Kaip pabusti iš sapno, kurį sapnuoja kažkas kitas? O kas, jeigu tas, kuris tave sapnuoja, pats tėra kažkieno susapnuotas ir užrašytas sakinys? Rudens pradžią ir šimtąjį sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre Gintaras Varnas pažymėjo premjera „Sombras“ (liet. „Šešėliai“).
Nors Varnas nelinkęs spektakliuose tiesiogiai cituoti save, jo savianalizė, savirefleksija visuomet „slepiasi“ už kūrybos, šįkart į „Sombras“ sceną buvo atvesta daugelis Gintaro Varno kūrybinių vėlių. Šis spektaklis nėra nei bandymas reprezentuoti ar atspindėti „aktualią“ tikrovę, nei mėginimas apmąstyti tam tikras jautrias socialines ar politines nūdienos problemas. Tai, kas čia vyksta, sykiu yra ir klausimas, ir atsakymas. Čia esi panardintas į vienas kitą atspindinčių veidrodžių-spektaklių svaigulį, kuriantį nuo tikrovės jau išlaisvintą iliuziją. Bet jei ji jau išlaisvinta, ar tai vis dar iliuzija? Tokia strategija, rodos, galėtų atsakyti ir į paties Varno užduotą klausimą - ar fikcija gali būti sau tiek pakankama, jog nestokotų nei gyvybės, nei kvėpavimo?
Iliuzija „Sombras“ eina pirma. Tai yra vienas tų retų (nesvarbu, sėkmingų ar ne) bandymų į teatrą pažvelgti nebe kaip į dar vieną mediją, o veikiau kaip į tam tikrą tikrovės strategiją, su savo dėsniais, erdvės ir laiko tankiu, gravitacijos lauku ir kryčio pagreičiais. O į visą šią alchemiją įtraukę lorkiškąjį teatrą po smėliu, vargu ar rastume dar palankesnę terpę kalbėti apie gyvus teatro vaiduoklius, kurie vis persekioja ir nesileidžia palaidojami. Kaip jūros kvapą grąžinti į teatrą? - klausia režisierius Gintaras Varnas, pro senąsias „Publikos“ duris įleisdamas savo sukurtų spektaklių sombrus. Todėl scenoje šalia niurzgančių Artaud, Dali („Teiresijo krūtys“, 2012) ir Lorcos portretų gali šmėkščioti pamišusi Jūratės Onaitytės Heda Gabler („Heda Gabler“, 1998), o Sigito Šidlausko Žiūrovui - staiga pasivaidenti Raskolnikovo („Nusikaltimas ir bausmė“, 2004) nužudytosios. Todėl net ir režisieriumi tapęs Svobono Kiurmanas („Biografija: vaidinimas“, 2014) vis dar girdės jau įvykusios savo mirties muziką tol, kol scenoje ims šokti lėlės („Nedėkingųjų šokis“, 2008). Ir kai jaunasis Artūras ieškos savosios Gineverės („Nusiaubta šalis“, 2011), kliudyti jam mėgins į teatro kvaitulį panirę arlekinai („Publika“, 2009). Ar tai patys veikėjai taip veržiasi į teatrą, ar režisierius kalbina šiuos dar kartą sugrįžti?
Spektaklis ypatingas tuo, jog siūlo tam tikrą pabaigos būseną. Sunku pasakyti, ar dar tik prasidedančios, ar niekaip nesibaigiančios. Viena vertus, spektaklis gali būti perskaitytas ir kaip mėginimas apmąstyti savo paties kūrybą, siekis darsyk prikelti savo herojus norint paliudyti tai, kuo buvo tikėta - iliuzija kaip vienintele tikrove. Tačiau ar „Sombras“ paskatino Varną suabejoti ne tik teatru, bet ir pačiu savimi teatre?
Stipriausiose savo scenose „Sombras“ išties skamba lyg radikali abejonė - kam apskritai gali būti reikalinga ši juoda dėžutė ir ar joje vis dar gali kažkas įvykti? Tačiau stipriausias „Sombras“ ten, kur šis klausimas ištariamas nebyliai, ir, apskritai, ne tiek ištariamas, kiek leidžiama jam iškilti iš paties teatro materijos: dūkimu visa jaukiančiais pajacais, sceną skrodžiančia švytuokle ar tiesiog visą erdvę užliejančia šalta mėnulio šviesa. Taip lengvai teatras sukuria savo tikrovę. Taip lengvai visa tai primena kadaise išgyventus teatro šešėlių gyvenimus. Gyvenimus, kurių drama ir buvimas scenoje galėjo tapti jos pačios veidrodžiu: Ivanausko Režisierių, iki pat paskutinės akimirkos įsikibusį teatro uždangos, trapios karalystės nuvainikuotąjį Ivanovo Ričardą II-ąjį („Šekspyriada“, 2008), nuolat sapnuojantį Kazlausko Sigizmundą („Gyvenimas - tai sapnas“, 2000), likimui už akių užbėgantį Sakalausko Merliną ar Kuodytės Žiūrovę, taip trokštančią ištrūkti iš to prakeikto teatro.
Tačiau į save sapnuojančio „Sombras“ poeziją įsimaišė Luigi Pirandello personažai. Šalia Lorcos pjesių fragmentų ir eilėraščių Varnas nusprendė panaudoti Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“ siužetą. Tačiau šios pjesės turinys, kai personažai susitinka aktorius, „Sombras“ nuskambėjo lyg pateisinimas pačiam Varnui - negrįžti atgal į savojo teatro atmintį. Pastaroji drama išties tematiškai susijusi su režisieriaus keliamu teatro iliuzijos klausimu, ja lengva išryškinti šiandieninio teatro akcentus - spektakliui nebereikia nei pjesės, nei aktoriaus, nei režisieriaus. Tai teatras, kuriame nebėra paties teatro. Tačiau ji iliustruojama beveik pažodžiui. Todėl Lorcos ir Pirandello dramų jungtis spektaklyje neįvyksta. Kitaip tariant, spektaklis nesusisluoksniuoja, o susidvejina. Ir čia esti tarsi du žmonės, nesutelpantys į vieną kūną - poezija pjaunasi su dramos psichologija. Tiesa, pats Varnas pasirinko Pirandello dramą taip stipriai psichologizuoti ir išryškinti personažus kur kas labiau nei jų sceną stebinčius aktorius. Todėl akivaizdu, kad aktorių ir personažų konfliktas, o juolab dialogas negali įvykti - Aktorius (Liubomiras Laucevičius) cinikas neįtikins Varno tiek, kiek šis pasitiki Tėvo (Vytautas Anužis) ar Podukros (Jovita Jankelaitytė) personažais. Neįtikins, nes net nemėgins įtikinti. O juk aktoriai taip pat kaip ir personažai - „senojo“ teatro dėmuo. Taip nejučia užmirštama ir tai, jog fikcija čia sutinka tikrovę (ar net realybę). Ir čia, regis, pats Varnas užmiršta savo užduotą klausimą, kuris lyg ir nuskamba, bet taip ir lieka neaišku, kas turi į jį atsakyti. Net ir besijuokiantį iš šiuolaikybėje pasiklydusio teatro, Varną vis tiek pasiglemžia Lorcos ir Pirandello sapnas. Tad kodėl pats režisierius nuolat pažadina sapnuojantį? Atrodo, jog nuošaly nei gyvas, nei miręs lieka tik Svobono kažkas (kas? - personažas, aktorius, režisierius, autorius, šešėlis?), ne tiek stebintis, kiek sapnuojantis visų pro duris užeinančių sombrų gyvenimą. Ar jis ir paties Varno sąžinės svirplys?
