„Bučiuoju, Oskaras“ - tokį pavadinimą spektakliui pagal prancūzo E.E.Schmitto apysaką „Oskaras ir ponia Rožė“ pasirinko Cezaris Graužinis ir „cezario grupės“ aktoriai, globojami „Domino“ teatro.
Pavadinimas skamba pikantiškai ir vodeviliškai, bet paaiškėja, kad taip savo laiškus Dievui baigdavo leukemija sergantis dešimtmetis. Netikėtumų - taip pat ir ne visai malonių - šioje premjeroje nemažai. Pirmiausia, žinoma, tema.
Išmoko branginti akimirkas
Šis spektaklis apie tai, kaip svarbu įgyti drąsos ir gyvenimo džiaugsmo mirties akivaizdoje. Mirštantis berniukas, susibičiuliavęs su ligoninėje jį lankančia pagyvenusia dama Rože, savo artimuosius ir aplinkinius išmoko džiaugtis ir branginti akimirką.
E.E.Schmitto kūrinį galima laikyti pasaka suaugusiesiems, skirta priminti svarbius dalykus, kurie, anot Antoine´o SaintExupery „Mažojo princo“, yra pernelyg dažnai pamirštami. Atrodytų, pasaka - žanras, lengvai paklūstantis vaizduotės teatro principams.
Tai įtaigiai pademonstravo Šachrazados pasakas primenanti „Arabiška naktis“, debiutinis „cezario grupės“ spektaklis. Bet netikėtai C.Graužinis pasuko kitu keliu ir net, sakyčiau, išdavė savo paties puoselėtąjį vaizduotės teatrą.
Štampais užminuotas laukas
Žinoma, kai ką įsivaizduoti čia vis dėlto reikia: palatas, ligoninės koridorius, močiutės Rožės namus - tai daryti padeda lakoniškos scenografo Mariaus Jacovskio širmos. Bet pagrindiniai spektaklio personažai kuriami, atrodytų, vaizduotės teatro priešingybės - iliustracijos - būdu.
Ne paslaptis, kad profesionaliems aktoriams vaidinti vaikus - tarsi bandyti pereiti štampais ir klišėmis užminuotą lauką. Vis dėlto Vytautas Kontrimas gana organiškai vaidina mažą ne pagal metus išmintingą berniuką. Jo elgesys, kalbėjimo būdas yra atpažįstami ir dažnai verčia publiką šypsotis, o prisidėjus sąmojingam tekstui („Domino“ teatras kažkodėl nutyli vertėjo pavardę) - ir kvatotis.
Brigita Arsobaitė močiutę Rožę, regis, dursto iš įvairių kada nors kieno nors suvaidintų senučių atplaišų. Šabloniški „senutiški“ gestai, kalbėsena, išskyrus keletą atsiribojimo momentų, nemaloniai primena ne pačius geriausius teatro vaikams pavyzdžius. Šie dirbtinumo šarvai kliudo užsimegzti gyvam Oskaro ir močiutės Rožės ryšiui ir patikėti jų sielų bendryste. Juliaus Žalakevičiaus Storas irgi atrodo tarsi būtų čia patekęs iš vaikų spektaklio. Subtiliau šis aktorius vaidina Oskaro gydytoją.
Mažiausiai savo personažus sureikšmina Paulius Čižinauskas ir Vilma Raubaitė, bet čia jie tokie, kokius matėme ankstesniuose C.Graužinio spektakliuose. Subtilumo, liūdnos elegancijos šių aktorių personažams suteikia Aleksandros Jacovskytės kostiumai. Į „cezario grupę“ šįkart įsitraukusi studentė Jovita Balčiūnaitė, atrodo, perprato režisieriaus pasiūlytas žaidimo taisykles, bet vaidinti vaikus nelengva ir jai.
Pabaigoje nusimeta kaukes
Be abejo, spektaklyje „Bučiuoju, Oskaras“ yra „cezario grupės“ stiliaus ženklų, vietomis atpažįstamas režisūrinis C.Graužinio braižas. Tačiau visa tai tampa greičiau išoriniais atributais arba supaprastintomis (pritaikytomis komercinio teatro publikai?) anksčiau atrastos teatro kalbos citatomis.
Ir spektaklio optimizmas atrodo šiek tiek dirbtinis, atkartojantis „Lietuvos dieną“. Tik aname „cezario grupės“ spektaklyje jautei asmeninę nuoširdžią režisieriaus ir aktorių poziciją, o šįsyk perdėtas ir primygtinis pozityvumas dvelkia didaktika.
Vis dėlto paskutinės „Bučiuoju, Oskaras“ scenos tarsi turėtų atskleisti asmeninius spektaklio kūrėjų motyvus ir jų požiūrį. Oskaras suvaidina 120 metų sulaukusį senelį, kuris Dievui ištaria: „Ačiū, bet aš pavargau“.
Čia V.Kontrimas liaujasi vaidinti vaiką ir šiuos žodžius pasako savo vardu. Taip ir B.Arsobaitė spektaklio pabaigoje pagaliau nusimeta senutės kaukę ir prisipažįsta, kad džiaugtis ir mylėti gyvenimą ją išmokė teatras.
