Gulinėjimas komedijos fotelyje

Rūta Oginskaitė 2008-03-11 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 03 10

aA

ihgvuyf

Laiko patikrinta komedija – apie prancūzišką Don Žuaną

Reklamuodama savo naują produktą – komediją „Boeing Boeing“ – agentūra „Baltic Music“ pabrėžia jo prancūziškumą ir legendiškumą.

Suprask, ir mūsų šalies teatro publikai pagaliau priėjo eilė bent pauostyti, kas kone pusę šimtmečio be paliovos džiugino prancūzų ir likusio kultūringo pasaulio žiūrovus.

Pasirodo, pasaulis lydosi nuo keliagubos meilės istorijos – kai vienas vyriškis duodasi su trim meilužėm, kol pagaliau jos visos nesusiduria.

Nenorėjo pasiūlyti šlamšto

Į naują agentūros „Baltic Music“ spektaklį gundė ateiti ne bet kas, o „Urvinio žmogaus“ prodiuseriai. Ketvirtą sezoną įvairiuose Lietuvos miestuose vaidinama komedija išgarsėjo kaip puiki pramoga. Gal būt labiau – kaip gero artisto gerai vaidinamas geras tekstas.

Už „Urvinį žmogų“ – šlovė jo dramaturgui Robui Beckeriui, režisieriui Kostui Smoriginui ir aktoriams Dainiui Kazlauskui, Dariui Meškauskui, Vaidotui Martinaičiui. Ir pačiai agentūrai, kad, susidomėjusi teatru, padarė gerą prekę.

„Jaučiamės įsipareigoję prieš savo žiūrovus“, aiškino prieš naują premjerą jos rengėjai, „juk negalime pasiūlyti bet kokio šlamšto, pavadinto komedija“.

Autorių jaunystė lindi chaose

Šitoks įsipareigojimas – nesiūlyti bet kokio šlamšto – dabar, po „Boeing Boeing“ premjeros skamba kone kaip anekdotas. Nesakau, kad jie pasiūlė būtent šlamštą. Bet darbas nepadarytas. Matai tik jo kryptį – juokinti.

„Boeing Boeing“ darė jauni žmonės – net ne trisdešimtmečiai, bet jų jaunystė liko giliai paslėpta po visiška vidutinybe, chaosu, kurį galėjo sutverti bet kas.

Žiūrėdamas šitą vaidinimą, gali ramiausiai apsirikti, kad patekai į Nacionalinio dramos teatro „Meilę pagal grafiką“ ar kitą bet kurio teatro komediją, nors gal labiau – į eilinį televizijos serialą, kažkodėl rodomą scenoje.

„Boeing Boeing“ finale susiporavo (iš kairės) plepioji Žaklina (L.Rastokaitė) su palaidūnu Bernaru (L.Pobedonoscevas) ir drovusis Roberas (R.Cicėnas) su karinga Žiudita (G.Latvėnaitė). „Baltic Music“ archyvo nuotrauka

Atrodo, režisierius Simonas Aškelavičius per daug pasitikėjo Marco Camoletti tekstu, kuris bent jau Paryžiaus publiką linksmina, anot reklamos, jau 44 metus. Pasitikėta ir jaunais, televizijos išpopuliarintais artistais – Leonardu Pobedonoscevu, Ramūnu Cicėnu, Gintare Latvėnaite. Lyg spektakliui užtektų, kad jie apskritai gabūs, o dar ir atpažįstami.

Kas gali būti juokinga

Vaidinant situacijų komediją, labai svarbu tikslumas, atlikimo švara. O pažiūrėkime, kas darosi lietuviškame „Boeing Boeing“ variante. Be saiko spalvotame Andželikos Šulcaitės scenovaizdyje (dizainerio butas!) blaškosi jauni artistai, sugalvoję savo personažams po vieną kitą bruožą. Skystoka poros valandų vaidinimui.

Eglės Gabrėnaitės grožis, talentas ir sąmojingumas išnaudojamas tarnaitės vaidmeniui – ir artistė tampo po sceną dulkių siurblį, uždarinėja duris ir turi vieną scenelę vaidybai. Bet štai R.Cicėno vaidinamas nerangusis, kampuotų judesių Roberas – lovelaso klasės draugas – bando kaip nors atsigulti ant įmantrios formos fotelio. Tuoj užsiklyksim nuo nenumaldomo juoko?

Gaila. Stebime tik sumanymą – prajuokinti. Tai dar neatidirbtas triukas, kad vertėtų jį kartoti kiekviename vaidinime. Pakviesk bet kurį žiūrovą įveikti tokį fotelį, ir gal bus dar juokingiau?

„Urviniu žmogumi“ prodiuseriai užsidirbo autoritetą, o rodydami „Boeing Boeing“ rizikuoja jį sumenkinti.

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.