Valuška su odiniu paštininko krepšiu ant peties suka ratą aplink tuščią sceną, kol titruose keičiasi žodžiai „Uodega“, „Pelekas“, „Ryklė“... Jis gėrisi neįprastame cirke eksponuojamu banginiu, nusiima kepurę prieš gamtos didybę. Tai erdvės vaizduotei suteikianti scena iš Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Priešinimosi melancholija“ (premjera vasario 26 d.) pagal László Krasznahorkai to paties pavadinimo romaną.
Krasznahorkai knygos (1989, iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis, leidykla „Kitos knygos“, 2016) veiksmas trunka porą savaičių, autorius jį aprašo daugiau nei trijuose šimtuose puslapių, suskirstytų į tris dalis. Ilgais, klampiais sakiniais, per kuriuos reikia bristi tarsi per aukštas sniego pusnis, rašytojas skverbiasi į kiekvieno veikėjo sąmonę, siekia objektyviai pavaizduoti jo, jos ar jų mąstymą ir jausenas. Tiesioginės kalbos čia beveik nėra, pasakojimas plėtojamas keičiant žiūros perspektyvas, nes skirtingi veikėjai kitaip (kartais visai priešingai) interpretuoja mažo miestelio tikrovę. Galiausiai nesimpatiška, bet veikliausia Esternė, įsitikinusi, kad žmonių gyvenimas – tik „smulkmeniškų interesų nendrynas“ (p. 326), įgyja valdžią ir patiria euforiją. Įdomiausias ir originaliausiai mąstantis Valuška uždaromas į psichiatrijos kliniką, protingiausias, išsilavinęs Derdis Estera tampa visiškai bejėgis ir pažemintas, o saugumo siekianti Pflaumnė – nužudoma. Istoriją apie miestelį, nusiaubtą paskui cirką keliaujančios minios, ir po to pasikeitusią galios pusiausvyrą bei įsigalėjusią autokratiją unikalia paverčia savitas pasakojimo stilius ir įtaigiai perteikiamos grėsmės, įtampos, baimės, destrukcijos, energijos, pergalės, galios, įkvėpimo, bejėgystės ir apatijos būsenos. Su apmaudu kyla klausimas: kodėl visa tai, kas praktiška ir brutalu, eina kartu su ryžtu, energija ir valdžios troškimu, o tai, kas subtilu, protinga, originalu ir gera, – su bejėgyste ir noru atsitraukti? Kodėl tokie žmonės kaip Valuška ir Derdis Estera tenori gyventi savo pasauliuose, o tokie kaip Esternė siekia primesti savo valią bei požiūrį kitiems ir juos valdyti?
Nuo pradžių ryškėja kontrastas tarp romano ir spektaklio nuotaikų. Juškos kūrinys šviesesnis, įtampos čia mažai, vyrauja skaidrus liūdesys, tarsi susitelkiant į vieną iš romano pavadinimo žodžių „melancholija“. Inscenizacijoje veiksmų eiga nežymiai sukeičiama, tačiau iš esmės sekama romano siužetu. Juška taip išgrynina literatūros kūrinio tirštumą, kad scenoje jis atrodo daug schemiškesnis ir paprastesnis, tarsi banginio griaučiai be audinių, tačiau estetiškai spektaklis labai gražus.
Po „Vakarų krantinės“ (Klaipėdos dramos teatras, 2023) tai antras režisieriaus darbas su scenografe Lauryna Liepaite. Scenos rate besisukantis retro traukinio vagonas tampa pagrindine „Priešinimosi melancholijos“ veiksmo vieta. Kartu su šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko apšvietimu ir Eitvydo Doškaus vaizdo projekcijomis šis objektas įgyja estetinio svorio, leidžia kurti geras mizanscenas. Traukinio vagono interjeras, Sandros Straukaitės kostiumai ir kompozitoriaus Vyginto Kisevičiaus parinktos dainos nurodo praeitį: laikas netikslinamas, bet justi praėjusio amžiaus prieškario atmosfera. Visa vaizduojama taip dailiai ir grakščiai, kad net suyra ir apnuogina sceną elegantiškai, todėl tenka galvoti apie kontrastą su romano nuotaikomis ir vertinti tai kaip savitą kūrėjų žvilgsnį bei pasirinkimą, kuriame reikėtų ieškoti interpretacijos ir prasmės.
Spektaklio kūrėjų vizija įtraukia į estetiškai vientisą ir patrauklų, gerai struktūruotą, suveržtą, bet išlengvintą kūrinio pasaulį, apvalytą nuo vulgarumo, smurto, žiaurumo, šiukšlių ir speigo. Kad ir kokie geri būtų kūrėjų užmojai, vis dėlto matomos pastangos versti romaną į teatro vaizdų kalbą ir tame vertime dalis lieka prarasta – visa perleidus per elegantišką melancholiško žvilgsnio prizmę, nuslopinami kiti potyriai, be to, neaišku, kas iš romano visumos režisieriui svarbiausia.
