizuojančios plėtotės. Antraip juk vargu ar įvertintume, kokia sunki ir kartu brangi kiekviena prabėganti valanda ar minutė, iš pirmo žvilgsnio tuščia ir beprasmė, tačiau neįkainojama, kai reikia atsisveikinti. Vargu ar suprastume ponios Mirador skausmą ir pyktį, jei praleistume jos vestuvinės suknelės istoriją, trumpučius, bet smagius susitikimus su sūnumi; ar suprastume keistą policininko Miradoro elgesį, jei nesileistume su juo ieškoti sūnaus; ar įvertintume ginklų fabrikanto įpėdinio Vito brendimo problemas, jei nesidžiaugtume jo draugyste su Bingo; ar suvoktume susidvejinusios Marijos kliedesius ir nusikaltimus, jei neįsiklausytume į jos rašomus elektroninius laiškus; ar įtartume apie transvestito Bibi nuoskaudas, jei neišgirstume jai nutikusio nuotykio. Juolab iki galo nepažintume sekretorės Konšos ir transvestito Auroros – bene gražiausių, šilčiausių ir labiausiai jaudinančių spektaklio veikėjų, įkūnijusių ir mirties palytėjimą, ir meilės, atlaidumo bei švelnumo lengvumą, jei nesulauktume Auroros dainos per Konšos laidotuves...
 |
| Beveik beketiškas „no man’s land“ su Mundo ir Marija (Daiva Stubraitė). Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Būtent šios dvi šiek tiek teatrališkos ir egzaltuotos moterys – Astos Baukutės vaidinama nepakeliamu kačių kvapu atsiduodanti, visą savo amžių Vito tėvo fabrike dirbusi, su vienintele drauge kapinėse susitikusi, tvarkinga ir pareiginga sekretorė Konša ir Gyčio Ivanausko kuriama vis dar liauna, šventiniu makiažu tviskanti, nepaisant amžiaus ir nuovargio scenos sukneles ir aukštakulnius nešiojanti dainininkė Aurora – tampa spektaklio centru, sujungiančiu priešingas patirtis, skirtingus likimus ir švelniu ekscentriškumu nuspalvinančiu vienatvės gėlą. Ekscentriškumo šįkart nestokoja ypač „lengvas“, „laisvas“ Dainius Svobonas, vaidinantis kažkokioje brendimo stadijoje užstrigusį Vito, baikštų ir aikštingą, visa siela išgyvenantį tėvo užkrautą vadovavimo fabrikui naštą ir pasiryžusį įveikti visas kliūtis, kad užkariautų Bingo pasitikėjimą. Ir Eimutis Kvoščiauskas, vaidinantis jaunutę, nesubrendusią, pažeidžiamą Bibi, vieninteliame epizode-pasakojime apie jai staiga pasirodžiusį mažą, pliką ir žalią marsietį, atveriančiame jos nereikalingumą, sugniuždymą, apleistumą. Iš juoko ir ašarų, skaidrios melancholijos ir užuojautos, nuolankumo ir išdidumo šįkart dėlioja savo paveikslus Baukutė, Ivanauskas, Svobonas ir Kvoščiauskas, stebėtinai neatpažįstami ir stebėtinai paveikūs. Tai, kad visi „Ruzvelto aikštės“ monologai „nenuskęsta“, neišsibarsto, kad jų neskubi kaita neatbaido, o aktoriai neužstringa monotoniškai kartodamiesi, – iš dalies ansamblio, sceninės partnerystės, bendros elegiškos režisieriaus sukurtos spektaklio intonacijos nuopelnas. Ši intonacija Viktorijos Kuodytės vaidinamos ponios Mirador scenose pulsuoja dramatiškiau, Aurelijos Tamulytės Bingo scenose – šiurkščiau ir kartu erotiškiau, Sigito Šidlausko Miradoro – šalčiau ir griežčiau, Daivos Stubraitės Marijos – liguisčiau ir beviltiškiau, o debiutavusio Vainiaus Sodeikos vaidinamo narkotikų prekeivio jaunojo Miradoro trumpučiais ir nebyliais „užsibuvimais namuose“ šlamščiant apelsiną, žaidžiant su mama ir sūpuojantis ant trapecijos – tarsi įnešant gryno oro, jaunystės polėkio, gyvybės ir sveikatos. Iš dalies tai nuopelnas Juozo Statkevičiaus tikslių, veikėjo charakteristiką „užbaigiančių“ ir konkrečios laikysenos, elgesio manieros reikalaujančių kostiumų, iš dalies – Mariaus Baranausko muzikinių motyvų, garsų ir parinktų kūrinių bei Auroros ir spektakliui baigiantis iš maišo pasirodžiusio Mundo – Ainio Storpirščio – dainų-raudų. Nuopelnas, įtikinęs, kad negalima, draudžiama neįžiūrėti besiplakančio, srūvančio krauju ant grindinio juodos gulbės tamsią naktį šešėlio, nes ji gali būti ir tavo artimas...
Ginklai ir katės, valkatos ir transvestitai, benamių kapinės ir daina, mirtis, kvepianti apelsinais, ir šypsena, sutaikanti su pasauliu – štai kas yra gyvenimas „Ruzvelto aikštėje“ prieš ją paliekant.
