Gruodžio 18 dieną, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio Teatro salėje choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja, padedama „Be kompanijos“, pristatė lietuviškąją spektaklio „Shield is a Weapon“ („Skydas yra ginklas“) premjerą. Nors kalbėta apie skydą, tikrasis kūrėjos ginklas, kaip ir ankstesniuose kūriniuose, išlieka skalpelis. Būtent taip tiksliai, pasirinkusi ją dominančią temą, menininkė pjausto visus galimus jos sluoksnius, nagrinėdama juos detaliai tiek teoriniu, tiek ir praktiniu – judesio – lygmeniu.
Galbūt dėl to, koks aktualus šiandienos kontekste tapo naujasis Lizos darbas, pirmą kartą taip aiškiai buvo galima stebėti ne tik tyrimų rezultatą, bet ir sekti jo konstravimo principus. Daugiausiai laiko Vokietijoje praleidžianti menininkė tęsia savo kūriniams būdingą moksliniam tyrimui prilygstantį metodą. Jos šokio spektaklių pagrindu tampa artimas performansui, tarp kūno ir objekto ženklų gimstančių prasmių pozicionavimas.
Ankstesniame Baliasnajos kūrinyje „Chiaroscuro“, įvaizdžiams buvo leista atsispirti nuo tapybos, pavadinime minimos Renesanse užgimusios šviesos-tamsos technikos ir kostiumuose ryškių barokinių įvaizdžių. Juos savo buvimu ir judesiu erdvėje sujungę šokėjai pasirinktą baimės temą plėtojo per asmeninės erdvės santykio (ne)buvimą, perteklinį įsiskverbimą į ją. Tolesnis poveikis buvo pavaizduotas ir labai tiesiogiai: atvirą kaip žuvies burną „vedant“ pirštu, lyg užkabintu kabliuku.
Šįkart scenoje yra viena Liza, nuolatos veikianti kaip vis kita jos pačios dalis. Lauros Stellacci sukurtas sceninis kostiumas, kaip ir pradžioje girdimas muzikos skambesys (kompozitorius Pablo Garreton), dar kartą kuria sąsajas su Baroku, bet veikiau jį interpretuoja, nei remiasi. Dvispalvės šokėjos pėdkelnės, juodi „kostiuminiai“ smailianosiai batai ir džinsinė liemenė atlikėją scenoje paverčia originaliu rūmų, o gal ir gatvės juokdario atitikmeniu. Įprastus šiam rūbui rombų, lyg plytelių, raštus keičia medžiaginė plytų siena, pradžioje dengianti gulintį, o vėliau ir stovintį šokėjos kūną.
Neseniai teko girdėti, kad mūsų laikai gali būti lyginami su Viduramžiais: gyvenimas ant praėjusio laiko didybės pamatų, nusigręžimas nuo literatūros, prietarų (kaip konspiracijos teorijų ir melagienų) iškilimas, viešo smerkimo sugrįžimas, ultraturtingųjų sluoksnio susiformavimas ir iškilimas, interesų, vertybių gręžimasis atgal, neigiant ateitį... Galbūt priėmus tokią sąlygą Lizos istorinio juokdario įvaizdis, Baroke įgaunantis ir teatrinį lygmenį, atrodo dar logiškesnis. Sąlyginį laiko atstumą formuojantis įvaizdis, panašiai kaip ir „Chiaroscuro“, leidžia įgyti reikiamą distanciją šiandienos situacijos analizei kurti, taip pat nepameta aktualios istorinės nuorodos, kaip įrankio temai praplėsti.
Tiesą sakant, Lietuvoje prasidėjus kultūros bendruomenės protestams, pradėjau galvoti apie išmesto iš rūmų juokdario portretą. Juokdarys, kaip tiesos per meną reiškėjas, galintis ir įtakingiausiesiems pristatyti blogiausias žinias, staiga įgijęs „pernelyg“ tvirtą poziciją yra išmetamas iš rūmų. Žinoma, čia jau atsiranda variacijos – ar jis išmetamas, ar pats išeina, – bet rezultatas tas pats. Kritiniu mąstymu besiremiantis kūrėjas – sarkastiškasis rūmų naujienų pranešėjas – atstumtas, nereikalingas, pašalinis tampa tada, kai tendencingą kryptį taikanti politika ima reikštis pirmuoju balsu. Kitaip tariant, juokdariai diktatūrai nereikalingi (pavyzdžių vėlgi apstu visuose istorijos tarpsniuose).
Toks yra ir Lizos „juokdarys“, palaidotas „už sienos“, netekęs balso. Padedant vokalo specialistei Brittai Tekotte, spektaklio pradžioje girdime mikrofonu įgarsinamą (technika ir šviesos Julio Ernesto Escobaro Mellado), už uždaros burnos skydo formuojamo gilaus balso partitūrą, kuriai pritaria, o gal net iš jos gimsta suvaržyto judesio struktūra. Visos iki šios straipsnio dalies išvardytos, regis, binariniu principu konstruojamos meninės analizės dalys palengva ima kurti paradoksaliai nedviplanį, o greičiau polifonišką paveikslą.
