Grimo mieste suklestėjo kūrybos malonumas

Rūta Oginskaitė 2006-03-01 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas 2006 02 28

aA







Rasa Samuolytė, Birutė Mar ir Dainius Gavenonis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Į sceną trys „Grimo operos“ artistai įeina apsirengę baltais chalatais – tarsi būtų vaistininkai ar laborantai (kostiumų autorė – Jolanta Rimkutė). Įsitaiso it lektoriai – pasideda tekstus ant aukšto balto stalo.


Regimuosius savo vaidmenų įvaizdžius jie jau sukūrė Dmitrijaus Matvejevo nuotraukose. Spektaklio metu aktoriai įgarsins tuos tipažus, kuriuos žiūrovai per valandą pamatys kvadrato formos ekrane.


Jiems diriguos šios neįprastos, nenuspėjamos operos kompozitorius Antanas Kučinskas. Viena atlikėjų – operos sumanytoja Birutė Mar. Siužetą ji sulipdė remdamasi grimo vadovėliu ir gausybe interviu iš moteriškų žurnalų. Autorės partneriais tapo Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis.


Scenografiją šiuo atveju galėtume vadinti atmosfera, o ją kūrė Jūratė Paulėkaitė. Ekraną su staliuku, ties kuriuo balsais buria artistai, sujungia demonstratyviai daug spalvotų laidų. Techniška ir atšiauru.


Ekrane scenografė grimo kambarį pavertė buteliukų ir dėžučių didmiesčiu, kurį nufilmavo videomenininkas Andrius Jakučionis. Grimą personažams kūrė Laura Kreivytė ir Dalia Jovaišienė. Joms iš trijų aktorių veidų teko nupaišyti visą minią personažų.


Ilgą „Grimo operos“ kūrėjų sąrašą vainikuoja pats teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas. Informacinę uvertiūrą baigiau. Laikas panirti į pačios operos prasmes.


Moteriški žurnalai po šito spektaklio gali pasirodyti kaip anekdotų rinkiniai. Kiekvienas „atviraujantis“ monologėlis „Grimo operoje“ kartojamas po tris kartus – trijų skirtingų tipažų vardu. Tuo ir pabrėžiamas žurnalinio „atvirumo“ grimas. O iš tiesų – idiotizmas.


Kaukių kelionė pradedama nuo vaikystės – kaip skirtingai tie žmogiukai drovisi ar meilinasi, deklamuodami vis tą patį eilėraštuką apie „galvytę vieną“. Po to jie taps simboliniais personažais. Aktore (B.Mar), Balerina (R.Samuolytė) ir Dainininku (D.Gavenonis).


Jaunų ir brandžių „menininkų“ paistymai apie asmeninio gyvenimo užkulisius skamba juokingai, ir tiek. Dalyvauji tame gana įprastame maskarade neįprastoje vietoje, žaviesi grimuotojų ir aktorių balsų galimybėmis, tačiau dar nenujauti spektaklio klastos.


Kai personažų karavanas prisiartina prie senatvės, jų savęs pateikimo juokingumas nemažėja. Bet jau imi skaičiuoti rezultatus ir klausti savęs: ar visas gyvenimas taip ir nuėjo beplepant? Žodžiais kūrei savo portretą viešuomenei ir gyvenimo pabaigoje lieki ties tais žodžiais kaip ties suskilusia gelda?


Kokių konkrečių žmonių interviu panaudojo B.Mar savo kūriniui, nežinia. „Grimo operai“ rūpi nuvainikuoti patį žodžių grimą, kurį vartojame net nesusimąstydami, jog tai viso labo kaukė. O jeigu autorė būtų panaudojusi lengvai atpažįstamus lietuviškų herojų interviu? Būtų skandalas, o ne meno kūrinys. Jį būtų galima rodyti didžiojoje salėje, stadione.


„Grimo opera“ pirmąkart pristatyta 2004 metų spalį muzikos festivalyje „Gaida“. Tuomet visas publikos dėmesys buvo sutelktas į ekraną. Tokia Šiuolaikinio meno centro scenos specifika. Aktoriai su diriguojančiu kompozitoriumi spietėsi scenos kampe. Girdėjosi tik balsai, ir buvo kas veikti žiūrovų vaizduotei – juk ekrane aktoriai neatpažįstamai „pertapyti“.


Dabar, teatro scenoje, aktorių-lektorių-laborantų tribūna stovi priešais ekraną. Matai jų darbo procesą. Vargšas publikos dėmesys turi tiesiog persiplėšti.


Pastatęs grimo miestą, teatras finale jį sugriauna. Nedrįsčiau teigti, kad jau pats spektaklis imasi griauti žodžių grimo papročius. Bet kad jis skatina drąsą kurti, rodo kūrybos malonumą – taip, tai jau arčiau tiesos.

recenzijos
  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino ir kitą liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.