Grupė ragina džiaugtis

Ramunė Balevičiūtė 2009-03-25 Lietuvos rytas, 2009 03 25
Dmitrijaus Matvejevo foto

aA

„Bučiuoju, Oskaras“ - tokį pavadinimą spektakliui pagal prancūzo E.E.Schmitto apysaką „Oskaras ir ponia Rožė“ pasirinko Cezaris Graužinis ir „cezario grupės“ aktoriai, globojami „Domino“ teatro.

Pavadinimas skamba pikantiškai ir vodeviliškai, bet paaiškėja, kad taip savo laiškus Dievui baigdavo leukemija sergantis dešimtmetis. Netikėtumų - taip pat ir ne visai malonių - šioje premjeroje nemažai. Pirmiausia, žinoma, tema.

Išmoko branginti akimirkas

Šis spektaklis apie tai, kaip svarbu įgyti drąsos ir gyvenimo džiaugsmo mirties akivaizdoje. Mirštantis berniukas, susibičiuliavęs su ligoninėje jį lankančia pagyvenusia dama Rože, savo artimuosius ir aplinkinius išmoko džiaugtis ir branginti akimirką.

E.E.Schmitto kūrinį galima laikyti pasaka suaugusiesiems, skirta priminti svarbius dalykus, kurie, anot Antoine´o SaintExupery „Mažojo princo“, yra pernelyg dažnai pamirštami. Atrodytų, pasaka - žanras, lengvai paklūstantis vaizduotės teatro principams.

Tai įtaigiai pademonstravo Šachrazados pasakas primenanti „Arabiška naktis“, debiutinis „cezario grupės“ spektaklis. Bet netikėtai C.Graužinis pasuko kitu keliu ir net, sakyčiau, išdavė savo paties puoselėtąjį vaizduotės teatrą.

Štampais užminuotas laukas

Žinoma, kai ką įsivaizduoti čia vis dėlto reikia: palatas, ligoninės koridorius, močiutės Rožės namus - tai daryti padeda lakoniškos scenografo Mariaus Jacovskio širmos. Bet pagrindiniai spektaklio personažai kuriami, atrodytų, vaizduotės teatro priešingybės - iliustracijos - būdu.

Ne paslaptis, kad profesionaliems aktoriams vaidinti vaikus - tarsi bandyti pereiti štampais ir klišėmis užminuotą lauką. Vis dėlto Vytautas Kontrimas gana organiškai vaidina mažą ne pagal metus išmintingą berniuką. Jo elgesys, kalbėjimo būdas yra atpažįstami ir dažnai verčia publiką šypsotis, o prisidėjus sąmojingam tekstui („Domino“ teatras kažkodėl nutyli vertėjo pavardę) - ir kvatotis.

Brigita Arsobaitė močiutę Rožę, regis, dursto iš įvairių kada nors kieno nors suvaidintų senučių atplaišų. Šabloniški „senutiški“ gestai, kalbėsena, išskyrus keletą atsiribojimo momentų, nemaloniai primena ne pačius geriausius teatro vaikams pavyzdžius. Šie dirbtinumo šarvai kliudo užsimegzti gyvam Oskaro ir močiutės Rožės ryšiui ir patikėti jų sielų bendryste. Juliaus Žalakevičiaus Storas irgi atrodo tarsi būtų čia patekęs iš vaikų spektaklio. Subtiliau šis aktorius vaidina Oskaro gydytoją.

Mažiausiai savo personažus sureikšmina Paulius Čižinauskas ir Vilma Raubaitė, bet čia jie tokie, kokius matėme ankstesniuose C.Graužinio spektakliuose. Subtilumo, liūdnos elegancijos šių aktorių personažams suteikia Aleksandros Jacovskytės kostiumai. Į „cezario grupę“ šįkart įsitraukusi studentė Jovita Balčiūnaitė, atrodo, perprato režisieriaus pasiūlytas žaidimo taisykles, bet vaidinti vaikus nelengva ir jai.

Pabaigoje nusimeta kaukes

Be abejo, spektaklyje „Bučiuoju, Oskaras“ yra „cezario grupės“ stiliaus ženklų, vietomis atpažįstamas režisūrinis C.Graužinio braižas. Tačiau visa tai tampa greičiau išoriniais atributais arba supaprastintomis (pritaikytomis komercinio teatro publikai?) anksčiau atrastos teatro kalbos citatomis.

Ir spektaklio optimizmas atrodo šiek tiek dirbtinis, atkartojantis „Lietuvos dieną“. Tik aname „cezario grupės“ spektaklyje jautei asmeninę nuoširdžią režisieriaus ir aktorių poziciją, o šįsyk perdėtas ir primygtinis pozityvumas dvelkia didaktika.

Vis dėlto paskutinės „Bučiuoju, Oskaras“ scenos tarsi turėtų atskleisti asmeninius spektaklio kūrėjų motyvus ir jų požiūrį. Oskaras suvaidina 120 metų sulaukusį senelį, kuris Dievui ištaria: „Ačiū, bet aš pavargau“.

Čia V.Kontrimas liaujasi vaidinti vaiką ir šiuos žodžius pasako savo vardu. Taip ir B.Arsobaitė spektaklio pabaigoje pagaliau nusimeta senutės kaukę ir prisipažįsta, kad džiaugtis ir mylėti gyvenimą ją išmokė teatras.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.