Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ atidarymo džiaugsmas visiškai priešingas to džiaugsmo priežasties turiniui. Nes priežastis - graikų menininko Dimitris Papaioannou spektaklis „Transverse Orientation“ festivalio atidarymui kovo 25-26 dienomis. Spektaklio dėmesys sutelktas į žmonijos pastangas veikti ir siekti, kartais gana pavykusias, dažniau bevaises ir juokingas. Tačiau festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės kelerių metų pastangos atsikviesti į Vilnių unikalaus, genijumi vadinamo kūrėjo spektaklį apvainikuotos šventiška nuotaika, dideliu žiūrovų dėmesiu ir dėkingumu: Vilnius Dimitrio Papaioannou spektakliui tapo viena iš stotelių tarptautiniame gastrolių ture, vykstančiame antrus metus.
„Transverse Orientation“ savo kelionę pradėjo praeitą birželį Liono šokių bienalėje, ir nuo ten jį lydi sužavėtų vertintojų atsiliepimai, bandymai suvokti, paaiškinti, interpretuoti. Dimitrio Papaioannou kūriniuose randama graikų mitų atšvaitų, užuominų į dailės istoriją. Tai tarsi pakylėja spektaklius į šventenybės statusą, atrodytų, tik žiūrėk ir melskis, nes matai šedevrus šedevre. O pati „Transverse Orientation“ pradžia nė iš tolo neskatina pamaldaus žiūrėjimo.
Kas tau melsis neproporcingai išilgintoms, komiškai šokčiojančioms žmogystoms su bumbuliukais vietoj galvų. Vertintojai čia įžiūrėjo ir Alberto Giacometti skulptūrų siluetus, ir Charleso Chaplino personažo eiseną. Scenoje - pirmosios bevaisės pastangos: žmogystos norėtų pataisyti blyksinčią dieninės šviesos lempą, tam ir atsitempė kopėčias, bet užuot taisę ima lankstyti iš kopėčių įvairias figūras ir grūsdamiesi laipioti per jas. Apšvietimas gana blausus, lyg spektaklis dar nepradėtas, nors scenoje aršus vyksmas, ir atrodo, kad žmonijos ten plūkiasi daug, nors iš tiesų - ar ne šešėliai padaugina veikėjų skaičių? Jie juk tik šeši? Septyni? Toks Papaioannou apšvietimas. Lyg nereikšmingas, bet aktyvus.
Režisierius yra sakęs, kad šią pirmąją „Transverse Orientation“ sceną jis daręs juokingą. Jeigu publika Vilniuje nesijuokė, gal tik vienas kitas pats sau šyptelėjo, bent jau toks garselis kartais nuvilnydavo, ar manysime, kad genijaus pastangos šįkart bevaisės? Telieka tai atviras klausimas, toji publikos įtampa.
Keistų, fantasmagoriškų sutvėrimų bus ir vėliau. „Siurrealistinis teatras“, kaip tai ne kartą įvardyta kritikų. Papaioannou mėgsta kurti kūnų vaizdinius, vieną personažą iš dviejų kūnų, visai neslėpdamas, kad iš tikrųjų tai du kūnai, ir gali pamėginti atspėti, kaip tai padaryta, kai žengia nuoga figūra, kurios viršutinė pusė moters, apačia - vyro, arba - ropoja gyvis moters veidu ir torsu, o gyvio kojos atsuktos atgal ir jos kažkaip nemoteriškos. Kentauro variantas?
