Naujus metus teatre pradėjau Gintaro Varno premjera „Ūbas Caras“. Spektakliu režisierius grįžo prie 1989-1992 m. kurto šėpos teatro: lėlinės politinės satyros. Ši estetiškai tokia tolima Varno vėlesnei kūrybai, kad daliai žiūrovų gali pasirodyti su šiuo režisieriumi niekaip nesuderinama. Jei ne įrašai, nuotraukos bei Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje matyta šėpa su joje vaidinusiomis lėlėmis - greičiausiai ir pati būčiau suabejojusi „Šėpos“ teatro egzistavimu. O jei ne jo egzistavimu, tai bent jau Gintaro Varno įsitraukimu.
Kaip yra dalijęsis pats režisierius, imtis lėlinės satyros įkvėpė Vlado Drėmos pasakojimas apie tarpukariu Vilniaus universitete veikusią Szopka Wilenska (dar kitaip vadintą Szopka Akademicka): aštrios kritikos nevengusį studentų teatrą. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, dar tik kuriantis Sąjūdžiui, gyvenimui keliantis į gatves ir tradiciniam teatrui netenkant aktualumo, tokia kūrybos forma ne tik intrigavo, bet ir pasirodė esanti itin veiksminga užčiuopti ir atspindėti laiko dvasią.
Tiesa, „Šėpos“ teatras nebuvo tik teatrinis eksperimentas: kurti politinės satyros teatrą, besipriešinantį Komunistų partijos ideologijai ir naratyvams, net ir pačioje sovietmečio pabaigoje reikėjo drąsos bei įžūlumo. Juk buvo tikimybė, kad Lietuva nepriklausomybės neatgaus, o išsityčioję iš visų tarybinių herojų, tarybinės šalies kultūroje jauni šio teatro kūrėjai vietos greičiausiai nebeturėtų. Drąsos ir įžūlumo įkvėpė ne tik jaunas kūrėjų amžius, bendra pasipriešinimo atmosfera, bet ir lėlės, leidusios sakyti tai, ką galvoji, šiek tiek atsiribojus.
Galimybė valdant lėles ir išsakyti tiesą, ir atriboti ją nuo savęs, ryški viename įspūdingų Algirdo Dainavičiaus prisiminimų apie „Šėpos“ laikus. Minint šio teatro trisdešimtmetį, aktorius pasakojo, kaip sugalvojo lėles panaudoti ne tik scenoje: 1990 m. lapkričio 7 d. Gedimino prospektu žygiuojantį Spalio revoliucijos minėjimui skirtą paradą iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos balkono sveikino spektaklyje naudota Brežnevo kauke. Pirminė idėja buvo pašiepti žygiuotojus trise: Brežnevui, Stalinui ir Hitleriui. Tačiau vis dar veikęs saugumas, klausydamas telefoninių pokalbių apie planuojamą provokaciją, išgirdo ir įdėjo nemažai pastangų, kad tai neįvyktų. Pastangos neatsipirko: nors ir pavyko sumažinti dalyvių skaičių, provokacija vis tiek įvyko, o tikrasis kaltininkas taip ir liko nematomas.
Galvojant apie praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigą, atrodo, kad nors kūrėjams ir reikėjo drąsos bei įžūlumo, grėsė realus pavojus, vis dėlto politinė situacija buvo ganėtinai aiški. T. y. nors nežinota, kaip galiausiai baigsis laisvės siekis, bet šalyje buvo aišku, kas yra gerieji, ir kas - blogieji, kas draugai, o kas - druzja tovarišči. Todėl kūrybinei komandai ir „Šėpos“ spektaklių žiūrovams buvo nesudėtinga susivienyti bendram juokui. Ir bendram veiksmui prieš bendrą priešą.
Turėdama omenyje istorinį „Šėpos“ kontekstą ir dabarties realijas, į Varno premjerą ėjau tikėdamasi perprasti, kam gali pakviesti šėpa XXI amžiuje: kokiam bendram jausmui ir veiksmui. Tačiau prieš atsakant į šį klausimą pirma reikia suprasti, iš ko gi juokiasi spektaklis ir ką laiko bendru priešu, prieš kurį turėtume vienytis.
Bet XXI a. šėpa apskritai labai mažai juokiasi. Nors veiksmas vyksta savotiškoje žaidimų aikštelėje su pripučiama pilimi-Kremliumi (scenografas Gintaras Makarevičius), nors kostiumai ir lėlės tikslūs, padeda perprasti personažus, simbolius ir jų vertinimą (dalininkė Julija Skuratova), nors muzika taikli ir bene sėkmingiausiai visame spektaklyje imasi satyros (kompozitorius Martynas Bialobžeskis), bet žiūrint „Ūbą Carą“ noras juoktis vis tiek nekyla.