Problema ta, kad, perteikiant vidinius veikėjų išgyvenimus, šį kartą teatras pralaimi prieš literatūrą. Romane ryškus Krasznahorkai siekis itin detaliai išreikšti veikėjų būsenas, pojūčius, mintis, atskleisti jų perspektyvą, tai leidžia nesupaprastinti net tų veikėjų, kurie nepatinka. Tarkim, romano pradžioje autorius itin įtaigiai ir skrupulingai vaizduoja Pflaumnės nesaugumą, vienatvę, nerimą, kurio nepavyksta nuslopinti, ji persmelkta „sąmonę gniuždančio nepatiklumo“ (p. 21). Tai, kas romane buvo ištisa veikėjos vidinė drama, spektaklyje virsta lengvu ir greitu prologu: matome tarp pilkų traukinio keleivių rausvai vilkinčią Pflaumnę (Eleonora Koriznaitė), prie jos priekabiaujantį vyrą, ir tai nieko neatskleidžia apie jos savijautą, apie neįtikėtinai intensyvų vidinį veiksmą. Todėl veikėja netenka briaunų; susitelkiant į jos pasakojimą apie namus, išryškėja tik nemaloni, smulkmeniška, miesčioniška jos pusė.
Įdomu tai, kad ekranizuodamas šį Krasznahorkai romaną („Verkmeisterio harmonijos“, 2000) režisierius Béla Tarras savo interpretacijoje apskritai atsisakė Pflaumnės – Valuškos motinos – personažo ir susitelkė į patį Valušką, jo brandos kelionę ir jį negrįžtamai suluošinusią žmonių agresiją. Išvydęs prieš bejėgius ligonius smurtaujančius minios vyrus, suvokęs kitų galios manipuliacijas, Valuška sukrečiamas taip, kad nustoja kalbėti, netenka savo tyro žvilgsnio ir nebepajėgia daugiau gėrėtis dangaus kūnų judėjimo harmonija. Tarro versijoje naivaus žvilgsnio į pasaulį, tikėjimo žmonių gerumu ir teisingumu praradimas tampa svarbesnis už kovą dėl valdžios.
Spektaklyje kitaip svarbūs visi keturi pagrindiniai veikėjai, iš jų netikėčiausia – Aušros Pukelytės Esternė, nes aktorė, kurdama visiškai kitokią nei romano veikėjos išorę (o tai yra įdomu), išlaiko kertinę jos psichologijos ir motyvacijos liniją. Pukelytė šaržuoja šią veikėją ir ne be ironijos parodo jos veržlumą, manipuliacijas siekiant valdžios, kad kitiems primestų savo siaurumu buką, praktišką požiūrį į gyvenimą. Greta brutalios Esternės jėgos ir su morale bei teisingumu prasilenkiančių manevrų išryškėja spektaklio ir knygos šviesuliai – Janošas Valuška ir Derdis Estera, subtiliai kuriami aktorių Donato Želvio ir Albino Kėlerio.
Aristokratiška inteligencija spinduliuojantis Kėlerio Derdis, prasmės ieškantis muzikos ir garsų derinimo teorijoje, ir kosmoso kūnų judėjimu besižavintis, naivus ir pažeidžiamas geruolis Želvio Valuška atstovauja toms vertybėms, kurias nuslopina Pukelytės Esternės autokratija. Spektaklyje įtaigiai perteikiamas Valuškos susidūrimas su smurtu ir mirtimi. Jis garsiai alsuoja į mikrofoną, o kai prineša jį kitam prie lūpų, įsivyrauja tyla. Nekvėpuoja ir jo motina Pflaumnė.
Unikaliame Krasznahorkai romano pasaulyje ryškus autokratijos iškilimo mechanizmas, sugniuždantis intelektualius ir jautrius žmones. Čia galima ieškoti sąsajų ir su praeities istoriniais įvykiais, ir su dabarties kontekstu. Konkrečių nuorodų spektaklyje nėra, bet iš uniformas primenančių kostiumų siluetų, iš dainų, skambančių per radiją, galima nujausti paraleles su istorija, karo nuojautą, kuri taip pat išblunka, pridengta melancholijos šydo. Režisierius nuosekliai seka romanu, tačiau savo įžvalgų apie jo turinį nepateikia. Sąsajos su dabartimi tikrai neprivalomos, bet norisi ryškesnės režisieriaus interpretacijos, jo požiūrio.
Krasznahorkai romanas nėra paprastas ir iki galo aiškus, todėl jį perskaičius smalsu pasikalbėti su kitu skaitytoju, o šiuo atveju su spektaklio kūrėjais. Tačiau spektaklis veikiau pateikia estetiškai patrauklią, išgrynintą romano santrauką nei jo interpretaciją. Todėl šios belieka ieškoti pačioje estetikoje – nuo siaubo, purvo ir speigo apvalytuose elegantiškuose vaizduose, kai pro traukinio langą matyti liūdnai krintančios snaigės. Regis, pačiu melancholišku žvilgsniu į yrantį pasaulį ir išraiškos priemonių subtilumu kūrėjai siekia priešintis merkantiliniam, stačiokiškam ir brutaliam Pflaumnės, Esternės bei paskui cirką sekiojančios minios požiūriui ir atstovauti tiesos bei harmonijos natų dermėje ir dangaus kūnų judėjime ieškantiems Derdžiui ir Valuškai. O liūdesys neišvengiamai kyla matant, kad anaiptol ne pastarųjų tiesa įsivyrauja pasaulyje, – tai ir vėl kaip niekad aktualu.
Nuo „Vakarų krantinės“, kai Juška pradėjo kurti su scenografe Liepaite, jo darbai ėmė keistis: nutolo nuo mokytojo Eimunto Nekrošiaus įtakos ir įgijo šiuolaikiškesnę formą. Pastatęs pjesę, šįkart režisierius grįžo prie pamėgtų sudėtingų prozos kūrinių. Įdomu, kas bus toliau, nes spektaklis „Priešinimosi melancholija“ atrodo kaip žingsnis savo balso paieškų ir gryninimo link.
