Gulinėjimas komedijos fotelyje

Rūta Oginskaitė 2008-03-11 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 03 10

aA

ihgvuyf

Laiko patikrinta komedija – apie prancūzišką Don Žuaną

Reklamuodama savo naują produktą – komediją „Boeing Boeing“ – agentūra „Baltic Music“ pabrėžia jo prancūziškumą ir legendiškumą.

Suprask, ir mūsų šalies teatro publikai pagaliau priėjo eilė bent pauostyti, kas kone pusę šimtmečio be paliovos džiugino prancūzų ir likusio kultūringo pasaulio žiūrovus.

Pasirodo, pasaulis lydosi nuo keliagubos meilės istorijos – kai vienas vyriškis duodasi su trim meilužėm, kol pagaliau jos visos nesusiduria.

Nenorėjo pasiūlyti šlamšto

Į naują agentūros „Baltic Music“ spektaklį gundė ateiti ne bet kas, o „Urvinio žmogaus“ prodiuseriai. Ketvirtą sezoną įvairiuose Lietuvos miestuose vaidinama komedija išgarsėjo kaip puiki pramoga. Gal būt labiau – kaip gero artisto gerai vaidinamas geras tekstas.

Už „Urvinį žmogų“ – šlovė jo dramaturgui Robui Beckeriui, režisieriui Kostui Smoriginui ir aktoriams Dainiui Kazlauskui, Dariui Meškauskui, Vaidotui Martinaičiui. Ir pačiai agentūrai, kad, susidomėjusi teatru, padarė gerą prekę.

„Jaučiamės įsipareigoję prieš savo žiūrovus“, aiškino prieš naują premjerą jos rengėjai, „juk negalime pasiūlyti bet kokio šlamšto, pavadinto komedija“.

Autorių jaunystė lindi chaose

Šitoks įsipareigojimas – nesiūlyti bet kokio šlamšto – dabar, po „Boeing Boeing“ premjeros skamba kone kaip anekdotas. Nesakau, kad jie pasiūlė būtent šlamštą. Bet darbas nepadarytas. Matai tik jo kryptį – juokinti.

„Boeing Boeing“ darė jauni žmonės – net ne trisdešimtmečiai, bet jų jaunystė liko giliai paslėpta po visiška vidutinybe, chaosu, kurį galėjo sutverti bet kas.

Žiūrėdamas šitą vaidinimą, gali ramiausiai apsirikti, kad patekai į Nacionalinio dramos teatro „Meilę pagal grafiką“ ar kitą bet kurio teatro komediją, nors gal labiau – į eilinį televizijos serialą, kažkodėl rodomą scenoje.

„Boeing Boeing“ finale susiporavo (iš kairės) plepioji Žaklina (L.Rastokaitė) su palaidūnu Bernaru (L.Pobedonoscevas) ir drovusis Roberas (R.Cicėnas) su karinga Žiudita (G.Latvėnaitė). „Baltic Music“ archyvo nuotrauka

Atrodo, režisierius Simonas Aškelavičius per daug pasitikėjo Marco Camoletti tekstu, kuris bent jau Paryžiaus publiką linksmina, anot reklamos, jau 44 metus. Pasitikėta ir jaunais, televizijos išpopuliarintais artistais – Leonardu Pobedonoscevu, Ramūnu Cicėnu, Gintare Latvėnaite. Lyg spektakliui užtektų, kad jie apskritai gabūs, o dar ir atpažįstami.

Kas gali būti juokinga

Vaidinant situacijų komediją, labai svarbu tikslumas, atlikimo švara. O pažiūrėkime, kas darosi lietuviškame „Boeing Boeing“ variante. Be saiko spalvotame Andželikos Šulcaitės scenovaizdyje (dizainerio butas!) blaškosi jauni artistai, sugalvoję savo personažams po vieną kitą bruožą. Skystoka poros valandų vaidinimui.

Eglės Gabrėnaitės grožis, talentas ir sąmojingumas išnaudojamas tarnaitės vaidmeniui – ir artistė tampo po sceną dulkių siurblį, uždarinėja duris ir turi vieną scenelę vaidybai. Bet štai R.Cicėno vaidinamas nerangusis, kampuotų judesių Roberas – lovelaso klasės draugas – bando kaip nors atsigulti ant įmantrios formos fotelio. Tuoj užsiklyksim nuo nenumaldomo juoko?

Gaila. Stebime tik sumanymą – prajuokinti. Tai dar neatidirbtas triukas, kad vertėtų jį kartoti kiekviename vaidinime. Pakviesk bet kurį žiūrovą įveikti tokį fotelį, ir gal bus dar juokingiau?

„Urviniu žmogumi“ prodiuseriai užsidirbo autoritetą, o rodydami „Boeing Boeing“ rizikuoja jį sumenkinti.

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.