Visų pirma todėl, kad čia mažai kalambūrų, žodžių žaismo ir ironijos, kuri keltų juoką, o ne siaubą. Spektaklio dramaturgas Sigitas Parulskis Lietuvoje nėra pagarsėjęs kaip kalambūrų meistras, tačiau neabejotinai gerai valdo ironiją. Iki šiol vienas įdomiausių ironijos ir dramos jungimo pavyzdžių Lietuvos teatre yra jo su Oskaru Koršunovu sukurtas spektaklis „P.S. byla O.K.“. Čia, greta tėvo nužudymu pasibaigusio šiukšlių duobės dugno tyrimo, buvo ir išskirtinai komiškų scenų. Pavyzdžiui, Sauliaus Mykolaičio ir Vytauto Šapranausko pokalbis, kuriame jiedu aptarė nesustabdomai bėgantį geltoną-žalią-raudoną snarglį. O „Ūbas Caras“ nepasiūlo dramos bei transformacijos įdomiam personažui, su kuriuo galėtų tapatintis publika, ir daugiausiai ironijos išsakyti leidžia diktatoriumi norinčiam tapti Ūbui, o ne jį ar jo sistemą kritikuojančiai aplinkai. Nes, kaip paaiškėja spektaklyje, tokios tiesiog nėra. Tad rūmų juokdariams nutilus ar juos nutildžius, šaltas, žiaurus juokas kartais tenuskamba iš aukšto.
O kad tas juokas žiaurus ir visų, į ką pakryps Ūbo ironijos strėlės, lauks nesėkmės ir nelaimės, pasidaro akivaizdu jau pirmose spektaklio scenose, atskleidžiančiose, kad Ūbas yra ne kas kitas kaip Vladimiras Putinas. Nors jis taip nepavadinamas - šį vardą vengiama ištarti garsiai, kaip Voldermorto - atpažinti jį itin lengva. Apskritai, jo tarnybinė biografija tampa svarbiausia dramaturgine spektaklio linija, kad ir su Alfredo Jarry „Karaliaus Ūbo“ bei Williamo Shakespeareʼo dramų pėdsakais. Tad net ir matant, kaip labai skiriasi galvažudys lyderis viešumoje ir vienumoje, bendraudamas su pavaldiniais ir su savo dvasiniu ir idėjiniu vadu Stalinu (Dalius Skamarakas), kaip labai vertina savo statusą, ir kaip bijo būti paverstas „boba“, juokas atsimuša į sukąstus dantis. Ir nuostabą: nejaugi atėjome į teatrą pasikartoti Putino biografiją?
Žinoma, ne. Juk spektaklyje yra ir juokingų personažų. Patys juokingiausi - Ūbu tikintys kvailiai. Nuo rusiškų dujų apsvaigę, egoistiški, bailūs ar tiesiog nupirkti Vakarų lyderiai, atsisakantys išgirsti vienintelio racionalaus spektaklio veikėjo Vytauto Landsbergio perspėjimus. Net ir prasidėjus karui Ukrainoje tebetikintys diplomatijos galia bei bijantys prarasti saugias, naudingas pozicijas. Juokinga būtų ir Put..., t. y. Ūbo aplinka, bet ji vaidinama sudvejinant žmones ir lėles. Taip prarandama galimybė juos nužmoginti, paversti šaržais.
Bene ryškiausiai tokį efektą atskleidžia paties Ūbo personažas. Jis, regis, turėtų būti tas bendras priešas, prieš kurį spektaklis gali pakviesti susivienyti. Tačiau taip nenutinka. Visų pirma todėl, kad Jo Ūbybė - priešingai nei Landsbergis ir Vakarų lyderiai, - neturi jį reprezentuojančios lėlės ir visą laiką yra vaidinamas talentingo dramos teatro aktoriaus Vytauto Anužio. Būtent talentas kurti personažus čia viską ir sujaukia: Ūbas vaidinamas suteikiant jam žmogiškų savybių, pateisinant, tad galiausiai jo pasidaro gaila. Ne tiek baisu ar pikta, kiek gaila kaip žmogaus, kurio aplinka pavertė jį neeiliniu nusikaltėliu.
Šis gailestis - vienas nepatogiausių jausmų teatre, kokį kada nors teko patirti. Bėgdama nuo jo, per spektaklį ėmiau ieškoti kitų jausmų. Štai nusivylimas, kad spektaklyje per mažai humoro, lėlių ir erdvės šėpai, kuri tik retkarčiais išvežama į sceną ir toli gražu nėra pagrindinis „personažas“. Štai ir liūdesys, kad keturias valandas teko stebėti Putino biografiją. O čia - neviltis.
Jos nesitikėjau, tad atpažinti buvo sunkiausia, nors spektaklio kūrėjai to, kad nebėra vilties, visai neslėpė. Neviltį jie akivaizdžiai parodė atsisakydami „Šėpos“ teatre Dalios Michelevičiūtės vaidinto angelo. Atsvaros ir priešybės naujajame spektaklyje Donato Želvio kuriamai Giltinei, kuri XXI a. išlipo iš šėpos ir laisvai slampinėja po baisių ir galingų personažų žaidimų aikštelę. Ji sutinka visus gyvus bei mirusius ir, kalbindama juos transformuotu Želvio balsu, skelbia: vilties nebėra. Gali būti, kad jos XXI a. žmonija - ar bent tokiais lyderiais, kokius matome scenoje, pasitikinti jos dalis - nebenusipelno. Tad trumputis palengvėjimas, kurį dalis publikos gali spėti pajusti Giltinei Ūbą pagydžius novičioku, greitai vejamas šalin: sceną užpildo visų spektaklio personažų mirties šokis, kviečiantis ne juokui ar veiksmui, o bendram gedului.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