Daug nuogo kūno Papaioannou spektakliuose. Graikijos menininko kasdienybėje tai buvo ir tebėra įprasta, iš gyvenime kone kasdien matytų antikinių skulptūrų tai atėjo į jo kūrinius. Kaip ir mitų motyvai. Scenoje - jautis. Ne gyvulys, o jo imitacija, bet labai tikroviška. Jis - ir iš mito apie Kretos karaliaus Mino žmoną Pasifaję, įsimylėjusią jautį, nuo jo pagimdžiusią pabaisą Minotaurą, ir iš mito apie įsimylėjusį Dzeusą, kuris pasivertė jaučiu, kad pagrobtų gražiąją Europą. Gal ir daugiau yra legendų apie jautį, ispaniškų, gal ir lietuviškų, bet spektaklis - ne testas žiūrovams, o reginys, ir štai prašom, susipažinkite su tuo herojumi: jis nirtulingas, net keli artistai jį tramdo (rūpinasi jo judesiais), o kai gyvūnas ištrokšta - gauna kibirą vandens ir iškiša „labai tikrą“ liežuvį, kuriuo net mikrofono stiebą palaižo, metęs žvilgsnį žiūrovams.
Papaioannou niekur neskuba. Visi motyvai vystomi iš lėto, gali įsižiūrėti ir kurti drauge su menininku, ne vien likti apstulbintas jo reginių, kartais lydimų Antonio Vivaldi muzikos fragmentų, dažniau - tylos. Vis atrodo, kad kažkas tuoj susidėlios į pasakojimą ir atsakys į klausimus. Tačiau vientiso siužeto čia nesulauksi. Tik galbūt vėl pagausi lyg ir suprastą motyvą: kiek daug judesių skiriama pastangoms ir kaip dažnai jos absurdiškos, agresyvios, bergždžios. Galbūt atpažinsi gražiąją Europą, nešamą jaučio, ir ji gerai jaučiasi grobiama, koketiškai išsitiesusi jam ant nugaros. O tas jaunuolis, taip ryžtingai, kartu ir komiškai mojuojantis kardu - ar ne Tesėjas, kuris nužudys Minotaurą, vyrą jaučio galva? Šis - personažas, užsimovęs jaučio galvą - kaip tik guli scenos šone. Jaunuolis kerta, jaučio galva nusirita. Reikšmingas kulminacinis spektaklio momentas? Nes Minotauro nužudymas - tai pergalė, pabaisos sunaikinimas! O kas ten vyksta paraleliai: vienas iš komiškųjų siužetų, kai scenos grindimis „plaukia“ personažas su plaukmenimis. Ir per visą „Transverse Orientation“ spektaklį taip. Sukuriama iliuzija, manaisi, kad jau pagavai, o ta iliuzija jau išvaikyta. Spektaklio eiga nuolat pasišaipys iš lūkesčių.
Kur pastangos, ten ir Sizifo mitas. Jį galima įžiūrėti daugybėje „Transverse Orientation“ motyvų. Tik niekas ten neridena akmens į kalną. Daužo galva į sieną, kai gali įeiti pro siaurutes duris. Stato statinį iš didžiulių putplasčio plytų, plūstančių pro tas siaurutes duris; stato, kad užlipę nugriūtų ir sugriautų statinį. O atsikartojantis lipimas kopėčiomis taisyti blyksinčios lempos... Ir čia pat pastangų mitas gali įgauti pramogos motyvą, nes paprastas baltas putplasčio kubas, vartomas ant jo lipančių ir krykštaujančių artistų, gali pavirsti jūros banga, į kurią šoka, neria vis kita besimaudanti pora.
Vienas iš atpažįstamesnių dailės motyvų - Sandro Boticelli „Veneros gimimas“. Na, bet irgi su lūkesčiais (jeigu tokie buvo) pasielgta papaioannouiškai - neleidžiant pamiršti, kad esi teatre, žiūri spektaklį. Iš pradžių sceną įsiveržia grėsminga juoda dėmė. Kitą akimirką tai jau boticelliškas grožis - nes „dėmė“ atsisuka ir virsta gražia moterimi, kuri... Lyg moliu apipilta? Ji melžia iš savęs kažkokį glitų skystį?.. Viskas lėtai lėtai lėtai. Kol įžiūri kūdikį jos rankose. Vis tas apšvietimas, jis sukuria švytėjimą. Optinė iliuzija, regimoji poezija, nieko pernelyg nepoetinant. Gražioji moteris su kūdikiu nuvežama gulinti ant juodo kiauto, kuris ir buvo „dėmė“. Kadangi tai ta pati artistė Breanna O'Mara, kuri buvo ir Europa ant jaučio, abu motyvai susijungia. Europa saugi, gimdanti, rami ir laiminga.
