Gulinėjimas komedijos fotelyje

Rūta Oginskaitė 2008-03-11 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 03 10

aA

ihgvuyf

Laiko patikrinta komedija – apie prancūzišką Don Žuaną

Reklamuodama savo naują produktą – komediją „Boeing Boeing“ – agentūra „Baltic Music“ pabrėžia jo prancūziškumą ir legendiškumą.

Suprask, ir mūsų šalies teatro publikai pagaliau priėjo eilė bent pauostyti, kas kone pusę šimtmečio be paliovos džiugino prancūzų ir likusio kultūringo pasaulio žiūrovus.

Pasirodo, pasaulis lydosi nuo keliagubos meilės istorijos – kai vienas vyriškis duodasi su trim meilužėm, kol pagaliau jos visos nesusiduria.

Nenorėjo pasiūlyti šlamšto

Į naują agentūros „Baltic Music“ spektaklį gundė ateiti ne bet kas, o „Urvinio žmogaus“ prodiuseriai. Ketvirtą sezoną įvairiuose Lietuvos miestuose vaidinama komedija išgarsėjo kaip puiki pramoga. Gal būt labiau – kaip gero artisto gerai vaidinamas geras tekstas.

Už „Urvinį žmogų“ – šlovė jo dramaturgui Robui Beckeriui, režisieriui Kostui Smoriginui ir aktoriams Dainiui Kazlauskui, Dariui Meškauskui, Vaidotui Martinaičiui. Ir pačiai agentūrai, kad, susidomėjusi teatru, padarė gerą prekę.

„Jaučiamės įsipareigoję prieš savo žiūrovus“, aiškino prieš naują premjerą jos rengėjai, „juk negalime pasiūlyti bet kokio šlamšto, pavadinto komedija“.

Autorių jaunystė lindi chaose

Šitoks įsipareigojimas – nesiūlyti bet kokio šlamšto – dabar, po „Boeing Boeing“ premjeros skamba kone kaip anekdotas. Nesakau, kad jie pasiūlė būtent šlamštą. Bet darbas nepadarytas. Matai tik jo kryptį – juokinti.

„Boeing Boeing“ darė jauni žmonės – net ne trisdešimtmečiai, bet jų jaunystė liko giliai paslėpta po visiška vidutinybe, chaosu, kurį galėjo sutverti bet kas.

Žiūrėdamas šitą vaidinimą, gali ramiausiai apsirikti, kad patekai į Nacionalinio dramos teatro „Meilę pagal grafiką“ ar kitą bet kurio teatro komediją, nors gal labiau – į eilinį televizijos serialą, kažkodėl rodomą scenoje.

„Boeing Boeing“ finale susiporavo (iš kairės) plepioji Žaklina (L.Rastokaitė) su palaidūnu Bernaru (L.Pobedonoscevas) ir drovusis Roberas (R.Cicėnas) su karinga Žiudita (G.Latvėnaitė). „Baltic Music“ archyvo nuotrauka

Atrodo, režisierius Simonas Aškelavičius per daug pasitikėjo Marco Camoletti tekstu, kuris bent jau Paryžiaus publiką linksmina, anot reklamos, jau 44 metus. Pasitikėta ir jaunais, televizijos išpopuliarintais artistais – Leonardu Pobedonoscevu, Ramūnu Cicėnu, Gintare Latvėnaite. Lyg spektakliui užtektų, kad jie apskritai gabūs, o dar ir atpažįstami.

Kas gali būti juokinga

Vaidinant situacijų komediją, labai svarbu tikslumas, atlikimo švara. O pažiūrėkime, kas darosi lietuviškame „Boeing Boeing“ variante. Be saiko spalvotame Andželikos Šulcaitės scenovaizdyje (dizainerio butas!) blaškosi jauni artistai, sugalvoję savo personažams po vieną kitą bruožą. Skystoka poros valandų vaidinimui.

Eglės Gabrėnaitės grožis, talentas ir sąmojingumas išnaudojamas tarnaitės vaidmeniui – ir artistė tampo po sceną dulkių siurblį, uždarinėja duris ir turi vieną scenelę vaidybai. Bet štai R.Cicėno vaidinamas nerangusis, kampuotų judesių Roberas – lovelaso klasės draugas – bando kaip nors atsigulti ant įmantrios formos fotelio. Tuoj užsiklyksim nuo nenumaldomo juoko?

Gaila. Stebime tik sumanymą – prajuokinti. Tai dar neatidirbtas triukas, kad vertėtų jį kartoti kiekviename vaidinime. Pakviesk bet kurį žiūrovą įveikti tokį fotelį, ir gal bus dar juokingiau?

„Urviniu žmogumi“ prodiuseriai užsidirbo autoritetą, o rodydami „Boeing Boeing“ rizikuoja jį sumenkinti.

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.