„Shield is a Weapon“ veikimo principe „susipriešinti“ turinčios dalys iš esmės nesusitinka, nes pati atlikėja negali būti fiziškai daloma per pusę. Nors daugybė tokių nuorodų gimsta kostiumuose ar erdviniuose sumanymuose, pavyzdžiui, į kamuolį susuktą pakibusią nepermatomą medžiaginę „sieną“ svertu laiko perregimas vandens maišas (scenografija kurta bendradarbiaujant su Jara Vlaeminckx). Priešinami ženklai nėra vienaplaniai ir net ne iš karto leidžiasi įvardijami.
Kaip ir Lizos atstovaujami skirtingose sienų / skydų pusėse stovintys veikėjai. Pirmasis, netekęs balso, atskirtas ir matoma, ir permatoma sienomis, yra fiziškai išraiškingas, tačiau bejėgis. Antrasis – laisvai šneka, tačiau pats save įsivaręs į spąstus, pateikiamas aukštyn kojomis lyg kortų paveikslėlyje apverstas atvaizdas. Jei pirmojo baimė bandoma komunikuoti išlieka nebyli ir atvira interpretacijai, antrojo baimė konkrečiai nukreipta į kitą, su kuriuo mezgamas balsinis dialogas (tekstai sukurti kartu su Rūta Junevičiūte).
Dialoge nuskamba daug palyginimų su šunimi. Lyginami abu „veikėjai“, tačiau čia nerasime nei sulyginimo, nei priešinimo per skirtumus. Tai, ko ieško spektaklio autorė ir komanda, yra trečiasis, nematomas dėmuo – tai, kas verčia veikiančiuosius patirti rodomas situacijas. Stipriausiu įvaizdžiu tampa finaliniame Lizos monologe nuskambanti mintis apie plastikinį permatomą skydą, saugantį tai, ko nėra. Tekstas verčia įsivaizduoti protestuotojus, kaip vienos minties atstovus, išsirikiavusius prieš riaušių policiją plastikiniais skydais, dengiančią tuo metu nesančius žmones ir idėjas.
Klausydamasi prisimenu ir istorinę nuotrauką, kurioje Kukluksklano narių vaikas tyrinėja juodaodžio policininko skydą. Nerasčiau geresnio įvaizdžio tam, apie ką tuo metu kalba Baliasnaja. Atitvaru vardan vienpusės teisės atskirti gyvenimai, savaime galintys neturėti nieko priešinančio. Panašiai ir kitame spektaklio tekste kalbama apie jausmą, kai „gerklėje įstringa kaulas“. Šį įvaizdį galime sieti su pradžioje girdėtais uždara burna suformuotais garsais – lyg draudžiamais, springstančiais. O atvira burna garsą formuojantis veikiantysis demonstratyviai, netgi performatyviai įsikanda didžiulį kaulą, taip įkūnydamas visiškai kitokį įvaizdį.
Kūrėja įvairiais būdais kalba ne apie supriešinamas puses, jų teisimą ar teisinimą, o apie supriešinusias idėjas, kaip mąstymo konstrukcijas. Tokiu būdu ji dėlioja ir savuosius ženklus, simbolius scenoje, dekonstruodama nagrinėjamą objektą (populistinės minties fone gimstantį supriešinimą) ir konstruodama tą, kuris susikuria nebesant pirmojo (natūrali balsų polifonija). Nors stebėti tokį procesą šokio spektaklio forma kartais atrodo sudėtinga, nes atskirai visi naudojami išraiškos dėmenys gali atrodyti beveik savitiksliai „konceptualūs“, skirtingai nei spektaklyje „Chiaroscuro“, čia paveikia finalinis tekstas, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku dar kartą aukštyn kojomis apverčiantis ką tik matytus įvaizdžius.
„Shield is a Weapon“ vertė slypi jo kuriamoje interpretacijos ir diskusijos erdvėje. Kitaip nei jau nuvalkiotame posakyje, kad „kūrėjas palieka erdvės apmąstymams / nepateikia atsakymų, tik užduoda klausimus“... Baliasnaja su kūrybine komanda kaip tik duoda visus atsakymus, lyg pristatydami mokslinio darbo išvadas. Tokiu būdu žiūrovui suteikiama galimybė po spektaklio patirti kūrinį iš naujo, permąstyti jo įvaizdžius, taip „nuotoliu“ tęsti diskusiją su kūriniu. Ir taip visi spektaklio kūrybos komponentai čia sukimba į dar vieną jo paties įvaizdį – sunertų skydų grandinę, kuri gali būti tvirta ir lanksti tuo pačiu metu, lyg savo uodegą ryjanti gyvatė.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