Tuščioje scenoje be garso eina kita nuoga moteris. Gerokai vyresnė. Gerokai laiko paveiktu kūnu. Su dviem lazdomis. Visiška tyla. Ilgas žvilgsnis į publiką. Blausi šviesa neleidžia įžiūrėti jos nuotaikos ar apžiūrinėti kūno. Tik klausti savęs: tai ta pati Europa? Kas ją šitaip pakeitė? Vien laikas ar žmonės?
Spėk įsijausti į prasmes - ir vėl nauja Papaioannou optinė iliuzija: senoji atidaro duris ir pastumia jas į kitą pusę, tarsi atveria jas į kitą erdvę, į kurią ir žengia, o durims uždarius senąją, tą pačią akimirką jas atveria jaunoji. Vėl leidžiamas vanduo į kibirą, bet šįkart ne jaučiui girdyti. Mizansceną galima išvardyti veiksmais: moteris patiesia scenoje juodą blizgų plastiką, pripildo kibirą, atsistoja ant juodojo kvadrato ir iš lėto pila ant jo vandenį, apšvietimas kuria vandens raibuliavimą moters fone. Viskas. Be galo gražu. Tiek gražu, kad nepastebi, kas vyksta. O ji grimzta. Toji moteris. Europa. Iki išnyksta visai. Tik kibiras telkšo.
Jeigu tai atrodo kaip siužetas su prasmėmis - štai dar reginys, kuris tuoj išardys susikurtas iliuzijas: scenoje vėl šeši vyrai, jie ardo dekoraciją, kurioje ką tik nuskendo Europa (jeigu tai Europa, o ne tiesiog personažas-reginys). Vaidinimo grindys sukurtos iš stalo dydžio platformų, o po tomis platformomis tyvuliuoja vanduo. Vyrai platformas tiesiog sumėto į scenos šonus, o kol mėto, Papaioannou apšvietimu kuria gal kalnų peizažą, gal uolėtą pakrantę, ant kurios vienas iš ardytojų tuoj atsiguls. Čia pat ardo, čia pat nusirengia nuogas ir įsitaiso, lyg svajotų ant jūros kranto. Tai tas pats artistas, kurio personažas įsimylėjusiomis akimis laukė Europos, nešamos jaučio. Spektaklis ima žadėti kažką romantiško? Visi kiti vyrai iš sugriautos scenos jau pasitraukė. Ne, vienas liko. Su šluota. Kai jis šluoja, apšviestas vanduo ima raibuliuoti. Toks teatrinis efektas. Ir kartu iliuzijos griovimas: jokia čia pakrantė, čia teatras. Ir nauja iliuzija su simbolika: negi jis tikisi su šluota išsemti jūrą? Tai finalas.
Pradžia komiška, pabaiga tragiška? Priklauso nuo to, kaip tą pabaigą interpretuosi. Kaip planetos griuvėsius po žmonijos veiklos - ar kaip teatrą su visom jo iliuzijomis ir prasmėmis, kurios padaromos tavo akivaizdoje.
Į kūrinio interpretaciją paprastai įsiskverbia realybė iš už teatro sienų. Gal kaip tik ji neleido Lietuvos publikai juoktis, kai spektaklio pradžios žmogeliukai stengėsi, trypčiojo, laipiojo ir nieko nepasiekė. Gal būtent šiandienos realijos vertė įsitempus išgyventi Europos likimą, žiūrint įstabius „Transverse Orientation“ reginius, kuriuos Dimitris Papaioannou sukūrė esant visiškai kitokiai kontinento atmosferai.
